Ne, šį kartą nekalbėsiu apie visas tas aplinkosaugos problemas, kurios nesprendžiamos ir atrodo kaupiasi į akyse augantį kalną. Noriu pakalbėti apie labai svarbią aplinkos apsaugos dedamąją – aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnus, pastaruoju metu varomus vaikytis dūmijančių automobilių.
Tai jų mes šaukiamės, kai pamatome brakonierių. Tai juos kviečiame, kai pamatome nelegalią tvorą paežerėje ar nelegalų šiukšlyną pamiškėje. Tai jų skubaus reagavimo tikimės, kai į ežerus ir upes teka nevalytos nuotekos, nelegaliai kertamas miškas ar žalojama miško paklotė.
3 valandos sureagavimui į bėgančius teršalus: daug ar mažai?
Neseniai pats susidūriau su situacija, kai man buvo atsiųsta informacija apie tekančias nevalytas nuotekas į Nerį ties Jonava, o pareigūnų reikėjo laukti 3 valandas. Aplinkos apsaugos pareigūnas atvyko po trijų valandų iš Jurbarko. Kiek per tą laiką visko išbėgo į upę belieka tik spėlioti.
Ar tai pareigūnų kaltė? Nemanau. Dėl to labiau kalta dabartinė aplinkosaugos politika ir neatsakingas požiūris į aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnus.
Aplinkosaugininkai gaudo dūmijančius automobilius, o ne brakonierius
Juk dar visai neseniai aplinkos apsaugos valstybiniai pareigūnai buvo išvaryti gaudyti dūmijančių automobilių miestų gatvėse. Funkcija tikrinti automobilių taršą, kurią ir taip daugybę metų atlieka policija, perduota aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams, kurie, lyg jų aplinkosaugos sistemoje būtų per daug, varu varomi patruliuoti į gatves.
Tam, kad tas absurdo teatras baigtųsi, įregistravau įstatymo pataisas, kurios sugrąžintų aplinkosaugininkus prie tų darbų, kur jie reikalingiausi – prie upių, paežerių, į miškus ir šalia galimai teršiančio verslo.
Realybė bado akis – aplinkosaugos pareigūnų kasmet trūksta kelių dešimčių. Kartais vienas pareigūnas, turintis reaguoti į iškvietimus ir dengti didžiulę teritoriją. Štai kodėl, paskambinus 112 ir pranešus apie aplinkosaugos pažeidimus, gali tekti gerokai palaukti, kada į įvykio vietą atvyks aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas.
Dar dirbdamas aplinkos viceministru įkūriau specialų skambučių centrą greitam aplinkosaugininkų reagavimui į aplinkos pasaugos pažeidimus. Keitėsi valdžios ir kas iš jo liko matome dabar: skambučių vis daugėja, o reagavimas į juos prastėja, nes tiesiog nėra kam operatyviai reaguoti.
Kada aplinkosauga išties taps valstybės prioritetu?
Prezidentas Gitanas Nausėda yra ne kartą pabrėžęs, kad aplinkosauga negali likti vien deklaruojamu valstybės prioritetu, o už aplinką atsakingos valstybės institucijos turi aktyviai bendradarbiauti, keistis informacija ir ne tik užtikrinti greitą ir efektyvų reagavimą įvykus ekologinėms nelaimėms, bet ir užkirsti kelią bet kokiems didesnio ar mažesnio masto nusikaltimams gamtai.
Kol aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas gaus tokį atlygį už darbą, kokį gauna kiemsargis (jokiu būdu nesumenkinu kiemsargio darbo, tačiau aplinkosaugininkų krūvis nepalyginamai didesnis, jie dažnai savo darbe susiduria su realiu pavojumi), tol aplinkosauga bus šalies prioritetu tik deklaratyviose frazėse ir strateginiuose popieriuose kažkieno stalčiuose.
Pareigūnai nusipelno tinkamo atlyginimo
Kasmet teikiu biudžetui pataisas, kuriose siūlau pakelti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams atlyginimus, tačiau tokia iniciatyva šiandieniniams valdantiesiems visai nerūpi. Jie turi kitų prioritetų.
Naujos funkcijos, per didelis krūvis dažną aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūną paskatina ieškotis kito darbo. Dabartinis atlyginimas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų nemotyvuoja. Taip pat maži atlyginimai neleidžia užpildyti trūkstamų darbo vietų. Sudėtingą, nemažai žinių reikalaujantį ir dažnai pavojingą darbą atliekantys profesionalai turi gauti bent 1000 eurų į rankas.
Neetatiniai inspektoriai – reali pagalba aplinkosaugai, kuri neišnaudojama
Aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę taip pat padėtų sustiprinti ar bent jau užkamšytų pareigūnų trūkumą neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai, kurie ir dabar savanoriškai budi paupiuose ir paežerėse, tykodami brakonierių, pavyzdžiui, lašišų neršto metu. Jie gali greitai reaguoti į situaciją čia ir dabar, tačiau neetatiniai inspektoriai neturi teisių nei vieni tikrinti brakonierių dokumentų, nei juos sulaikyti. Nors buvo daugybė siūlymų (juos teikiau ir aš) išplėsti jų teises, valdantieji neturi jokios politinės valios keisti esamos tvarkos.
Neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai gali būti didelė pagalba pareigūnams, tačiau daugelį inspektorių savanorystė, kuri yra be jokių teisių ir beveik be jokių garantijų, demotyvuoja naktimis budėti ir fiksuoti brakonierius (tik tai jie daryti vieni ir tegali).
Manau, kad neetatiniams aplinkos apsaugos inspektoriams suteikus apibrėžtą skaičių apmokamų darbo valandų, ne tik padidėtų jų motyvacija, bet ir greitai pasipildytų aplinką saugančių inspektorių skaičius. Tokias įstatymo pataisas jau rengiu.
O vėliau neetatiniai inspektoriai galbūt papildytų ir etatinių pareigūnų gretas, jei būtų baigtas aplinkos apsaugos valstybinių pareigūnų vaikymas gaudyti dūmijančius automobilius ir jiems pagaliau būtų tinkamai apmokama už jų sunkų ir pavojingą darbą.
Tuomet gal aplinkosauga taptų ne vargše podukra, o – tikru šalies prioritetu.
