Panašu, kad naujasis Aplinkos ministerijos automobilių mokestis yra labiau skirtas užlopyti biudžeto skylėms nei rimtai mažinti transporto taršą. Siūlymas didinti automobilių registracijos mokestį ir naujas mokestis, kurį gyventojai mokėtų kasmet, niekaip neprisidės prie taršos mažinimo, jei nebus į šią problemą žvelgiama kompleksiškai, jei bausmės (mokesčių) nepakeis paskata (lengvatos, patogesnės keliavimo alternatyvos, netaršiam transportui pritaikyta infrastruktūra).
Niekas neabejoja, kad mažinti oro taršą, kaltą dėl didėjančio žmonių mirtingumo, būtina. Ir tai reikia daryti ne tik dėl to, kad turėsime Europos Sąjungai mokėti baudas už neįvykdytus įsipareigojimus. Sprendimai reikalingi dėl miestų gyventojų gyvenimo kokybės ir sveikatos.
Visgi, jei tikimasi, kad automobilių ir jų naudojimo apmokestinimas turės greitą efektą, jo tikrai nesulauksime.
Dabartinės kompensacijos neskatina persėsti į elektromobilius
Užkraudami mokesčiais gyventojų tikrai nepersodinsime į hibridinius automobilius ar elektromobilius. Dabar jie yra įperkami tik didesnes pajamas gaunantiems pirkėjams. Neseniai atlikti tyrimai parodė, kad vidutines pajamas gaunantis asmuo lizingu šiais metais gali įpirkti automobilį, kurio vertė yra 14,5 tūkstančių eurų. Už šią sumą jau galima įsigyti naudotą elektromobilį. Bet ar tikrai toks bus perkančiojo pasirinkimas?
Šiandien finansinę naštą, įsigyjant elektromobilį, galima sumažinti valstybės mokama kompensacija. Kompensacinės išmokos dydis vienam asmeniui už įsigytą naudotą elektromobilį yra 2500 eurų, už įsigytą naują elektromobilį – 5000 eurų. Papildoma 1000 eurų kompensacija skiriama žmogui, kuris sunaikino seną transporto priemonę. Visgi, kompensacija perkant naudotą elektromobilį gali būti suteikiama ne anksčiau nei 2016 metais pagamintiems automobiliams. Kodėl nekompensuojami senesni, daugeliui įperkamesni elektromobiliai? Nuo elektromobilio amžiaus tarša nedidėja. Net ir senesnio, pavyzdžiui, 2012 metais pagaminto elektromobilio emisija yra nulinė.
Kada Lietuvoje veiks pakankamai elektromobilių įkrovimo stotelių?
Asmeniui, kuris gali sau leisti įsigyti naują automobilį, kompensacija vargu ar bus motyvacinis veiksnys rinktis brangiai kainuojantį elektromobilį. Pirmiausia – dėl nepakankamai išvystytos infrastruktūros. Nors elektromobiliu mieste važinėti yra patogiau (galimybė važiuoti specialia juosta, nemokamos parkavimo vietos), tačiau jų įkrovimas vis dar yra didelė problema. Įkrovimo stotelių yra per mažai, o ir esamos ne visos veikia. Surizikavus elektromobiliu nuvykti didesnį atstumą ir neradus pakeliui veikiančios įkrovimo stotelės, automobilis gali iš pajūrio grįžti jau vienas – ant tralo. Tokių istorijų – ne viena.
Gal problema slypi tame, kad už įkrovimo stotelių įrengimą yra atsakinga ne Aplinkos ministerija, dirbanti su oro taršos mažinimu, o Susisiekimo ministerija? Įkrovimo stotelių įrengimo klausimas vienareikšmiškai turėtų būti kuruojamas Aplinkos ministerijos.
Jei prie senos statybos daugiabučių namų neatsiras įkrovimo stotelių, visas automobilių taršos mažinimo iliuzijas galime pamiršti. Manau, pirmiausiai ir reikėtų pradėti būtent nuo jų. Taip pat turi atsirasti nuostatos, įpareigojančios nekilnojamojo turto vystytojus, statančius daugiabučius namus, įmones, atliekančias kvartalinę renovaciją, įrengti ir elektromobilių įkrovimo stoteles.
Sutvarkius elektromobiliams reikalingą infrastruktūrą galima bus kalbėti apie aktyvesnes priemones, skatinančias rinktis elektromobilį. Šiuo metu net pusė pinigų, skirtų kompensacijoms už įsigytą elektromobilį, nėra panaudota. Net ir su kompensacijomis elektromobiliai žmonėms neįperkami, o infrastruktūros trūkumas dar labiau atbaido nuo noro įsigyti elektromobilį.
Viešasis transportas turi tapti patrauklesnis
Tas, kuris atsikratė 15-20 metų senumo transporto priemonės, vargu, ar galės bent pasvajoti apie elektromobilį. Jei kompensacija naudotam elektromobiliui įsigyti būtų didesnė, galbūt ji labiau motyvuotų rinktis tokią transporto priemonę vidutines pajamas uždirbančius, tačiau tikrai ne tuos, kurie skaičiuoja kiekvieną centą. Galbūt šiuos žmones galima būtų persodinti į viešąjį transportą, tačiau šiandien jiems jis nėra patrauklus.
Gyventojai, dirbantys miestuose, tačiau gyvenantys nutolusiose Vilniaus gyvenvietėse ar rajone, šiandien beveik neturi galimybės iki miesto centro be persėdimų atvykti viešuoju transportu. Viešasis transportas dar netapo toks patogus, kad į jį būtų persėdama iš automobilių. Kol to nepasieksime, transporto keliamos taršos sumažinti nepavyks. Daugelis užmiesčio gyventojų yra pasirengę ilgai stovėti automobilių spūstyse, o ne kankintis su keliais persėdimais bandant pasiekti galutinį savo kelionės tikslą.
Didžiuosiuose miestuose viešasis transportas, sprendžiantis taršos problemą, turėtų būti nemokamas, kursuoti dažnai ir pasiekti net ir labiausiai nutolusių gyvenviečių gyventojus. Nutolusių nuo miesto centro gyventojų susisiekimo problemai spręsti būtina ieškoti įvairesnių sprendimų, o ne užkrauti juos didesniais mokesčiais.
Dyzelinu varomi autobusai ir vaikus vežiojantys autobusiukai – tarši gėda
Keliuose taip pat turi nebelikti dyzelinu varomų autobusų, kurie yra Lietuvos gėda. Šiais laikais, kai Europos miestai atsisako ne tik dyzelinu varomo viešojo transporto, bet ir nebeįsileidžia į miestą dyzelinu varomų automobilių, kai kurios savivaldybės vis dar perka tokį transportą. Vaikai, kurie mokyklose mokomi rūšiuoti atliekas, nešiukšlinti, vis dar vežiojami dyzelinu varomais geltonais autobusiukais. Pasigendu viešojo sektoriaus įstaigų įsipareigojimo nebepirkti ir nebenaudoti dyzelinu varomo transporto, pavyzdžiui, nuo 2025 metų. Tai būtų savalaikis žingsnis, kuris tikrai prisidėtų prie taršos mažinimo.
Dvi bėdos – automobiliai be katalizatorių ir taršūs sunkvežimiai iš trečiųjų šalių
Dar keli svarbūs iššūkiai, kuriuos reikia išspręsti, ieškant būdų, kaip sumažinti transporto keliamą taršą – automobiliai be katalizatorių ir seni bei taršūs krovininiai sunkvežimiai, važinėjantys miestų gatvėmis.
Siūlau Aplinkos ministerijai imtis lyderystės ir paanalizuoti, kiek šiuo metu gatvėje važinėjančių automobilių yra be katalizatorių. Neabejoju, kad situacija nustebintų. Dažnas automobilio vairuotojas net nežino, kad važinėja su „išoperuota“ transporto priemone, kurios katalizatorius buvo pašalintas dar prieš jam jį įsigyjant. Skelbimų portalai yra pilni pasiūlymų parduoti katalizatorių. Kai kurie savininkai patys išima katalizatorių su mintimi „geriau pats parduosiu, nei kitas išlups“, nes dėl tauriųjų metalų brangiai kainuojantis katalizatorius dažnam tampa greitu pasipelnymo šaltiniu. O tokių „auksarankių“ „išoperuoti“ automobiliai ir toliau rieda miestų gatvėmis, keldami taršą.
Šiandien, jei techninės apžiūros metu yra nustatoma, kad išmetimo sistemoje yra konstrukcinių pakeitimų (pvz., išpjautas katalizatorius), tokiai transporto priemonei yra nustatomas didelis trūkumas ir tokią transporto priemonę eksploatuoti draudžiama. Tačiau dažniausiai toks trūkumas net nepastebimas, nes vertinant tokios transporto priemonės išmetamą CO2 kiekį, parametrai nuo leistinų ribinių verčių gali skirtis nežymiai, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje į aplinką išskiriama didelė tarša. Akivaizdu, kad techninė apžiūra turi būti ne paviršutiniška, o išsami. Jos metu turi būti patikrinama, ar eksploatuojama transporto priemonė turi katalizatorių.
Dar vienas taršos šaltinis – krovininis transportas. Dažniausiai tirštus sudegusio dyzelino dūmų debesis palieka senesni krovininiai sunkvežimiai iš trečiųjų šalių.
Iš Rusijos, Baltarusijos į Lietuvą atvykstančių krovininių sunkvežimių techninė apžiūra minėtose valstybėse nėra tokia griežta kaip ES, todėl daug didesnė tikimybė, kad pas mus įvažiuoja techniškai netvarkingos transporto priemonės. Taršus transportas neturėtų patekti į Lietuvos teritoriją. Aplinkos ministerija turėtų imtis ne tik vienkartinių akcijų, kuriomis tikrinama tokių transporto priemonių tarša, bet numatyti nuolatinę įvažiuojančių sunkvežimių patikrą pasienyje. Neatitinkantys keliamų taršos reikalavimų turėtų tiesiog būtų apgręžiami.
Transporto keliamą taršą sumažinsime tada, kai žvelgsime į problemą plačiau, nes siauras požiūris mažai kur nuveda.
