Nepriklausomybės akto signataras, Europos Komisijos narys, LSDP garbės pirmininkas, gydytojas, istorikas ir visuomenininkas Vytenis Povilas Andriukaitis sako: „Jei tik lūpomis, o ne širdimi kartojate apie ištikimybę keturiems principams – laisvei, lygybei, brolybei ir teisingumui, nesivadinkite socialdemokratais“. Apie socialdemokratijos idėją ir jos didžiuosius principus, tikrųjų vertybių paieškas, šiandienos Lietuvos ir pasaulio politines aktualijas, istorines patirtis ir išgyvenimus interviu su eurokomisaru V. P. Andriukaičiu.
1990-1992 m. buvote Konstitucijos rengimo darbo grupės narys. Su kokiais iššūkiais ir problemomis buvo susidurta, rengiant Konstitucijos projektą. Dėl ko daugiausiai kilo diskusijų?
Dar prieš Konstitucijos rengimą susidūriau su svarbių valstybei dokumentų tvarkymo reikalais. Dalyvavau 1990 m. Kovo 11-osios dokumentų rengimo darbo grupės veikloje. Buvo didelė laimė čia būti ir noriu pasidžiaugti dėl vienos formuluotės, o, būtent, dėl paskutinio Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo sakinio: projekte buvo parašyta, kad Lietuvos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas sieks realizuoti valstybės suverenitetą, aš nesutikau su užduoties nukėlimu į ateitį ir po ilgų ginčų buvo priimta mano formuluotė, sakanti, kad ne sieks, o dabar realizuos valstybės suverenitetą. Tokie dalykai sukuria gyvenimo prasmės pojūtį.
Konstitucijos rengimo darbo grupėje dirbome nuo 1990 m. iki 1992 m. Šioje darbo grupėje išsiskyrė du pogrupiai – tų, kurie gynėme parlamentinę demokratiją su silpnomis prezidento galiomis, ir tų, kurie gynė prezidentinę demokratiją su stipriomis prezidento kaip vykdomosios valdžios galiomis. Prezidentinės konstitucijos gynėjai siekė realizuoti V. Landsbergio sumanymą – sukurti prezidentinę respubliką. Kadangi darbo grupėje nepavyko rasti sutarimo, ji suskilo.
Tuomet Sąjūdžio radikalai, vadinamasis Arbatos klubas, sugalvojo rengti referendumą dėl prezidento institucijos (be Konstitucijos). Prezidentinės respublikos gynėjai referendumą pralošė. Ir tuomet skilo parlamentas. V. Landsbergis išsivedė didelę dalį parlamentarų ir ėmė posėdžiauti atskirai. Siekiant įveikti krizę, buvo nutarta parengti jungtinę konstituciją, iš dviejų skirtingų konstitucijų projektų. Dėl vienų straipsnių sutarėme, o dėl kurių nesutarėme – nusprendėme palikti referendumui.
Reikia pasakyti, kad mes, parlamentinės respublikos šalininkai, laimėjome žymiai daugiau balsų (ir straipsnių), ir šiandien Konstitucinis teismas neatsitiktinai išaiškino, kad Lietuva yra parlamentinė demokratinė respublika, su kai kuriais prezidentinės respublikos bruožais. Taip stipraus prezidento šalininkai su V. Landsbergiu priešakyje pralošė žaidimą dėl prezidentinės respublikos.
Šiandien reikia pasakyti, kad šalies prezidentė D. Grybauskaitė yra prisiėmusi daugiau galių nei jai leidžia Konstitucija. Deja, neatsiranda parlamentarų-konstitucinės teisės gynėjų, kurie galėtų įrodyti, kad prezidentė D. Grybauskaitė neturi tokių teisių, kokias yra politiškai ir psichologiškai prisiėmusi.
Esate sakęs, kad Lietuvai socialdemokratija reikalinga kaip vanduo ištroškusiam, kad mums reikalinga kairioji partija su visiškai aiškiu profiliu. Kas gi nutiko Lietuvos partinei sistemai, kad per tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius nebuvo išgryninta tikra socialdemokratinės ideologijos kairioji politinė jėga?
Reikia suvokti, kad socialdemokratija nėra nei partija, nei partijos nario bilietas. Tai pasaulėžiūra, paties gyvenimo poreikių pagimdyta visuomeninė mintis, sakanti, kad laisvė, lygybė, brolybė ir teisingumas yra tie keturi elementai, kurie leidžia visuomenėje gerai jaustis visiems žmonėms.
Lietuvos socialdemokratų partijai teko didžiulė atsakomybė 1992-1996 m. būti opozicijoje Lietuvos demokratinei darbo partijai, ir mes, skirtingai nuo dešiniųjų, buvome konstruktyvioje opozicijoje. 1996-2000 m. buvome opozicijoje Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos blokui, ir tik nuo 2001 m., mes, kaip socialdemokratai, jau priėmę į savo gretas LDDP narius, turėjome progą būti vykdomojoje valdžioje.
2001-2002 m. mūsų pagrindinė užduotis buvo nepavėluoti integruotis į ES su kitomis dešimt šalių, kad nenutiktų taip, kaip vėliau nutiko Rumunijai ir Bulgarijai. Buvo labai daug darbo: teko priimti 800 naujų įstatymų, pertvarkyti teisinę ir socialinę sistemas, daugelį dalykų adaptuoti sklandžiam įvairių mechanizmų veikimui ES. Mums teko didžiulė nacionalinė užduotis, todėl socialiniai mechanizmai vėlavo.
Po 2004 m. rinkimų problemos buvo dar didesnės. Socialdemokratams nepavyko turėti daugumos ir jie visą laiką balansavo koalicijoje, kartais su Naująja sąjunga, kartais su Darbo partija. Vėliau ištiko pasaulinė finansų krizė. Šiame kontekste stipresniems socialdemokratų sprendimams neužteko pajėgumų.
2012-2016 m. didžiulį vaidmenį suvaidino griežtas taupymo kursas, milžiniška finansų krizė, o dar reikėjo vykdyti įstojimo į eurozoną reikalavimus. Tai smarkiai suvaržė socialines galimybes, ir vėl nebuvo galima išgryninti tikrosios socialdemokratinės politikos.
Tačiau šiandien matau tam puikias galimybes, geras atsinaujinimo sąlygas, atėjo laikas modernizuoti socialdemokratinę mintį.
Kaip Jūs matote tikrą socialdemokratą, koks jis? Kokios jo pažiūros, nuostatos?
Socialdemokratijos nėra be etikos, be tikėjimo, be vilties, be meilės žmogui, be altruizmo. Socialdemokratija kelia be galo sunkius klausimus: Jūsų laisvė, galimybių lygybė, socialinis saugumas ir teisingumas, solidarumas, Jūsų orumas ir lygiavertiškumas. Jeigu Jūs tik lūpomis, o ne širdimi kartojate apie ištikimybę keturiems principams – laisvei, lygybei, brolybei ir teisingumui, ir nesuprantate, kad tai yra sugyvenimo esmė, nesivadinkite socialdemokratais.
Šiandien dėl savo socialinių teisių į kovą po truputį kyla medikai, mokytojai, socialiniai darbuotojai, reikalaudami ne tik sąlyginai didesnių atlyginimų ir geresnių darbo sąlygų, bet vieno paprasto ir elementaraus, sakyčiau, pamatinio, išsivysčiusios demokratinės valstybės elemento – teisingesnio socialinio perskirstymo, didesnio socialinio teisingumo. Kodėl mums taip sunku jį pasiekti ir užtikrinti? Kodėl socioekonominiai rodikliai, atspindintys socialinio teisingumo buvimą ar nebuvimą šalyje, yra vieni žemiausių ES?
Jeigu lyginsime šalis, kurios buvo Tarybų Sąjungos sudėtyje, matysime, kad didelių skirtumų tarp jų nėra. Tiek Lietuvos, tiek Latvijos, tiek Estijos socialinė tikrovė yra labai panaši. Lygintis su Lenkija negalime, nes jos vadinamasis socializmas buvo šiek tiek kitoks ir startinės sąlygos, griuvus Sovietų Sąjungai, buvo kitos. Kita vertus, Lenkija yra didelė valstybė ir masto ekonomika čia veikia truputėlį kitaip nei mažųjų valstybių ekonomika. Taip pat negalime lygintis su tokiomis šalimis kaip Šveicarija. Turime kalbėti apie panašius dydžius, panašias sąlygas ir panašias startines pozicijas.
Kodėl bruzda gydytojai, mokytojai, socialiniai darbuotojai? Todėl, kad viešųjų finansų sistema yra labai primityvi, neparemta solidarumu. Kodėl mes, piliečiai, sutinkame, kad mūsų bendroje piniginėje, t. y. valstybės biudžete, būtų tiek nedaug pinigų? Todėl, kad
90 % Lietuvos žmonių mano, kad bendros piniginės nėra. Visuomenė negali toliau egzistuoti, jei jos viešieji finansai tokie menki. Kaip tuomet padidinti algas medikams, mokytojams? Atsakymas vienas – mokesčių sistema turi būti principingai peržiūrėta socialinio teisingumo linkme. Aš daug metų gyniau progresinius mokesčius ir sakiau, kad reikia pereiti prie pažangios mokesčių sistemos.
Mūsų bendrojo nacionalinio produkto perskirstymo mechanizmai yra vieni silpniausių. Šiandien mes turime dideles visuomenines išlaidas, bet menkas įplaukas. Jeigu Jūs neturite didžiulių pajamų, vadinasi, aš turiu ateiti Jums į pagalbą. Ir padaryti tai galiu, tik pasitelkus perskirstomuosius instrumentus. Kitaip sakant, viešieji finansai turi būti didesni, kad kompensuotume tuos asmeninius finansus, kurie yra nepakankami.
Kitas dalykas – mūsų nacionalinis turtas, kuris yra valdomas visiškai neprotingai. Mūsų geopolitinė padėtis atėmė iš mūsų galimybę turėti papildomas viešąsias įplaukas. Mes atsisakėme naftos tranzito iš Rusijos per Lietuvos uostus, atsisakėme dujų tranzito, kitų infrastruktūrinių projektų. Kodėl Belgija neatsisako Lukoil‘o naftos gamyklos Antverpene? Net ir taikant sankcijas Rusijai, procesai čia nenutrūksta. Mes galėtume palankiau išnaudoti savo geopolitinę padėtį, bet šaudome sau į kojas.
Ir, galiausiai, reikia pasakyti, kad, vertindami gerovę, mes negalime skaičiuoti vien BVP. Kas yra BVP? Tai yra vartojimo dydis, investicijų srautai, eksportas minus importas, bet tai neatspindi žmonių gyvenimo kokybės.
Šiandien sveikatos apsaugos sistema susiduria su daugybe iššūkių: paslaugų prieinamumas ir kokybė, medikų atlyginimai, darbo sąlygos, emigracijos mastai ir t. Kiekvienas naujas ministras siekia reformuoti sistemą, tačiau niekaip nepavyksta pasiekti proveržio šioje srityje. Ar yra įmanoma rasti bendrą vardiklį, vieną strategiją, kuria vadovautųsi visi ministrai, nepaisant partinės priklausomybės, ir, galiausiai, įvyktų kokybiniai pokyčiai sveikatos apsaugos sistemoje?
Sveikatos apsaugos sistema susiduria su iššūkiais, bet jie ypatingai nesiskiria nuo tų, su kuriais susiduria kitos šalys. Tai galiu pasakyti tvirtai, kaip ES komisaras. Pavyzdžiui, paslaugų prieinamumo problemos daug didesnės Italijoje, Jungtinėje Karalystėje nei Lietuvoje, Vokietijoje labai trūksta gydytojų ir seselių, taigi statistiniai duomenys nerodo, kad mes, lyginant su kitomis Europos šalimis, būtume labai blogoje padėtyje.
Sveikatos apsauga yra platesnė sąvoka nei paprastai manome. Ji apima ne tik ligų ir negalavimų nebuvimą. Kai kalbame apie sveikatą, turime kalbėti ir apie žmogaus gyvenimo kokybės rodiklius, t. y. pakankamą darbo užmokestį, tinkamą būstą, galimybę ilsėtis, sportuoti, įsigyti gerą maistą. Kitaip sakant, sveika gyvensena matuojama socialiniais indikatoriais.
Turime įtvirtinti visuomenės sveikatos standartus visuose sektoriuose – ar tai būtų švietimo sektorius, ar transporto, ar žemės ūkio, ar bet kuris kitas. Turime siekti sveikesnių gyvenimo sąlygų visiems. Štai čia yra sveikatos apsauga.
Kai kalbame apie ligą ir jos gydymą, kalbame apie ligų gydymo sistemą arba sveikatos gydymo įstaigų tinklą. Kai kalbame apie sveikatą, kalbame ne apie pacientus, o apie piliečius, kuriems turi būti garantuotos kokybiško gyvenimo sąlygos. Deja, šiandien visuomenės sveikatai užtikrinti skiriama per mažai pinigų.
Jūs, būdamas sveikatos apsaugos ministru, siekėte tikrai socialdemokratinio sprendimo: kad visa sveikatos apsaugos sistema iš principo būtų nemokama ir finansuojama iš biudžeto, t. y. siekėte pažaboti papildomus mokėjimus už gydymo paslaugas. Ne visiems Jūsų užmojai tada patiko, regis, labiausiai dėl tokių sveikatos sistemos reformos gairių nerimavo privačių medicinos kabinetų gydytojai, kuriems galėjo būti užkirstas kelias pelnytis iš mokesčių mokėtojų sveikatos draudimo pinigų. Ar Jūsų puoselėtos sveikatos sistemos pertvarkos idėjos ir pradėti darbai buvo bent mažiausia dalimi tęsiami Jūsų kolegų ministrų?
Teko daug dirbti, kad įtvirtinti tuos du sektorius, tiek ligų gydymo sektorių, tiek nemokamos pagalbos teikimo. Siekiau, kad būtų užtikrinti Konstitucijos 53 straipsnio (Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką) reikalavimai, laimėjau du konstitucinius ginčus, dėjau pastangas, kad sveikatinimo programos, Lietuvos sveikatos programa būtų finansuojamos ES lėšomis. Darbus perdaviau savo kolegoms, šešias dienas paskyriau labai nuosekliai darbų perdavimo procedūrai R. Šalaševičiūtei, atidaviau viską – žinias, jėgas, dokumentus, ir, deja, labai nusivylęs turiu pasakyti, kad labai daug kas buvo arba išpeikta, arba užmiršta, arba išmesta, o gal tiesiog neužteko supratimo.
Šiandieninis sveikatos apsaugos ministras A. Veryga dėl vykdomų pertvarkų yra nuolat linksniuojamas viešojoje erdvėje. Jūs, būdamas sveikatos apsaugos ministru, sulaukėte ne mažesnio visuomenės dėmesio dėl tuomet Jūsų inicijuotų reformų. Visgi, Jūsų ir dabartinio ministro idėjos ir veiklos planai sveikatos apsaugos srityje labai skiriasi. Kaip vertinate dabartines reformas? Ar sutiktumėte su tokiu pastebėjimu, kad šiuo metu siekiama pertvarkyti ne medicinos įstaigas, pritaikant jas prie žmogaus poreikių, o visuomenę, pritaikant ją prie medicinos įstaigų poreikių?
Matau ministro pastangas įtvirtinti sveikatinimo intrumentas, tačiau, manau, kad
A. Veryga nuėjo konfrontacijos keliu ir paskendo smulkmenose, o tai labai kompromituoja visuomenės sveikatos instumentų taikymą praktikoje. Ligų gydymo sektoriuje ministras turi labai nedidelę patirtį ir matau čia didžiulius trūkumus, turiu ką pasakyti šiuo klausimu, bet norėčiau tai daryti tete-a-tete.
Norėčiau Jūsų paklausti, kaip Europos Komisijos atstovo – kokią Europos ateitį regite? Praėjusiais metais Europos Komisija pristatė penkis galimus ES raidos scenarijus. Kuris iš jų Jums atrodo priimtiniausias ir palankiausias Lietuvai?
Aš pasisakau už tokią Europos Sąjungą, kurioje didesnis dėmesys būtų skiriamas žmonių gyvenimo kokybei, sveikatai, socialinių garantijų minimaliam paketui, kurioje būtų užtikrinta, kad už tą patį darbą būtų proporcingai mokamas tas pats atlyginimas kiekvienoje šalyje narėje. Socialinės rinkos mechanizmai ES mastu nėra stiprūs, ir po didžiulių taupymo programų, šiandien mes turime virš 100 mln. žmonių, kurie gyvena sunkiai.
ES reikia drąsių reformų, reikia keisti neoliberaliąją darbotvarkę, kuri lemia gyvenimo lygio skirtumus. Dalis žmonių yra nusivylę ES projektu. Dėl to, manau, kad visiems socialdemokratiją išpažįstantiems žmonėms šiandien yra didžiulė užduotis permąstyti, kokie socialiniai mechanizmai turi būti sustiprinti ir kuo greičiau realizuoti praktikoje. Jeigu to nebus, trečdalis ES piliečių neberems ES projekto kaip tokio. Turime suvienyti pastangas tam, kad sumažintume socialinę nelygybę ir skurdą, skirtumus tarp ES šalių narių.
Kalbino Monika Čiuldytė-Kačerginskienė.
