Lapkričio 23 d. Europos Parlamente patvirtinome galutinį susitarimą dėl Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) reformos. Šio sprendimo Europos Sąjungos ūkininkai laukė trejus metus. Priėmus galutinį sprendimą, mūsų žemdirbiai pagaliau galės planuoti savo ateitį. BŽŪP susitarimas, kaip ir visi politiniai kompromisai, nėra tobulas. Visgi nepaisant trūkumų, tokie aspektai, kaip socialinių sąlygų įtraukimas, svaresnė parama jauniems ūkininkams, smulkiems ir vidutiniams ūkiams, galutiniame susitarime yra labai svarbūs ir džiuginantys.
Galime pasidžiaugti, kad naujoji BŽŪP padidins paramą jauniems ūkininkams – jiems bus skiriama nebe daugiausiai 2, o mažiausiai 3 proc. tiesioginių išmokų voko. Smulkiesiems ūkininkams bus skiriama 10 proc. išmokų voko. Taip pat pasiektas kompromisas dėl lėšų vadinamosioms ekoschemoms ir aplinkai bei klimatui palankioms priemonėms.
Svarbu tai, kad į žemės ūkio politiką įtrauktas socialinis aspektas – žemės ūkio sektoriaus darbuotojai galės tikėtis stabilesnio atlyginimo ir geresnių darbo sąlygų. Taip pat mums pavyko pasiekti išlygų tam tikruose punktuose, kurie buvo nenaudingi ir nereikalingi mūsų ūkininkams – valstybės narės galės įrodyti, kad mūsų klimato sąlygose nebūtina žiemą uždengti dirvožemio ir pan.
Deja, viena Lietuvos ūkininkams skaudžiausių problemų liko neištaisyta – Europos ūkininkai ir toliau gaus skirtingą atlygį už tą patį darbą, o Europos Sąjungos prisiimti įsipareigojimai sulyginti naujųjų šalių ūkininkų tiesiogines išmokas ir užbaigti ilgametę diskriminaciją nebus įvykdyti.
Europos Parlamente ne kartą pabrėžiau, kad privalome sulyginti tiesiogines išmokas visiems ES ūkininkams ir užtikrinti, kad kaimas būtų patraukli vieta kurtis jauniems ūkininkams, vystyti smulkų ir vidutinį verslą ir užsiimti ūkininkavimu visoje Europos Sąjungoje. Glaudus bendradarbiavimas, gili integracija ir konvergencija yra ES prioritetai ir stiprybė – šie principai turi atsispindėti ir žemės ūkio politikoje.
Vienodas tiesioginių išmokų finansinės paramos paskirstymas yra nepaprastai svarbus, nes jos sudaro maždaug trečdalį ūkininkų pajamų ir – dažnu atveju – visą ūkininkų pelną. Tiesioginių išmokų pajamos patenka į vietos ekonomiką daug greičiau ir daug didesniu mastu nei visos kitos ES paramos rūšys. Jos skatina gaunančios valstybės ekonomiką, didina ekonominį atsparumą merkantilistinės politikos pasireiškimui.
Stojimo sutartyje ES Lietuvos ūkininkams įsipareigojo skirti tiesioginių išmokų vidurkį iki 2013 m., Europos Vadovų Taryba 2013 m. šį įsipareigojimą pakartojo – užtikrinti išorinę konvergenciją iki 2020 m. Tačiau, kaip žinome, šie pažadai nebuvo įgyvendinti ir konvergencijos data vis toliau nukeliama į ateitį. ES turi galų gale sutelkti politinę valią ir įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus naujųjų šalių ūkininkams. Tiesa, pagal naująjį susitarimą tiesioginės išmokos Lietuvoje kitais metais turėtų pasiekti 200 EUR/ha.
ES institucijos sprendimus priėmė palikdamos pakankamai plačias galimybes šalims narėms, todėl konkrečios Lietuvoje taikomos priemonės turės būti numatytos strateginiame plane, kurį iki metų pabaigos turi pateikti Žemės ūkio ministerija. Rengiant strateginį planą būtina įsiklausyti į asociacijų, mokslininkų, visuomenės bei savivaldos argumentus ir užtikrinti, kad žemdirbiams nebūtų užkraunama pernelyg didelė našta.
