Gerbiamieji brangiausi K. Antanavičiaus artimieji, žmona, dukra, ūgtelėję ir šiek tiek įgavę Kazimiero bruožų vaikaičiai, mielieji Kazimiero bendražygiai signatarai, mielieji kolegos! Šiandien minime vieno iškiliausių mūsų XX a. antrosios pusės bendražygių 80-ąjį gimtadienį. Deja, jau beveik 20 metų kaip jį palydėjome į Antakalnio kalnelį. Aiškiai per anksti, dar nesulaukusį 60-šimties. Dar neįgyvendinusį daugelio sumanymų. Gimęs gausioje Elenos ir Antano Antanavičių šeimoje, beveik per Lietuvos kariuomenės gimtadienio minėjimą, dėl komunistų vykdytos Lietuvos žmonių deportacijos nuo kurios kentėjo kaip ir mano 1948 m. vežimo Kazimiero Antanavičiaus tėvai, dešimtmečiui atskirtas nuo tėvų, priglaustas gerųjų žmonių. Kazimieras Antanavičius turėjo plačią ir kovingą širdį.
Sovietinio pokario patirtis jį brandino kaip žmogų gebantį pakovoti ne tik už save, bet ir už kiekvieną silpnesnį. Tai ryškiai matom vartant jo biografijos puslapius mokyklos, studijų metais. Tiesiog fiziškai ginant silpnesnį klasės ar kaimo draugą, ginant savo tikėjimo, gyvenimo tiesas studijų ir darbo metais.
Kazimieras Antanavičius pirmiausia buvo šeimos žmogus. Puikus vyras ir tėvas. Neabejoju, jog jei būtų sulaukęs būtų buvęs puikus senelis. Tačiau tais 1988 m. jis visa esybe atsidavė Lietuvos laisvės veiklai.
Tos atmintinos 1988 m. pavasario dienos kaip gaivus pavasario vėjas išjudino visus. Ir tuos, kurie kaip sraigės kriauklėse slapčia brandino laisvės perlą, ir tuos, kurie nebesitikėjo išvysti šviesos. Taip apie 1988 m. Sąjūdį užrašė K. Antanavičius. Kaip aidas šiems jo žodžiams visą jo veiklą apibūdindama Aldona Žemaitytė po beveik 15 metų rašė: „Tamsa ištirpsta šviesoje“.
Ir būtent tais 1988 m. visa Lietuva pažino Kazimierą Antanavičių. Pažino kaip Laisvės šauklį. Tada susiėjo ir mudviejų keliai pradžioje Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio Vilniaus taryboje, iki vėlumos diskutuojant Rašytojų sąjungoje, vėliau Lietuvos socialdemokratų partijoje, SSSR liaudies deputatų ir SSSR Aukščiausios tarybos Lietuvos delegacijos darbe, ir dar vėliau kaip chirurgui prisiliečiant prie Kazimiero kūno ir sielos, kada jį glemžėsi sunki liga.
Kalbėti apie profesorių, Kovo 11-osios signatarą K. Antanavičių nepaprasta dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia todėl, jog tie, kurie 1988 m. Sąjūdžio aušroje ir 1990 m. atkuriant nepriklausomybę jau artėjome prie pilnametystės ar buvome jos sulaukę, tomis dienomis matę ir girdėję K. Antanavičių įsiminėme jį visam gyvenimui. Todėl, kad tuo metu būdamas dabartinės mūsų dalies vienmetis jis atsinešė į nepriklausomos valstybės kūrimą profesinę brandą, įžvalgumą, profesionalizmą, gilų atsakomybės jausmą. Gal būt todėl, kad vieną pirmųjų kartų išvykęs į laisvąjį pasaulį, į Kanadą pabendrauti, paieškoti bendraminčių jis parsivežė ne tik gerą žinią, tautiečių palaikymą, kad mes galime pakeisti Lietuvą, bet ir žinią, kad turi labai trumpą laiko limitą savo gyvenimo planams įgyvendinti. Turbūt todėl per tą likusį devynerių metų laikotarpį jo vidinis gyvenimo laikrodis tiksėjo visai kitu ritmu. Tačiau jis niekad į išorę to neparodė. Galbūt tik buvo reiklesnis pirmiausia sau ir arčiausiai esantiems bendražygiams. Kaip A. Sakalas pacitavo, būtent tuo metu kaip savo moto užsirašė vieną mėgėjiško eilėraščio eilutę – kai reikalai blogi, tiktai nepasiduok. Jis nepasidavė iki paskutiniųjų savo gyvenimo minučių. Jis dirbo, aukojosi, reikalavo iš savęs ir kitų, kad Lietuva taptų teisingesnė, socialiai teisingesnė, kad valstybė būtų pertvarkoma pagal naują modelį.
Šiandien jūs nuotraukose šioje salėje ir I rūmų galerijoje atidarytoje parodoje matote jo gyvenimą kaip kaleidoskopą – nuo tvirtos, gausios ūkininko šeimos Balsėnų kaime, Kretingos apskrityje, iki tėvų tremties ir likusio nepilnamečio, besislapstančio Lietuvoje, baigiančio ir nebaigiančio mokslus, nes išryškėjus pasipriešinimo veiklai buvo pašalintas iš universiteto (tada – instituto) ir gerų žmonių palaikomas sugrįžo, baigė mokslą ir tvirtai kibo į gyvenimą. Per savo užsispyrimą, ryžtą apgynė tais laikais kandidato disertaciją, vėliau mokslų daktaro, iškentė tam tikrus netiesos žodžius laukdamas daktarinės disertacijos patvirtinimo ir, kaip minėjau, visa jėga pasinėrė į nepriklausomos Lietuvos statybą.
Dar 1989 m. išrinktas turbūt vienoje iš sunkiausių Vilniaus apygardų TSRS liaudies deputatu, buvo vienas iš mūsų ten atstovavusių Lietuvą lyderių, tvirtai pasisakydamas vardan Lietuvos. Aš prisimenu tokį labai kasdienį paprastą epizodą: kai Maskvoje Kazimierui Antanavičiui einant link prezidiumo stalo M. Gorbačiovas iš tolo modavo Kazimierui ranka sakydamas: žinau, ko tu nori! Iš tikrųjų Kazimiero pozicija buvo labai tvirta. Tapęs Aukščiausios Tarybos, vėliau Atkuriamojo Seimo nariu, pasirašęs Nepriklausomybės Aktą, Kazimieras vienas pirmųjų Kovo 11-osios salėje pristatė naują Vyriausybės įstatymą kaip pradžių pradžią kaip po nepriklausomybės paskelbimo tvarkytis Lietuvoje.
Beje, šiame vyriausybės įstatymo projekte buvo numatyta, jog Lietuvai efektyviausiai tvarkytis, tam kad nebūtų dubliavimosi reikėtų 6 ministerijų. Priminsiu, šiandien vis dar turime 14. Ir niekaip jau negalim įvykdyti valdančiųjų duoto pažado apjungti energetikos ir ūkio ministerijas. Ir jis pats asmeniškai, ir jo ekonomistų grupė, kuriai vėliau vadovavo, Seimo nariai tikrai dirbo negailėdami jėgų. K. Antanavičius šiandieną, gerbiamieji kolegos, mus įpareigoja. Minint jo 80-ąsias gimimo metines, prisiminkime jo nueitą kelią, jo veiklą, jo priesakus, kaip mūsų įsipareigojimus ir šiandienos Lietuvos žmonėms. Man atrodo, jie būtų labai prasmingi ir tinkami mūsų likusiai trejų metų kadencijos daliai. Tai būtų geriausias pagarbos jam ir jo atminimo įamžinimas.
