Trečiadienį Seime skambėjo Justino Marcinkevičiaus eilės.
Reaguodami į šurmulį viešojoje erdvėje, socialdemokratai surengė spaudos konferenciją „Kas bijo Justino Marcinkevičiaus?“
Seimo Kultūros komiteto narys socialdemokratas Kęstutis Vilkauskas įspėja, kad idėja įamžinti poeto atminimą gali būti paskandinta begalinėse tuščiose diskusijose.
Sostinės savivaldybei tikinant, kad paminklą būtų galima statyti tik „tada, kai susitars visi bendruomenės nariai“, parlamentaras pažymi, kad teisės aktai aiškiai apibrėžia, kokiais būdais savivaldybė gali tartis su bendruomene: tai – apklausos, forumai, internetas.
„O jeigu būtų surengtas visos tautos referendumas dėl paminklo Just. Marcinkevičiui, neabejoju, kad nusvertų balsai „už“, – sako K. Vilkauskas.
Parlamentaras ragina tobulinti Kultūros politikos pagrindų įstatymą, kad nebūtų kuriamos dirbtinės, politiškai motyvuotos kliūtys reikšmingų kultūros figūrų atminimo įamžinimui.
Just. Marcinkevičiaus, kaip „tautos dainiaus“, fenomeną siedamas su dainų švenčių tradicija, tapusia „dainuojančios revoliucijos galios šaltiniu“, K. Vilkauskas sako, kad čia kalbame apie kultūrinės tapatybės išsaugojimą.
Just. Marcinkevičius – epochos simbolis
Kovo 11-osios akto signataras Vytenis Povilas Andriukaitis vadina Just. Marcinkevičių „nepriklausomybės signataru“. Komentuodamas užgaulius komentarus apie poetą viešojoje erdvėje ir kilusias dvejones dėl paminklo, V. P. Andriukaitis įspėja, kad kultūrai ir istorinei atminčiai reikšmingus ar net lemtingus sprendimus dažnai priima „žmonės be istorinės atminties“.
Jis replikavo prof. Vytautui Landsbergiui, kuris, reaguodamas į diskusijas apie Just. Marcinkevičių, sakė nesuprantąs V. P. Andriukaičio minties, kad esama skirtumo tarp „sovietmečio“ ir „tarybmečio“.
Anot V. P. Andriukaičio, skirtumas yra esminis.
„Sovietinė kultūra buvo Lietuvai svetima ir priešiška okupacinė kultūra. Tuo tarpu apibūdinimą „tarybmetis“ naudoju tam, kad paaiškinčiau istorinį procesą – sudėtingą prisitaikymo ir pasipriešinimo strategiją, kultūrą, kuri brandino asmenybes, atvedusias Lietuvą į atgimimo sąjūdį“, – sako Kovo 11-osios akto signataras.
Anot V. P. Andriukaičio, šia prasme Just. Marcinkevičius yra epochos simbolis.
Politikas piktinosi valdžios užmojais cenzūruoti istoriją, „atsikratyti“ praeities, atimant iš vaikų ir jaunimo galimybę suprasti, kaip brendo istoriškai lemtingi įvykiai.
„Sajūdis atsirado – ir laimėjo – tikrai ne vieno išmintingo vado dėka, kaip kartais bandoma pavaizduoti“, – pažymi V. P. Andriukaitis.
Kino, televizijos ir teatro režisierius Raimundas Banionis retoriškai klausė, kurių kartų žmonės „gulė po tankais“ lemtingąją sausio naktį, kovodami už mūsų visų laisvę.
„Prisimenu poetą Justiną Marcinkevičių daugiatūkstantiniuose Sąjūdžio mitinguose. Šiandien jį užgaulioja tie, kurių tuose mitinguose nebuvo. Jiems patarčiau nepraleisti progų patylėti“, – sako R. Banionis.
Sostinės valdžios pozicija – neturėti jokios pozicijos
Pasak Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nario Povilo Pinelio, sostinės valdžios pozicija – „neturėti jokios pozicijos“. Anot politiko, šiandien kultūros žmonėms tenka įrodinėti tai, kas akivaizdu.
„Įsiplieskusi diskusija yra įrodymas, kad Just. Marcinkevičius šiandien kaip niekad aktualus – to nepasakysi apie jį kritikuojančiuosius, ypač politikus“, – pabrėžia P. Pinelis.
Jo vertinimu, sostinės valdžia linkusi „išvalyti“ iš miesto praeities ženklus, paversti jį sterilia zona pagal ideologinį modelį. Jis įspėja, kad Istorinės atminties komisija virsta dešiniųjų įrankiu. Jos veiklos būdą politikas vadina „procedūriniu cirku“.
Pažymėdamas, kad nauja miesto valdžia savo kadenciją pradėjo įsteigdama „Vilniaus naktinį biurą“, P. Pinelis sako, kad išgyvename „ilgą tamsos laikotarpį“.
„Ar sostinės valdžia yra įprasminusi nors vieno kūrėjo atminimą savo iniciatyva ir lėšomis?“ – klausia politikas.
Tuo metu V. P. Andriukaitis ragina politikus grįžti prie ypatingo sostinės statuso teisinio įtvirtinimo, kad iškilių žmonių atminties įamžinimo, kultūros paveldo išsaugojimo klausimai būtų sprendžiami nacionaliniu lygiu.
„Vilnius yra „konstitucinis“ miestas, visos šalies sostinė, o ne merų valda. Būtina įtvirtinti strateginius istorinės atminties saugojimo principus, kurie nepriklausytų nuo merų kaitos“, – įsitikinęs V. P. Andriukaitis.
