Garsėjame kaip viena labiausiai išsilavinusių visuomenių. Patenkame į ES valstybių narių penketuką pagal aukštąjį mokslą baigusiųjų dalį nuo bendro gyventojų skaičiaus. 44 procentai suaugusių Lietuvos gyventojų turi aukštąjį išsilavinimą. Mus šiuo atžvilgiu lenkia tik Airija, Liuksemburgas, Kipras ir Švedija. Dar didesnė dalis baigusiųjų aukštąjį mokslą yra tarp jaunesniosios kartos – 25-34 metų amžiaus grupės – gyventojų. Tokių Lietuvoje yra per 57 procentų – ES valstybių narių rikiuotėje kylame į ketvirtą vietą pralenkdami Švediją. Tai yra mūsų valstybės stiprybė ir jos pažangos prielaida. Aukštąjį mokslą įgijusieji turi daugiau galimybių susirasti gerą darbą, realizuoti savo talentus taip kuriant ne tik savo, bet ir visos šalies gerovę. Tačiau ar iš tiesų aukštasis mokslas yra toks įtraukus ir visuotinai prieinamas?
Jeigu viskas taip būtų buvę gerai, aukštųjų mokyklų dėstytojai ir tyrėjai džiaugtųsi savo atlyginimais ir darbo sąlygomis. Ko gero nebūtų kasmetinių mitingų šalia Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, nebūtų skelbiamos aukštojo mokslo „laidotuvės“ ar kitos protesto akcijos. Paradoksalu, bet, nors santykinai daug Lietuvos gyventojų įgyja aukštąjį mokslą lyginant su kitomis ES valstybėmis narėmis, jo finansavimas išlieka vienas žemiausių Europos Sąjungoje.
Tiesa, parlamentinės partijos 2021 m. įsipareigojo užtikrinti, kad aukštųjų mokyklų dėstytojai gautų ne mažesnį atlyginimą nei 150 proc. nuo vidutinio darbo užmokesčio, o moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra būtų finansuojama valstybės skiriant ne mažiau nei vieną proc. BVP. Visgi dabartiniai valdantieji šiuos susitarimus vykdo vangiai ir nepakankamai.
Dar prastesnė padėtis užtikrinant studentų socialines teises. Pagal naujausius duomenis („Eurostudent“ VIII bangos tyrimas), vos 5 procentai studentų finansų susideda iš nacionalinių paramos mechanizmų (palyginimui Švedijoje tokia dalis sudaro 49 procentus). Daugiausiai studentai Lietuvoje laikosi iš artimųjų paramos (49 procentai) ir darbo užmokesčio (40 procentai). Dėl tokios finansinės būklės, didžioji dalis studentų priversti dirbti studijų sąskaita. Pernelyg padidėjus studentų krūviams, prastėja jų psichologinė būsena bei studijų pasiekimai.
Savaime suprantama, kad tai pirmiausia atsiliepia tiems studentams, kurie turi specialiųjų poreikių ir kurių tėvai nėra pakankamai turtingi, kad galėtų tinkamai išlaikyti savo atžalas. Deja, Lietuvoje ir skatinamosios stipendijos yra ir per mažos, ir socialinės paramos studentams kriterijai yra pernelyg griežti. Dėl nepakankamos bendrabučių pasiūlos ir smarkiai išaugusių – ypač sostinėje – nuomos kainų, kokybiškas aukštasis mokslas tampa dar sunkiau įkandamas visiems to norintiems ir galintiems.
Jei norime kitokios Lietuvos, keiskime padėtį! Garantuokime lygias galimybes įgyti aukštąjį mokslą visiems, kurie to siekia. Užtikrinkime deramas darbo sąlygas ir orų atlygį visiems aukštųjų mokyklų darbuotojams. Tinkamai finansuokime mokslinius tyrimus. Pritaikykime aukštųjų mokyklų infrastruktūrą studentams su negalia ir plėskime valstybės paramą vienam studentui, kad ji būtų ne mažesnė kaip minimalus vartojimo poreikių dydis. Tai nepaprastai svarbu, jei iš tiesų siekiame pažangios ir lygiateisės Lietuvos. Valstybės, kuri iš tiesų veikia!
Doc. Dr. Liutauras Gudžinskas, VU TSPMI docentas, LSDP vicepirmininkas
