Linas Balsys, dažnai vadinamas vieninteliu tikru Seimo žaliuoju, jau antrus metus yra Lietuvos socialdemokratų frakcijos Seime narys, o lapkričio mėnesį jis buvo išrinktas ir frakcijos seniūnės Rasos Budbergytės pavaduotoju.
Seime jis aktyviai veikia Aplinkos apsaugos ir Europos reikalų komitetuose bei Energetikos ir darnios plėtros komisijoje. Aplinkosauga, klimato kaitos mažinimo politika, tvarios energetikos plėtra, atsakingas atliekų tvarkymas, tvari miškų ūkio politika – temos, kurias galima būtų pavadinti L. Balsio arkliuku.
Apie žaliąją politiką Lietuvoje, aplinkosaugos problemas ir savo apsisprendimą dirbti frakcijoje su socialdemokratais kalbamės su Seimo nariu L. Balsiu.
– Jau antri metai esate Socialdemokratų frakcijos Seime narys, o dabar išrinktas ir frakcijos seniūnės pavaduotoju. Kuo jus, pagal profesiją žurnalistą, o pagal pažiūras – žaliąjį, patraukė socialdemokratija?
– Pagal profesiją esu žurnalistas ir šį darbą dirbau tris dešimtmečius Lietuvos radijuje ir televizijoje. Buvau pirmasis oficialus Lietuvos korespondentas Briuselyje pačiu svarbiausiu Lietuvai – stojimo į Europos Sąjungą – metu. Žurnalisto darbas tarptautinėje srityje leido man gerai susipažinti ir su kitų valstybių politinėmis sistemomis, pamatyti ir pažinti kitų Europos šalių žmonių gyvenimą.
Natūraliai kildavo paralelės su Lietuva: akis badė socialinio teisingumo stygius Tėvynėje, vadinamojo „laukinio kapitalizmo“ įsitvirtinimas žmonių santykiuose ir versle. Man visada atrodė, kad rinkos ekonomikos ir privačios nuosavybės, – kitaip tariant, kapitalizmo, – principai, įtvirtinti mūsų Konstitucijoje, turi tarnauti visų piliečių gerovei kurti, o ne atotrūkiui tarp turtingųjų ir nepasiturinčiųjų didinti. Norėjosi kažką keisti, o žurnalisto darbas tą leido daryti tik netiesiogiai, per reportažus ir visuomenės informavimą.
Kai prieš 2009 m. prezidento rinkimus sulaukiau Dalios Grybauskaitės kvietimo prisijungti prie jos komandos, sutikau, nes atrodė, jog bus galimybė tiesiogiai prisiliesti prie politikos Lietuvoje formavimo. Atskira istorija būtų apie tai, ką pamačiau ir supratau prezidentūroje, tačiau trumpai tariant, mane nuvylė aukščiausią valdžios instituciją apėmęs intrigų ir interesų liūnas, todėl ilgainiui nusprendžiau atsisakyti vyriausiojo prezidentės patarėjo pareigų ir pasukti savarankišku politiko keliu.
Man visada atrodė, kad rinkos ekonomikos ir privačios nuosavybės, – kitaip tariant, kapitalizmo, – principai, įtvirtinti mūsų Konstitucijoje, turi tarnauti visų piliečių gerovei kurti, o ne atotrūkiui tarp turtingųjų ir nepasiturinčiųjų didinti.
2012 m. Seimo rinkimuose dalyvavau kaip save išsikėlęs „žaliasis“ kandidatas Vilniuje ir laimėjau, o į 2016 m. rinkimus ėjau kaip Lietuvos žaliųjų partijos (jos nereikėtų painioti su „valstiečiais“) atstovas ir taip pat laimėjau vienmandatėje sostinės apygardoje.
Ėjau su žaliaisiais, nors pati partija ir nebuvo perspektyvi. Tiesiog mano asmeninės pažiūros yra „žalios“ – man svarbu žmogaus ir gyvūnų teisės, miškų ir visos aplinkos apsauga, žalioji energetika ir ekonomika.
Seime pusantros kadencijos dirbau mišrioje Seimo narių grupėje, nors sulaukdavau ne vienos frakcijos siūlymų prisijungti. Tačiau, kai įvyko Socialdemokratų partijos apsivalymas ir atsinaujinimas (kartais neteisingai vadinamas „skilimu“), daliai Socialdemokratų frakcijos narių pasitraukus iš valdančiosios koalicijos ir įkūrus atskirą frakciją, po kurio laiko sulaukiau tuometinio frakcijos seniūno Juozo Oleko kvietimo ir, rimtai pagalvojęs, sutikau.
Mano akimis, žmonės, dėl ideologinių ir moralinių principų atsisakantys valdžios, nebijantys rizikuoti – verti vien tik pagarbos. Juolab ir atsinaujinusios Socialdemokratų partijos nuostatose nėra jokios konfrontacijos su man artimomis žaliosiomis pažiūromis, net – atvirkščiai. Partijos pirmininko G. Palucko pastangomis, žalioji politika tampa vis svarbesniu socialdemokratų programos ramsčiu.
Todėl matau daug galimybių bendradarbiauti ir frakcijoje, ir partijoje, kartu tą programą įgyvendinant. O tai, kad frakcijos kolegos, naujajai seniūnei R. Budbergytei pasiūlius, patikėjo man būti seniūnės pavaduotoju, – tiesiog žmogiškai labai sujaudino ir esu jiems už tai dėkingas.
– Žalioji politinė darbotvarkė – vienas svarbiausių atsinaujinusios LSDP vizijos dėmenų. Kokie, Jūsų nuomone, turėtų būti trys pagrindiniai žaliosios politikos prioritetai Lietuvoje? Kas, Jūsų akimis, šiandien aktualiausia?
– Prioritetų ir ypač veiksmų tikrai galėtų būti daug daugiau nei trys… Apibendrinus iki trijų, galėčiau išskirti tokias sritis, kuriose būtina imtis ryžtingų žingsnių: saugomos teritorijos ir miškai, žemės ūkis, pramonė ir verslas. Tai labai plačios sritys, bet ir žalioji problematika yra visa apimanti ir plati.
Juolab ir atsinaujinusios Socialdemokratų partijos nuostatose nėra jokios konfrontacijos su man artimomis žaliosiomis pažiūromis, net – atvirkščiai. Partijos pirmininko G. Palucko pastangomis, žalioji politika tampa vis svarbesniu socialdemokratų programos ramsčiu.
Saugomas teritorijas turime tikrai saugoti, o ne vaizduoti, kad saugome: būtina uždrausti plynus kirtimus saugomose teritorijose, aiškiai suformuluoti kriterijus, ką saugome ir kodėl, ir tų kriterijų laikytis.
Mano manymu, nenormalu, kai, iš vienos pusės, lyg ir norime turėti sengirę Punios šile, tačiau iš kitos – nenorime išplėsti rezervato teritorijos ir atsisakyti komercinių medžioklių ten. Man priimtiniausias variantas – išplėstas tikros sengirės rezervatas su gerai apgalvota ir ribota pažintinio lankymosi galimybe. Taip ateinančioms kartoms išsaugotume tai, ką pasididžiuodami vadiname lietuvišku mišku.
Kalbant apie miškus apskritai, būtina dešimtmečiams į priekį parengti nacionalinę miškų strategiją, kuria remiantis įgyvendintume esminį principą – sodiname daugiau, nei kertame, biologinės įvairovės išsaugojimą keliame aukščiau už ūkinės veiklos plėtrą. Šių principų laikymasis ilgalaikėje perspektyvoje atneš ir didesnės ekonominės naudos nei neatsakingas medienos išteklių eikvojimas.
Žemės ūkyje didžiausia problema yra dirvožemio alinimas dėl intensyvios žemdirbystės ir besaikis trąšų naudojimas. Tai – problemos, dėl kurių galime sulaukti net ES sankcijų, todėl turime turėti aiškius žingsnius, kaip mažinsime trąšų vartojimą ir plėtosime labiau tausojančią žemdirbystę. Netolimoje ateityje ir tiesioginės Europos išmokos bus susietos su ekologija, todėl jau pats laikas susirūpinti ir tam ruoštis jau dabar.
Mano manymu, nenormalu, kai, iš vienos pusės, lyg ir norime turėti sengirę Punios šile, tačiau iš kitos – nenorime išplėsti rezervato teritorijos ir atsisakyti komercinių medžioklių ten.
Pramonėje ir versle (ypač atsinaujinančios energetikos, atliekų tvarkymo ir perdirbimo, naujų technologijų diegimo srityse) turime išnaudoti puikią progą klimato kaitos problemos sprendimą paversti ne našta mokesčių mokėtojams, o puikia modernaus verslo galimybe, atnešiančia šaliai daug naudos.
– Šiuo metu valdžioje – „valstiečiais ir žaliaisiais“ save pristatanti politinė jėga, tačiau žaliosios gijos jų vykdomojo politikoje nematyti. Kaip aiškintumėte šį paradoksą? O gal vis tik yra tų žaliųjų iniciatyvų jų politikoje?
– Žaliųjų iniciatyvų ir „žaliai“ mąstančių žmonių, ko gero, galima rasti visose frakcijose ir partijose, nes dabar tokie laikai, kai ekologinis mąstymas tampa vis labiau natūralus įvairiausių ideologijų žmonėms, ypač jauniems.
Tačiau „valstiečiai“, mano manymu, išsiskiria savo elgsenos ciniškumu: siekdami platesnio rinkėjų rato, į savo programą prisirašė daug žaliųjų idėjų, tačiau konkrečiuose Vyriausybės sprendimuose, įstatymų projektuose jų visiškai nėra. Tipiškiausias pavyzdys – miškų kirtimo normos didinimas, nors programoje įrašytas plynųjų kirtimų mažinimas.
– Turbūt garsiausiai nuskambėjusi reforma „valstiečių-žaliųjų“ kadencijos metu yra taip vadinama „urėdijų reforma“ ir ją sekę teisės aktai. Kaip jūs aiškintumėte, kas čia įvyko ir ko reikėtų tikėtis ateityje? Panašu, kad strateginio požiūrio į miškų ūkio valdymą nėra?
– Man kartais atrodo, kad yra valdančiųjų „valstiečių“ strateginis požiūris. Ta strategija labai paprasta: kuo daugiau miško iškirsti ir parduoti, vadovaujantis principu „po mūsų – nors ir tvanas“.
Urėdijų reformos tikrai reikėjo, tik ne tokios, kokia buvo padaryta: be atvirų diskusijų, be profesionalų miškininkų, nevyriausybininkų ir politikų nuomonių.
Vadovaujantis tokia strategija, buvo panaikinta urėdijų sistema, įsteigta viena valstybinė įmonė, kurios pagrindinis tikslas – vykdyti vis didesnes gamybines kirtimų užduotis. Visa kita – miškų atkūrimas, priežiūra – liko nuošalyje.
To jau seniai siekė stambieji medienos perdirbėjai, norėję pigiau ir daugiau įsigyti medienos iš valstybės valdomų miškų, ir dar praėjusią kadenciją dėję daug lobistinių pastangų, tačiau tuomet, Seimo Aplinkos apsaugos komitetui vadovaujant socialdemokratui Algimantui Salamakinui, sugebėjome tam spaudimui atsispirti.
Šioje kadencijoje „valstiečiai“ pasirodė esą daug „sukalbamesni“, juos palaikė ir kažkokių savų interesų turintys konservatoriai, prie to dar prisidėjo asmeninė prezidentės D. Grybauskaitės antipatija kai kuriems urėdams, ir šimtmetį švenčianti Lietuvos miškininkystės tradicija buvo sunaikinta.
Buvo prisidengta daugiau pramanytais nei tikrais urėdų korupcijos atvejais (neneigiu, kad korupcijos šioje sistemoje galėjo būti, kaip ir daug kur, bet juk dėl galimos korupcijos, pavyzdžiui, „Lietuvos geležinkeliuose“ nenaikiname pačių geležinkelių), urėdijos „pakrikštytos“ atskiromis kunigaikštystėmis, su kuriomis neįmanoma susitarti ir t. t.
Urėdijų reformos tikrai reikėjo, tik ne tokios, kokia buvo padaryta: be atvirų diskusijų, be profesionalų miškininkų, nevyriausybininkų ir politikų nuomonių.
Man kartais atrodo, kad yra valdančiųjų „valstiečių“ strateginis požiūris. Ta strategija labai paprasta: kuo daugiau miško iškirsti ir parduoti, vadovaujantis principu „po mūsų – nors ir tvanas“.
Galėjome, pavyzdžiui, išsamiai išstudijuoti Lenkijos pavyzdį (joje veikia panaši į mūsų buvusią urėdijų sistema), pasiaiškinti, kaip jie susitvarkė su korupcija, modernizuodami medienos apskaitą ir daug kitų svarbių dalykų.
Konstitucinis Teismas vėliau pripažino, jog valdantieji urėdijų reformos įstatymą priėmė skubotai, pažeisdami procedūras ir įpareigojo klaidas ištaisyti. Kartu su frakcijos kolegomis teikėme pataisas, kad įgalintume Seimą toliau vykdyti normalią reformą, tačiau valdančiųjų „buldozeris“, nors ir iš kelinto karto, prastūmė lygiai tą patį variantą, tik techniškai laikydamiesi „procedūrų“.
– Klimato kaitos klausimai valdančiųjų taip pat ignoruojami arba bent apie juos nieko negirdėjome, nors tyrimai rodo, kad klimato kaita taip pat smarkiai veikia ir veiks Lietuvą. Kokios Jūsų įžvalgos?
– Formaliai ministerijos dirba. Ten dirbantys nepolitiniai darbuotojai (ypač Aplinkos ir Energetikos ministerijose) atlieka daugmaž viską, ko iš Lietuvos reikalauja Europos Sąjungos ar kiti mūsų priimti tarptautiniai įsipareigojimai klimato kaitos srityje.
Rengiamos strategijos, veiksmų planai ir pan. Bėda ta, kad viskas daroma daugiausiai dėl to, kad „reikia“. Nei Vyriausybė, nei „valstiečių“ frakcija neturi vizijos, kaip visą nepaprastai plačią klimato kaitos problematiką galėtume ir turėtume išnaudoti ekonomikai kelti, naujoms ir naujoviškoms darbo vietoms kurti ir tuo pačiu prisidėti prie klimato kaitos keliamų pasekmių sušvelninimo (tai vadinama prisitaikymu prie klimato kaitos) bei pavojingų procesų stabdymo.
Pavyzdžiui, man sunku suprasti, kodėl Vilniaus miesto liberalų valdžia nusprendė prisipirkti naujų dyzelinių autobusų, o ne, pavyzdžiui, elektrinių?
Kitaip tariant, klimato kaitos krizę paversti galimybe augti Lietuvai kaip šaliai, turinčiai mažą, bet lanksčią ir dinamišką ekonomiką. Tai – ypač aktualu ir tikrai įmanoma.
– Pastaruoju metu tapo aktuali oro taršos mažinimo problema. Viena iš galimų priemonių – automobilių skaičiaus miestuose mažinimas. Tam yra alternatyva – viešasis transportas. Kaip galima būtų plėtoti viešąjį transportą ir taip reikšmingai sumažinti oro taršą? Gal vertėtų pasiūlyti miestų gyventojams nemokamą viešąjį transportą?
– Viešasis transportas yra išimtinai savivaldybėms priskirta kompetencija. Kokį transportą plėtoti, ar jis bus mokamas, ar ne, sprendžia miesto taryba ir meras. Pavyzdžiui, man sunku suprasti, kodėl Vilniaus miesto liberalų valdžia nusprendė prisipirkti naujų dyzelinių autobusų, o ne, pavyzdžiui, elektrinių?
Tai tikrai neprisidės prie miesto taršos mažinimo, nors gal tie nauji autobusai ir patogūs, o ir kaina gal buvo gera. Taigi savivaldos vaidmuo, nacionaliniu mastu sprendžiant taršos problemas, yra milžiniškas, nes būtent transporto sektoriuje Lietuva laikoma didele teršėja.
Aišku, turime kalbėti ne vien apie viešąjį transportą, bet ir apie individualius automobilius, kurių parkas šalyje vidutiniškai vis dar yra 12-15 metų amžiaus ir dėl to, natūralu, – taršus.
Čia matau daug neišnaudotų galimybių, kaip galėtų bendradarbiauti savivalda ir centrinė valdžia, Vyriausybė ir Seimas, kuriant reikalingą teisinę bazę, kuri sudarytų savivaldai galimybes veikti vienaip ar kitaip: pavyzdžiui, investicijų į ekologinį miesto transportą skatinimas ir pritraukimas; lengvojo metro Vilniuje įsteigimas; lengvatos logistikos įmonėms, kurios perka naujausius ir mažiau taršius vilkikus; valstybės investicijos į geležinkelio transporto plėtrą (Rail Baltica – vienas iš gerųjų pavyzdžių, nors ir su gausybe trūkumų bei Lietuvos interesų nesužiūrėjimu).
Tikrų ekologinių mokesčių prasmė ir esmė yra ta, kad jie formuotų visuomenės įpročius elgtis vienaip ar kitaip: mažiau teršti, įsigyjant mažiau taršų automobilį, mažiau važinėti apskritai arba rinktis viešąjį transportą. Ar siūlomas registracijos mokestis skatina bent vieną iš šių veiksmų? Ne.
Kalbant apie metro, nors daugelis šią idėją ir kritikuoja, kaip pernelyg brangią įgyvendinti, tačiau Vilniui tai būtų išsigelbėjimas nuo spūsčių. Tai realiai žmones paskatintų persėsti iš savo lengvųjų automobilių į patogų požeminį metro. O kalbant apie kainą, reikia žiūrėti ne vien į statybos kainą, bet ir į visą didžiulį ekonominį efektą miestui.
– Europos Komisija jau ne vienerius metus ragina įvesti automobilių taršos mokesčius, tačiau dar nė viena Vyriausybė to padaryti neišdrįso. Pasirodė ne vienas valdančiųjų siūlymų variantas. O juose – daug painiavos. Pavyzdžiui, paprastas automobilio registracijos mokestis buvo pateiktas kaip taršos mokestis. Kaip siūlytumėte spręsti šią problemą?
– Automobilių taršos mokestis toks, kokį jį pateikė valdantieji, yra paprastas pasipinigavimas, siekiant užlopyti biudžeto skyles. Tikrų ekologinių mokesčių prasmė ir esmė yra ta, kad jie formuotų visuomenės įpročius elgtis vienaip ar kitaip: mažiau teršti, įsigyjant mažiau taršų automobilį, mažiau važinėti apskritai arba rinktis viešąjį transportą.
Ar siūlomas registracijos mokestis skatina bent vieną iš šių veiksmų? Ne. Atvirkščiai, žmogus, norėdamas išvengti registracijos mokesčio, nepardavinės savo seno automobilio, o važinės su juo ir terš iki tas visai „sugrius“.
Vyriausybės sprendimas už atiduotą utilizuoti seną automobilį sumokėti tūkstantį eurų yra tiesiog juokingas, nes už tokią sumą jokio netaršaus ir naujesnio automobilio neįsigysi. Dar reikėtų pridėti kokius tris tūkstančius savų, o tai jau tikrai ne visiems senais automobiliais važinėjantiems žmonėms yra įmanoma.
Kitas dalykas: atiduoti utilizuoti automobiliai būtų ardomi, o iš jų išimtos dalys, ko gero, vėl grįžtų į eismą per automobilių remonto įmones ar pavienius meistrus.
Įvedant automobilių taršos mokestį, reikėtų laikytis principo „teršėjas moka“. Juk gali būti, kad žmogus turi seną ir taršų automobilį, tačiau važinėja su juo nedaug (pavyzdžiui, kartą metuose „ant kapų“). Vadinasi, ir teršia nedaug.
Lygiai taip pat žmogus gali turėti naujesnį ir mažiau taršų automobilį, bet su juo per metus nuvažiuoti keliasdešimt tūkstančių kilometrų ir jo suminė tarša bus didesnė nei pirmojo piliečio. Kuris turėtų mokėti daugiau? Manau, kad antrasis.
Į mokesčio kriterijus įtraukus ridą, ją nustatant per techninę apžiūrą, galima būtų nesunkiai paskaičiuoti išmetamų teršalų kiekį ir mokesčio dydį. Taip pat turėtų būti atsižvelgta į variklio tūrį ir kuro rūšį arba tiesiog į vadinamąjį „Euro standartą“, kuris apima visumą Europos Sąjungoje priimtų kriterijų.
Kalbino Sonata Dirsytė
