Prasidėjus pandemijai, daugelis prieš tai egzistavusių problemų persikėlė į antrą planą arba įgavo visiškai kitas spalvas. Visas pasaulis kalba, kad šio viruso akivaizdoje žmogus turi keistis, kitaip mąstyti, kad pasaulinė sankloda niekada nebus tokia, kokia buvo prieš tai. Iš tikrųjų, jeigu nori keisti aplinką, reikia keistis pačiam. Taip padaryti šiuolaikiniam žmogui ir valstybėms nėra paprasta.
Tikėkimės, kad pandemija, kaip ir valstybės centralizacija baigsis kartu ir, pasimokę iš klaidų sunkioje situacijoje, sieksime tikros ir veiksmingos savivaldos.
Tačiau pažvelkime per Lietuvos prizmę į šią globalinę bėdą ir procesus, kurie šiuo metu vyksta visuomenėje. Kodėl atrodo taip sudėtinga įtikinti žmones būti namuose, susilaikyti nuo nereikalingų kelionių, laikytis karantino?
Atrodo viskas aišku kaip du kart du: laikaisi karantino – nerizikuoji savo ir artimųjų sveikata.
Galima vardinti įvairias priežastis. Dalis jų susiję su pačiais žmonėmis, jų suvokimu. Tačiau viena, mano nuomone, susiklostė per ilgesnį laikotarpį. Tai – valstybės centralizacija. Dabartiniu metu, tai viena iš būtiniausių priemonių, kadangi visi Lietuvos gyventojai turi vykdyti visus ekstremaliai situacijai ir karantinui būtinus nurodymus vienodai.
Tačiau prisiminkime regionų atskirtį, savivaldybių siekį turėti didesnę finansinę ir ūkinę nepriklausomybę nuo centrinės valdžios. Lietuvos savivaldybės, seniūnijos, bendruomeninės ir nevyriausybinės organizacijos vienu balsu jau seniai kalba apie valdžios decentralizavimą, taip pat didesnių teisių ir tuo pačiu atsakomybės suteikimą savivaldai.
Dėl seniūnijų veiklos ir tiesioginių seniūnų rinkimų kilo daug diskusijų tiek politiniame lygmenyje, tiek tarp vietinės valdžios atstovų: seniūnijos dar nerado tinkamos vietos savivaldoje, kadangi yra priklausomos nuo savivaldybių.
Lietuvoje, vykdant savivaldos reformą, siekiant garantuoti efektyvų ir realų vietos savivaldos vaidmenį, priimant sprendimus vietinės reikšmės klausimais bei tobulinant vietos savivaldos sistemą, turi būti skiriamas didesnis dėmesys ir seniūnijų veiklos plėtrai.
Savivaldybės institucijos ir vietinės viešojo administravimo įstaigos yra ganėtinai nutolusios nuo vietos bendruomenės bei nėra pilnai pajėgios užtikrinti spartaus ir tinkamo gyventojų viešųjų reikalų tvarkymo. Tai gali išryškėti ir visuotinio karantino atveju.
Šiuo valstybei nelengvu metu Lietuvos seniūnijos atlieka nors ir nelabai matomą, bet reikalingą kasdienį darbą. Dauguma seniūnijų dirba nuotoliniu būdu, bet seniūnai sėkmingai koordinuoja (savo išteklių ribose) socialinių darbuotojų, seniūnaičių, bendruomeninių ir nevyriausybinių organizacijų, atskirų savanorių pastangas padėti gyventojams pandemijos metu. Dalinamos kaukės, padedama apsirūpinti maistu, ekstra atveju organizuojamas gyventojų pavėžėjimas, teikiama ir surenkama informacija.
Tokiose ekstremaliose situacijose ir išaiškėja, kiek Lietuvoje turime aktyvių, atsakingų ir norinčių padėti kitiems piliečių. Kiek mūsų valstybės įvairių lygių vadovai ir valstybės tarnautojai pasiruošę valdyti sudėtingas situacijas, operatyviai priimti sprendimus ir prisiimti už juos atsakomybę.
Todėl kalbėdami apie Lietuvos savivaldos ateitį, turime sau aiškiai pasakyti, kad vietos savivaldos lygmeniu žmonės buvo per mažai įtraukiami į aktualių jiems klausimų sprendimą, į didesnes diskusijas jiems rūpimais klausimais.
Dalyvaujamieji savivaldybių biudžetai – pirmosios kregždės savivaldoje, tad būtent žmonės turi apsispręsti kur ir kam bus naudojamos jų mokesčių lėšos. Tuomet sulauksime iš mūsų piliečių didesnės atsakomybės ir solidarumo.
Yra žinoma, kuo labiau centralizuota valstybė, tuo piliečiai pasyvesni ir mažiau atsakingi. Taigi, tikėkimės, kad pandemija, kaip ir valstybės centralizacija baigsis kartu ir, pasimokę iš klaidų sunkioje situacijoje, sieksime tikros ir veiksmingos savivaldos.
Autorių galite sekti 
