Daugiabučių namų renovacija padeda sutaupyti apie 50 proc. šilumos, o taip pat pagerina butų ir namo kokybę bei padidina jų vertę. Renovacija tampa dar efektyvesnė, jeigu jos metu name yra įdiegiami atsinaujinantys energijos šaltiniai (šilumos siurbliai (oras – vanduo ir/ar geoterminiai), kartu įrengiant saulės elektrinę ir/ar nusiperkant dalį nutolusios saulės elektrinės).
Deja, įprasta kompleksinė namų renovacija, renovuojant namo inžinerines sistemas bei apšiltinant ir namo sienas, šiuo metu ėmė strigti. Priežastis – išaugusios renovacijos darbų ir medžiagų kainos bei pabrangęs kreditas. Šito pasekmėje renovacijos kaštai išaugo maždaug dvigubai, o jos atsiperkamumas išsitęsė virš 50 metų. Todėl kompleksinės namų renovacijos patrauklumas butų savininkų akyse stipriai smuko.
Vilniaus mieste viso buvo apie 5700 renovuotinų daugiabučių namų, iš kurių iki 2022 m. renovuoti tik 364 namai. Per 2019 m. APVA buvo pateiktos 45 paraiškos renovacijai, 2020 m. – 35, 2021 m. – net 139, per 2022 m. buvo parengta 190 investicinių planų, bet dėl pabrangusių statybos darbų ir medžiagų teko/tenka juos peržiūrėti.
Taigi, renovacijos procesas įstrigo, nes renovacija pabrango maždaug 2 kartus. Dabar 60÷70 m² buto pilna renovacija, su išorės sienų apšiltinimu jau kainuoja apie 30÷35 tūkst. eurų. ir tampa nebe patrauklia, nes labai (iki 75÷100 metų) išauga jos atsipirkimo laikotarpis. Valstybė padengia 30% renovacijos kaštų. Likusiai sumai (virš 20 tūkst. eurų) buto savininkui tektų imti ilgalaikį (20-čiai metų) kreditą. Pirmus 5 metus yra garantuotas lengvatinis iki 3% palūkanų tarifas, o vėliau jau reikėtų mokėti rinkos palūkanas (dabar apie 5%). Kredito palūkanos ir jo grąžinimas minimo buto savininkui per metus kainuotų apie 1500 eurų arba apie 125 eurus kiekvieną mėnesį ir per 20 metų susidarytų apie 30 tūkst. eurų. Tokio 60÷70 m² buto, pastatyto prieš 35 metus, šildymas (per 6÷7 mėn. šildymo sezoną) Vilniuje dabar kainuoja 600÷800 eurų. Dėl pilnos renovacijos šilumos sąnaudos sumažėtų apie 2 kartus, taigi, po renovacijos kasmet būtų sutaupoma tik apie 300÷400 eurų. Tam, kad pilnai atsipirktų renovacijos sąnaudos, reiktų net 75÷100 metų. Tiesa, buto vertė po renovacijos išauga maždaug trečdaliu.
Ką daryti? Manau, kad išeitis šiuo metu – mažoji renovacija: šilumos mazgo renovavimas ir jo automatizavimas, šilumos sistemų (stovų) subalansavimas bei individualaus šilumos reguliavimo (16÷24 °C intervale) įdiegimas ant kiekvieno radiatoriaus ir individualios šilumos apskaitos bute įdiegimas. Tokia mažoji renovacija leistų sutaupyti apie 20% šilumos sąnaudų. Mažosios renovacijos kaštai 3000÷5000 eurų (priklausomai nuo apimties). Tačiau net 80 proc. tokios renovacijos sąnaudų fiziniams asmenims dengia APVA. Todėl butui ji kainuotų tik 600÷1000 eurų ir atsipirktų per 5 metus. Vilniuje iš maždaug 5300 renovuotinų namų, bent dešimtadalyje jų šilumos mazgai tebėra nerenovuoti/neautomatizuoti, o šildymo sistemos yra išbalansuotos didesnėje pusėje visų daugiabučių namų. Tačiau iš Vilniaus APVA paraiškų šiai mažąjai renovacijai praktiškai negauna. Klausimas – kodėl?
Atsinaujinančių energijos šaltinių (šilumos siurblių (oras – vanduo ir/ar geoterminių) + saulės elektrinių ant stogo ir/arba nutolusių saulės elektrinių) naudojimas/įdiegimas daugiabučiame name. Šiam tikslui daugiabučiame name reikėtų įsteigti energetinę bendriją. Valstybės parama AEŠ diegimui dabar yra skiriama tik kai tai daroma daugiabučio namo pilnos renovacijos metu (APVA padengia 30%) sąnaudų. Atrodo, kad AEŠ diegimas turėtų būti patrauklus butų savininkams, nes stipriai sumažėtų ne tik šilumos, bet ir elektros sąskaitos.
ESCO (via Energy Service Company – per energijos paslaugų kompaniją) modelio taikymas vykdant daugiabučių namų renovaciją, greičiausiai, būtų patrauklus butų savininkams, nes jiems nebereikėtų patiems imti kreditų (tai darytų šilumos tiekimo kompanija, pvz., AB „Vilniaus šilumos tinklai“ (arba kita energetinių paslaugų kompanija)). Šilumos tiekimo arba kita energetinių paslaugų kompanija sudarytų su butų savininkais ilgalaikes sutartis, fiksuodama esamas šilumos sąnaudas, o naujos (dėl renovacijos sumažėjusios) energijos sąnaudos būtų taikomos, tik po to, kai energetinių paslaugų kompanija padengtų namo renovacijai paimtą kreditą.
Problema diegiant ESCO modelį daugiabučių namų renovacijai – iš kur energetinių paslaugų kompanijoms gauti ilgalaikį (bent 25 metams) lengvatinį (su 1÷2% palūkanų) kreditą? Lėšų poreikis kasmet sudarytų 50÷100 mln. eurų, per 10 metų 0,5÷1 mlrd. eurų. Šituos – pigius ilgalaikius – kreditus suteikti arba juos garantuoti gali tik valstybė (geriausiai, per valstybinį plėtojimo banką, kurį reikėtų kuo greičiau įsteigti). Galiausiai, atrodo, kad ESCO modelis būtų patrauklus tik kartu su renovacija daugiabučiame name įdiegiant atsinaujinančius energijos šaltinius (AEŠ). Kitu atveju, atsiperkamumas būtų labai ilgas (per ilgas).
Alfonsas Brazas, LSDP Energetikos komiteto pirmininkas.
