Atrodytų, po visuomenės sujudimo dėl nevaržomai kertamų miškų saugomose teritorijose Aplinkos ministerija pasirautojo rankoves ir ėmėsi darbų, trimituodama žiniasklaidos priemonėse apie būsimus pokyčius tokiomis skambiomis antraštėmis, kaip „Draustiniuose ilgam tildo pjūklus“.
Deja, Aplinkos ministerijos siūlymai, kuriuos šios savaitės pradžioje Seime pristatė aplinkos ministras Kęstutis Navickas, tikrai neišgelbės saugomų teritorijų nuo pjūklo ir juo labiau nepadės išsaugoti vertingiausių mūsų miškų.
Ministerija siūlo drausti pagrindinius miško kirtimus draustiniuose ir rekreaciniuose miškuose, o apsauginiuose miškuose uždrausti plynuosius kirtimus. Tuo tarpu ketvirtos grupės miškuose, kuriuose šiuo metu leidžiama ūkinė veikla, nors šie miškai ir patenka į saugomas teritorijas, plyni kirtimai paliekami, tik sumažinamas jų plotas.
Ką tai reiškia? Nors kai kuriuose draustiniuose ir bus uždrausti plynieji kirtimai, tačiau saugomose teritorijose pjūklai ir toliau gaus. Problemų sukelia ne tik plynieji kirtimai. Saugomose teritorijose leidžiami ir atvejiniai kirtimai, kai miškas plynai iškertamas per kelis kartus, su kelių metų pertrauka. Būtent dėl atvejinių kirtimų turime tokį liūdną vaizdą Labanoro regioninio parke, kai beveik plynai iškirstame miško plote tokios pat dalios dar laukia kelios likusios, vėjo siūbuojamos pušys.
Mokslininkai, biologai atkreipia dėmesį į plynųjų kirtimų žalą visai miško ekosistemai. Štai, VDU profesorius Remigijus Daubaras, su kuriuo teko konsultuotis šiuo klausimu, jau eilę metų kartu su kitais Lietuvos ir Lenkijos mokslininkais tiria pušynuose vykdomus plynuosius kirtimus ir jų poveikį aplinkai. Fiksuojama, kad plynės miškuose drastiškai pakeičia miškų ekosistemas, sunaikina retas augalų rūšis, nuskurdina dirvožemį, išstumia gyvūniją.
Saugomų teritorijų tarnybą taip jau kurį laiką neramina vis intensyvėjantys miško kirtimai saugomose teritorijose. Plynėmis iškirsti miškų plotai nebeleidžia susiformuoti sengirėms. Tam, kad miškas taptų sengire, priklausomai nuo medžių rūšies, gali prireikti 250-500 metų, o nuolat kertant, galima išsaugoti nebent tik pavienius medžius. Atliekant kirtimus regioninių parkų ir biosferos poligonų IV grupės (ūkiniuose) miškuose, medienos ištraukimas leidžiamas visus metus, be jokio „ramybės laiko“, naudojama galinga technika, dirbanti su šviesomis dieną – naktį, kelianti triukšmą bei trikdanti gyvosios gamtos gyvenimą ir aplinkiniuose miškuose. Ši technika, išmaurodama giliomis vėžėmis, dažnai nepataisomai sunaikina miško paklotę, kelius. Žala daroma net ir atsodinant mišką. Atsodinimo metu teritorija suariamas giliomis vagomis, taip sunaikinant dirvožemį, kuris formavosi 10-12 tūkstančių metų.
Mes neturime tiek saugomų teritorijų, kurias galėtume skersai išilgai pjauti, naikinti jose esantį biologinį paveldą. Lietuvos miškai užima 33,3 proc. šalies teritorijos, o saugomos teritorijos jos tesudaro 15,6 proc. Lietuvoje suformuotos saugomos teritorijos yra skirtos biologinės įvairovės išsaugojimui ir atkūrimui, rekreacijai, pažintiniam poilsiui, moksliniams tyrimams, edukacijai.
Tuo tarpu šiandien jos yra paverstos pasipelnymo šaltiniu. Iš saugomų teritorijų ir toliau bus pelnomasi jas niokojant, jei bus tik imituojamas jų saugojimas. Deja, dabartinius Aplinkos ministerijos siūlymus dėl kirtimų „ribojimų“ galiu pavadinti tik imituojančiais saugojimą.
Šioje Seimo sesijoje esu pateikęs Miškų įstatymo pataisas, kurios numato visuose III-ios grupės apsauginiuose ir IV-os grupės ūkiniuose miškuose uždrausti plynuosius pagrindinius ir atvejinius miško kirtimus. Šiose teritorijose, remdamasis biologų rekomendacijomis, siūlau leisti tik biologinės įvairovės palaikymo miško kirtimus bei kirtimus pelkinių ir užmirkusių augaviečių medynuose.
Po pateikimo įstatymui pritarta, jo svarstymas Seimo Kaimo reikalų komitete ir Aplinkos apsaugos komitete vyks lapkričio pabaigoje, o gruodį turėtų persikelti į plenarinių posėdžių salę. Viliuosi, kad mano įstatymų pataisas ir toliau palaikys ir valdantieji „valstiečiai“ ir Seimo opozicijos atstovai, o saugomas teritorijas iš tiesų galėsime apsaugoti nuo besaikio kirtimo, o ne tik imituoti rūpinimąsi jomis.
