Daugiau kaip prieš metus suformuotai Seimo socialdemokratų frakcijai ėmėsi vadovauti Julius Sabatauskas. Niekada jokiai kitai partijai nepriklausęs, neseniai savo 60-metį paminėjęs J. Sabatauskas, frakcijos seniūno vairą perėmė iš Juozo Oleko, nes toks buvo frakcijos narių susitarimas prieš metus.
– Kiek reikšmės Jūsų politiko kelio pasirinkimui turėjo praeitis, vaikystė tremtyje?
– Manau, kad kiekvienam žmogui daug lemia vaikystės patirtis. Aš – tremties vaikas – ten gimiau ir augau iki 10 metų. Tokia lemtis, išbandymai, varganas gyvenimas, grįžus į Lietuvą, matyt, užprogramavo mane kaip socialdemokratą. Atsimenu, kad ir mama stengdavosi visada padėti kitiems, kuriems reikėdavo pagalbos. Tremty žmonės išgyveno padėdami, palaikydami vienas kitą. Ir aš esu pažymėtas tuo tremtinio ženklu.
– Kokie ryškiausi vaikystės tremtyje prisiminimai?
– Ryškiausiai pamenu sniegą ir roges. Prisnigdavo jau rudenį ir mano darbas tuomet būdavo su rogėmis parvežti vandens iš kolonėlės. Kibirą su vandeniu man padėdavo užnešti į antrą aukštą, juk buvau kokių 6-7 metų vaikas. Tomis pačiomis rogėmis su mama tempdavome prie upės skalbinius. Mama žiemą upėje skalbdavo.
Vaikystę primenančios nuotraukos liudija, kad mane, vienerių metų vaiką, specialiai parvežė iš Rusijos gilumos į Lietuvą pakrikštyti. Tiesa, aš tos kelionės neatsimenu, bet į Sibirą ištremtai mano šeimai tai buvo svarbu.
O vieną vaikystės prisiminimą – aulinukus iš elnio odos parsivežiau į Lietuvą. Tai šiauriečių tradicinis apavas, vadinosi pimos. Šiltos, papuoštos šiaurietiškų motyvų ornamentais ir raštais.
– Ar pašviesėjo gyvenimas, grįžus iš tremties į Lietuvą?
– Grįžus iš tremties, mūsų šeimai buvo labai sunku. Gimė trečiasis brolis. Mamos sveikata pašlijo, buvo operuota, negalėjo dirbti. Jos invalidumo pensijos neužteko net vaistams. Gyvenome vargingai, nors nebadavome. Bet pamenu, kaip nesmagu būdavo eiti į mokyklą sulopytomis kelnėmis. Kas yra patyčios, aš tada patyriau savo kailiu. Vaikai šalinosi manęs, o kai kurie vadino tiesiai šviesiai – buožvaikiu, banditų vaiku. Draugų mokykloje neturėjau.
Jau, kai grįžome į Lietuvą, pasijutau kitoks. Manęs nenorėjo priimti į mokyklą. Nors per vasarą ruošiausi – beveik kasdien mokiausi skaityti lietuvišką elementorių „Saulutę“ – vis dėlto, kai nuėjome į mokyklą, paklausę mano skaitymo, pasiūlė dar pasimokyti rusų mokykloje. Mes abu su mama tada pasakėme tą patį: „ne todėl grįžome į Lietuvą, kad eičiau į rusų mokyklą“.
Vienas ryškiausių vaikystės prisiminimų – pirmas lietuvių kalbos diktantas, įvertintas kuolu, nes padariau 42 klaidas. Paskui greitai panaikinau lietuvių kalbos žinių trūkumą ir blogus pažymius. Bet mokytojams vis atrodė, kad galbūt nelabai išmokstu pamokas, prikaišiodavo, kad tyliai kalbu.
– Ir dabar daug kas pastebi, kad kaip politikas pernelyg ramiai ir tyliai kalbate. Ar tai irgi vaikystės tremtyje pasekmės?
– Pamenu, kad šeimoje kalbėdavome beveik pašnibždomis. Grįžę į Lietuvą, pasakotis, kalbėtis eidavome į mūsų buto galinį kambarį. Mano šeimos, tėvų gyvenimo kelias ypač sudėtingas. Jie buvo dukart ištremti. Pirmąkart –1941 metais birželio 14 d. Ir mama, ir tėtis buvo išvežti dar dešimtmečiai vaikai. O vėliau ir savo vaikus tremtyje augino.
Antrąją tremtį po karo jie jau galėjo pavadinti beveik „sanatorija“, nes kai juos išvežė su pirmąja tremtinių banga, atsidūrę Komijos dykynėse, rausė žemines, o maisto davinio karo metu gaudavo po duonos riekę per dieną. Mano senelis, tėčio tėvas, greitai mirė nuo bado ir ligų, kaip ir daugybė kitų lietuvių tremtinių.
1946 m. ir mamos, ir tėčio šeimos pabėgo iš tremties. Lietuvoje slapstėsi. Bet buvo po vieną išgaudyti ir vėl ištremti. Vėliau skaičiau bylas, tardymo protokolus. Tėtį, paauglį su jo močiute, išvežė į Irkutsko sritį, o mamą,paėmę iš mokytojų seminarijos suolo, ištrėmė atgal – į Syktyvkarą.
Tėčio močiutė tremty mirė. Jį, likusį vieną, išsiuntė dar toliau, į Jakutiją. Tėčio mama, grąžinta į Komiją nenurimo, rašė laiškus, prašymus, kol išsireikalavo, kad sūnus galėtų būti kartu.
– Kaip atsidūrėte politikoje, Socialdemokratų partijoje?
– Nuo pat vaikystės nesupratau ir stebėjausi, kodėl tuometinė Tarybų Sąjungos valdžia ėmėsi tokių represijų, nejaugi tikėjosi pakeisti žmonių sąmonę, kai mums nuo mažens šeimoje buvo skiepijamos visiškai kitokios vertybės. Tremtis jas tik sustiprino, kaip ir nepasitikėjimą valdžia.
Kai aš po mokslų baigimo atsidūriau Alytuje, prasidėjo vadinamieji „perestroikos“ pokyčiai. Įmonėje, kur dirbau vyriausiuoju energetiku, žmonės iškėlė ir tiesiogiai išrinko mane profesinės sąjungos lyderiu. Tuomet prasidėjo Sąjūdžio laikas. Aš įkūriau įmonėje Sąjūdžio grupę.
1989 m. į Alytų atvyko Dobilas Kirvelis. Jis su iniciatyvine grupe siekė Lietuvoje atkurti Socialdemokratų partiją. Taip aš kartu su kitais keturiais žmonėmis netrukus įkūrėme Socialdemokratų skyrių Alytaus mieste. Iki tol nebuvęs jokioje kitoje partijoje, nuo 1989 m. esu Socialdemokratų partijos narys.
1990 m. pavasarį buvau išrinktas į Alytaus miesto savivaldybės tarybą. Sąjūdis tuomet rėmė mano kandidatūrą. Galvojau, einu į politiką trumpam, kol bus atkurta ir įsitvirtins Lietuvos nepriklausomybė, bet taip išėjo, kad tarybos nariu Alytuje buvau 10 metų. Nuo 1995 metų vadovavau Socialdemokratų partijos skyriui Alytuje. O 2000-aisiais buvau išrinktas į LR Seimą.
– Kokie laikotarpiai politikoje Jums buvo reikšmingiausi ar įdomiausi?
– Iš savivaldybių laikotarpio – 1991 m. sausio 13-sios naktis. Alytiškiai tuomet, sausio 12-ą dieną, išvažiavo budėti prie Vilniaus objektų, saugoti nuo galimo rusų kariuomenės užėmimo. Tada aš buvau Alytaus miesto tarybos pirmininko pavaduotojas, su merais ir vicemerais budėjome savivaldybės pastate ištisas keturias paras. Tada net antspaudus išslapstėme. Parengėme laišką – kreipimąsi pasaulio bendruomenei, kurį būtume išsiuntę į Vakarus per Lenkiją, jeigu tuometinės sąjungos pajėgos būtų perėmę mūsų objektus. Tąnakt Alytaus rotušės aikštėje susirinko minia žmonių. Mes išėjome kalbėtis su jais. Tai nepamirštamo vienybės jausmo naktis.
Dirbdamas Seime intensyviausią ir sudėtingiausią laiką patyriau per Rolando Pakso apkaltą. Iki tol niekad gyvenime neteko nieko panašaus daryti. Šiandien tokios procedūros vyksta ramiau, joms skiriama daugiau laiko. O tuomet – didžiulė įtampa ir sunerimusi, atsakymų reikalaujanti visuomenė, tvyrojo įtampa netgi tarp apkaltos komisijos narių. Be to, posėdžiuose dalyvavo šeši kaltinamojo advokatai, patyrę teisininkai. Tada jaučiau labai didelę atsakomybę už kiekvieną žodį parašytą išvadoje ar pasakytą viešai. Be to, dar ir Konstituciniame teisme reikėjo viską ginti, įrodinėti.
Galiu paatvirauti, tuomet kai sprendėsi klausimas, ką pasirinks socialdemokratai, aš buvau prieš išėjimą iš koalicijos. Vis dėlto partijos bičiulių sprendimas man buvo lemiantis. Dabar, po metų, galiu pasakyti: tas sprendimas buvo teisingas.
Tai buvo patirtis, kai pamačiau, kad streso ir įtampos pilnoje situacijoje, mano protas pradeda veikti tikslingai ir aiškiai. Susikoncentruoji, eini, priiminėji sprendimus, nes reikia. Džiaugiuosi, kad turiu kritinį mąstymą tokiais atvejais. Čia gal padeda ir mano hobis – šachmatai.
– Apie šachmatus. Kiek metų Jūsų šitam hobiui, žinant, kad Jums šiemet sukako jubiliejiniai 60?
– Hobiui jau irgi per 50. Tėtė mane išmokė žaisti dar Syktyvkare, tremtyje. Dažnai žaisdavome susėdę namuose. Bet tik aš su tėte, kiti šeimos nariai„neužsikabino“ taip kaip aš. Kai grįžome į Lietuvą, norėjosi su kažkuo daugiau pažaisti, bet vienintelį būrelį atradau prie namų valdybos, kur vienos mergaitės tėtis, mus, kiek pamokęs, pasakė, kad mes jau jį peraugome. Sunku buvo rasti, kas mokytų vaikus papildomai. Vėliau, vyresnėse klasėse, atsirado geras treneris, tuo metu pasiekiau pirmą atskyrį. O paskui šachmatai liko kaip hobis visam gyvenimui. Žaidžiau už Kauno politechnikos instituto komandą. Atnaujinau įgūdžius, išrinktas į Seimą, dalyvaudamas Seimo šachmatų taurėse. Pakeičiau mūsų partijos dabartinį Garbės pirmininką Česlovą Juršėną Šachmatų federacijos prezidento poste.
Galiu tik pasakyti, kad politikui šachmatai padeda ne tik susikoncentruoti ir priimti geriausią sprendimo variantą, bet ir, kas labai svarbu, numatyti ėjimus į priekį. Juk įstatymų negali priiminėti, galvodamas tik apie čia ir dabar, turi įvertinti visas aplinkybes ir pasekmes ateičiai.
– Tebevažinėjate į Alytų, kuris nėra gimtasis miestas.Ten nedirbate jau beveik 20 metų?
– Taip, prisipažįstu, nors Seime nuo 2000-ųjų, Vilniuje neįleidau šaknų, neįsigijau čia būsto, nors nemažai patenkančių į Seimą stengiasi įsitvirtinti sostinėje. Alytus, nors ir nėra gimtasis miestas
(mano tėvų kraštas Žemaitijoje), bet sentimentus jaučiu būtent dzūkams ir Alytui. Ten auginau savo dukras, o su šeima susiję dalykai man yra svarbūs ir reikšmingi. Ten įgijau politinės patirties, kai dirbau savivaldoje. Alytus mane suformavo kaip politiką, aš ten subrendau, užaugau.
Neretai grįžtame į Alytų su žmona: ten mums kaip kurorte – ramu, gera. Alytuje likęs ir didelis ratas pažįstamų ir draugų. Pavyzdžiui, ligi šiol į išvykas su baidarėmisvykstu su savo pirmos darbovietės kolektyvu.
– Kuo kitokia dabartinė socialdemokratų frakcija? Tai, kas įvyko partijoje ir frakcijoje prieš metus – į gera, ar į bloga?
– Tai kas įvyko daugiau kaip prieš metus – išėjo dalis buvusių partiečių ir sukūrė kitą frakciją – tai buvo takoskyra tarp žmonių ir jų pažiūrų. Dabartinė socialdemokratų frakcijapasižymi kita darbo kokybe, nors dirbame, tariamės dėl pozicijų, kaip ir anksčiau.
Dabar visi mato: socialdemokratai pasirinko, išsigrynino.Visuomenės pasitikėjimas mumis auga.
Galiu paatvirauti, tuomet kai sprendėsi klausimas, ką pasirinks socialdemokratai, aš buvau prieš išėjimą iš koalicijos. Vis dėlto partijos bičiulių sprendimas man buvo lemiantis. Dabar, po metų, galiu pasakyti: tas sprendimas buvo teisingas.
Dabar visi mato: socialdemokratai pasirinko, išsigrynino. Mums nesvarbu, ką burnoja išėjusieji iš partijos nariai, visiškai nesinori veltis ir atsakinėti tuo pačiu, nusileisti į tą lygį. Nesakau, kad mes, dabartinė Socialdemokratų frakcija, esame tobuli ir idealūs. Pripažįstu, kad įgyvendinti iniciatyvas,būnant opozicijoje, sudėtingiau. Mūsų teikiami pasiūlymai, pataisos dažnai atmetami, blokuojami. Vis dėlto neretai nutinka taip, kad vėliau analogišką projektą suformuoja ir pateikia valdantieji, tik jau kaip savo nuopelną.
Frakcija dabar, nors ir nėra didelė, nelabai garsinama žiniasklaidos, tačiau veikia pakankamai efektyviai. Laikas ir visuomenės nuomonių apklausos rodo, kad iš pradžių, kai dalis bičiulių paliko frakciją ir partiją, reitingus pasidalinome maždaug perpus. Dabar visuomenė jau atsirinko, pasitikėjimas mumis auga ir siekia jau beveik tokį lygį kaip 2017 m. vasarą. Bet tikroji visuomenės nuomonė, žinoma, paaiškės per rinkimus. Pirmasis vertinimas laukia savivaldos rinkimuose.
– Kaip manote, kokios socialdemokratų perspektyvos savivaldos rinkimuose?
Čia veikia daug faktorių:rezultatas priklauso ir nuo vietos skyrių bičiulių veiklos, ir nuo vadovybės, ir nuo frakcijos įdirbio.
Dabar situacija labai nevienoda, net ir tose savivaldybėse, kur yra mūsų merai.Bet daugelyje rajonų pozicijos tvirtos – Kauno, Kelmės, Akmenės, Jonavos, Marijampolėje irBirštone.
Savivaldos rinkimuose turime rimtą išbandymą: visuomeninai komitetai kuriasi vieninteliam tikslui – dalyvauti rinkimuose. Tai iškraipo rinkimų esmę, kadangi partijomis nusivylę rinkėjai nubaudžia jas, o komitetai sulig kiekvienais rinkimais gali keisti savo pavadinimus, žmones ir vėl eiti į rinkimus. Pamatysim, ar žmonės „atsikąs“ komitetų, tačiau kol kas rinkimuose besiregistruojančių ir dalyvaujančių komitetų tik daugėja.
– Ką, kaip frakcijos vadovas, laikytumėte svarbiausiais darbais ir užduotimis artimiausiu laikotarpiu arba šioje kadencijoje?
– Kadangi socialdemokratų frakcija Seime yra tas avangardas, kurį pasitelkus galima realizuoti iniciatyvas, kreipiuosi į visus bičiulius – siūlykite iniciatyvas, laukiame partijos komitetų parengtų siūlymų, projektų ar vadinamųjųprojektų apmatų.
Kviečiame skyrių narius atvažiuoti, bendrauti, kalbėti apie problemas. Juk pagrindinis mūsų visų tikslas atgauti visuomenės pasitikėjimą.
O tai padaryti galime, tik reaguodami į visuomenės lūkesčius, keliamus klausimus. Tai mes ir darome. Pavyzdžiui, jau dabar planuojame, su kokių sričių atstovais susitikinėsime sausio mėnesį, nesvarbu kokiai visuomenės grupei priklauso, kokiai profesijai ar partijaiatstovauja. Jeigu matome, kad kalbama apie problemą, kreipiamės į vykdomąją valdžią, inicijuojame įstatymų pataisas.
Frakcijos nariai ir patys, kiek gali važiuoja į rajonus, susitikinėja su žmonėmis. Per savivaldos rinkimus ketiname ne mažiau važinėti. Net ir ne partijos, o frakcijos Seime narysLinas Balsysprisideda, dalyvaudamas mūsų renginiuose, stiprindamas mūsų pozicijas. Mūsų nuostatos dauguma klausimų sutampa. Siūlymus palaikome vieningai. Kai frakcijos narių nuomonės skiriasi – tiesiog balsuojame.
Frakcija reaguoja į dabartinės valdžios nesprendžiamas problemas. Dar iki masinių protesto akcijų dėl švietimo problemų socialdemokratai teikė pataisas biudžeto projektui, siūlydami sutvarkyti ir didinti atlyginimus darželių auklėtojams, socialiniams pedagogams, psichologams, kultūros darbuotojams, dėstytojams ir mokslininkams. Tai, kad valdantieji blokuoja tokius siūlymus, atsisuka tik prieš juos pačius. Mūsų frakcija ir toliau teiks siūlymus dėl viešojo sektoriaus atlyginimų netolygumų naikinimo. Vyksta susitikimai su profesinių sąjungų atstovais, švietimo, kultūros, medicinos sektorių darbuotojais.
Pagrindinis mūsų visų tikslas atgauti visuomenės pasitikėjimą. Tai padaryti galime tik reaguodami į visuomenės lūkesčius, keliamus klausimus. Tai mes ir darome.
Atsinaujinus socialdemokratams, profesinės sąjungos vėl tapo socialdemokratų partnerėmis. Profsąjungų atstovai ateina kalbėtis, kartu tardamiesi formuojame siūlymus Seimui ir Vyriausybei.
Manau, labai svarbu, kad ir žmonės ėmė tikėti profesinėmis sąjungomis, ėmė burtis, stengiasi netylėti ir socialdemokratai palaiko tokias pilietines iniciatyvas.
Dar vienas iššūkis ir užduotis frakcijai – pasipriešinti rajonų ligoninių naikinimui. Susitinkame su rajonų žmonėmis, ligoninių atstovais ir girdime, kad rajonuose nelieka net būtinosios pagalbos paslaugų. Toks valdančiųjų požiūris į rajonų gyventojus trumparegiškas. Juk „valstiečiai“ žadėjo regionų vystymą, o dabar „centralizavimo“ reformos tik mažina darbo vietas. Žmonės gauna vis mažiau švietimo ir sveikatos paslaugų – ar galima tai vadinti regionų politika? Atvirkščiai. Frakcija tikrai kovos dėl to, kad regionų žmonės nebūtų diskriminuojami. Kodėl mažesnio miestelio ar kaimo gyventojas, norėdamas gauti viešąsias paslaugas, priverstas važiuoti kažin kur?
Esate teisininkas. Tai labiau padeda ar trukdo politikoje?
Teisininko išsilavinimas politikoje ir praverčia, ir trukdo. Dažnai kaip politikas priimu sprendimus arba laikausi pozicijos, kuri pagrįsta teisiniais argumentais, bet kartais politiškai tai būna nepopuliarūs sprendimai. Net ir žiniasklaidos atstovai patys pripažįsta, kad nori iš politikų šmaikščių kalambūrų, kritiškų pasisakymų, o ne teisiškai pagrindžiamo argumentavimo. Ką gi, galiu prisipažinti, kad dabar, kai tapau frakcijos seniūnu, tenka labiau pabūti politiku negu teisininku.
Kalbino Irmina Frolova-Milašienė.
