Nacionalinis mūsų šalies saugumas yra pamatinė vertybė: socialdemokratai niekuomet jos neginčijo. Atvirkščiai, mes prisidėjome ir tikrai didžiuojamės, kad Lietuva, viena iš nedaugelio valstybių, pasiekė ir viršijo šioje srityje iškeltus tikslus ir įsipareigojimus NATO. O dabar – siūlomu partijų susitarimu dėl gynybos – tiesiog nematome prasmės susiaurinti valstybės saugumo poreikių vien iki karinės galios stiprinimo.
Būtų teisinga išlaikyti dabartinį finansavimą krašto apsaugai ar truputį daugiau esant poreikiui ar pasitelkus specialias programas. Jeigu nuolatos skirsime gynybai lėšų tiek, kiek dabar (pavyzdžiui, šiemet – 873 mln. eurų), galėsime palaikyti pakankamai aukštą kariuomenės pasirengimo lygį. Skyrus papildomų lėšų kitiems sektoriams, galima vertinti, ar reikalingas didesnis finansavimas krašto apsaugai.
Dėl visuotinės karinės tarnybos visuomet laikiausi nuomonės, kad geriausia, kai šalį ateina ginti piliečiai savanoriai. Pasisakau už profesionalią ir savanorišką krašto apsaugos tarnybą, kai piliečiams sudarytos sąlygos įgyti karinį pasirengimą, o kariuomenės rezervas ruošiamas pasitelkiant Šaulių sąjungą, savanoriškas krašto apsaugos pajėgas. Siekiant plėtoti kariuomenės pajėgumus, buvo sugrąžinta privalomoji pradinė karo tarnyba.
Jokia kariuomenė neatlaikys agresoriaus, jei neturės piliečių palaikymo.
Norėčiau pasidžiaugti tuo unikaliu dalyku, kad iš esmės priverstinės karinės tarnybos nėra – reikalingą šauktinių skaičių sėkmingai pakeitė kariai savanoriai. Turi būti ir toliau užtikrintos patrauklios karinės tarnybos sąlygos, pasitelkiant pilietinį-patriotinį ugdymą, finansines paskatas ir socialines garantijas, paskatas studijoms, kad jauni žmonės noriai rinktųsi savanorišką tarnybą kariuomenėje.
Valstybės saugumui užtikrinti nepakanka vien parengtos kariuomenės ir fizinės sienų apsaugos. Labai svarbu, kad šalies piliečiai jaustųsi ekonomiškai saugūs ir užtikrinti dėl savo gerovės ir ateities, kad jie galėtų savo sąmoningu nusiteikimu prisidėti prie šalies gynybos. Šis faktorius krašto apsaugai yra neką mažiau svarbus už techninį kovinį pasirengimą.
„Socialinė ir regioninė atskirtis, skurdas, socialinės atskirties didėjimas tarp regionų bei aukštas atskirų socialinių grupių skurdo lygis mažina visuomenės atsparumą neigiamai išorės įtakai ir propagandai, skatina nepasitikėjimą valstybės institucijomis ir Lietuvos politine sistema“, – skelbia vienas iš Nacionalinio saugumo strategijos punktų.
Primenu, kad iš 14 strategijos punktų, kuriuose aptariamos grėsmės, tik 5 – karinės. Grėsmių šalies saugumui šiame amžiuje yra daug ir įvairių. Šiandien didėja netradicinių, arba vadinamųjų hibridinių, grėsmių, tokių kaip informacinės, kibernetinės grėsmės, lygis, bet aišku egzistuoja ir konvencinė (karinė) grėsmė. Pastarąją esame pasirengę atremti. Bet turime tam pasiruošti visais lygmenimis.
Didžiausia paskata agresijai yra savo silpnumo, abejingumo demonstravimas. Tuomet, kai dedamos pastangos apginti savo šalį, investuojama į gynybinius pajėgumus, agresoriaus nusiteikimas užpulti yra žymiai mažesnis. Visuomenės atsparumas ir pilietinis pasirengimas duoti atkirtį tokiai karinei grėsmei ne mažiau svarbus.
Siekiant užtikrinti valstybės saugumą, jos tęstinumą labai svarbu ne tik moderni, gerai ginkluota kariuomenė, bet ir piliečių nusiteikimas, jų sąmoningumas. Jokia kariuomenė neatlaikys agresoriaus, jei neturės piliečių palaikymo. Manau, kad šiandien daugiau dėmesio reikėtų skirti pilietiniam ir patriotiniam ugdymui. Lietuvos piliečiai turi jausti pasididžiavimą savo valstybe, tačiau tam reikia tokio paprasto dalyko kaip socialinis saugumas, t. y. galimybė dirbti ir uždirbti, išlaikyti šeimą, gauti kokybiškas viešąsias paslaugas, būti vertinamu bendruomenės nariu.
Todėl politikai, susitardami dėl šalies nacionalinio saugumo, turi įsipareigoti ne tik didinti karines galias, bet pažadėti savo šalies žmonėms, kad esant bet kokiai ekonominei raidai visuomenė bus apsaugota ir socialiai.
Skurdas, socialinė ir regioninė atskirtis, didžiuliai emigracijos srautai, demografinė krizė – štai kas kelia grėsmę nacionaliniam šalies saugumui.
Kodėl šiuo atveju nebandoma tartis ir įsipareigoti dėl švietimo ar sveikatos apsaugos finansavimo? Juk visai neseniai šimtmečio proga išrinkta ir kaip tikslu iki 2025 metų paskelbta idėja: mokytojas – prestižinė profesija. Bet tai, kas vyksta mokytojų bendruomenėje dabar, įvardijama įtampų kėlimu ir chaosu.
Už nemokamą mokslą ar gydymą gyventojams tenka vis daugiau primokėti. Ir jie iš politikų tikisi garantijų būtent šiose srityse. Politikų susitarimas dėl socialinio gyventojų saugumo duotų kur kas didesnį efektą tikintis visuomenės atsparumo išorinėms agresoriaus grėsmėms.
Skurdas, socialinė ir regioninė atskirtis, didžiuliai emigracijos srautai, demografinė krizė – štai kas kelia grėsmę nacionaliniam šalies saugumui. Juk dabartinį partijų susitarimą dėl gynybos siūlančios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vedlys Ramūnas Karbauskis anksčiau kalbėjo labai panašiai. Žiniasklaida priminė jo žodžius: „Žmonių sąmoningumo ir jų pilietiškumo pinigais, skirtais krašto apsaugai, nepadidinsi“.
Galima tik spėlioti, kas – ar konkurencija su kitomis partijomis prieš rinkimus, ar bandymas įtikti atskiriems politikams ir rinkėjų grupėms – paskatino R. Karbauskį prieštarauti pačiam sau. Norėdami kelti pilietinės brandos lygį, turime šviesti visuomenę, suteikti pakankamai žinių apie vykstančius politinius ir ekonominius procesus, užkardyti nedraugiškų valstybių skleidžiamą propagandą, užtikrinti socialinių problemų sprendimą, prieinamą sveikatos apsaugą, kokybišką švietimą, kad visuomenė jaustų pasitenkinimą ir pasididžiavimą savo valstybe.
Mes, socialdemokratai, dabar siūlome išlaikyti pasiektą daugiau kaip 2 proc. BVP lygį, kuris konkrečių sumų išraiška dabar didėja, nes šalies BVP sėkmingai auga. Taip pat dėmesį sutelkti į gyventojų pilietiškumo ugdymą ir socialinio saugumo užtikrinimą. Švietimas, socialinė apsauga, sveikatos sistema dabar ypač reikalinga finansinių ir politinių garantijų. Valstybė kaip grąžą tuomet gautų savo piliečių atsparumą karinėms grėsmėms.
