Principas „teršėjas moka“ yra kertinis aplinkosauginės direktyvos, nustatančios taisykles dėl žalos aplinkai išvengimo ir atlyginimo, pamatas. Taisyklės, taikomos ir Lietuvoje, aptaria bausmės neišvengiamumą teršėjams ir atlyginimą už žalą, padarytą teršimo atvejais. Gaila, tačiau Lietuvoje šis direktyvinis pamatas – korėtas ir suskilinėjęs, kaip lietaus kolektoriaus sienos Vilniaus mieste, kur nevaržomai, su aplinkosaugininkų žinia į Nerį kiaurą parą bėga naftos produktai.
Taisyklės, kurios turėtų padėti išvengti žalos aplinkai, Lietuvoje įgavo naują kryptį. Jei turi pinigų, gali teršti, tiesiog pričiuptam reikia susimokėti. Tačiau, kuomet aplinkos apsaugos sistemos neveikia, pagauti teršėją Lietuvoje – lyg laukti stebuklo. Tokio, kaip „Grigeo“ ar Jurbarke sulaikytų brakonierių – buvusių labai įtakingų aplinkosaugininkų – atvejo. Gaila, tą padarė ne aplinkos apsaugos pareigūnai, o prokurorai ir Lietuvos policija. Kur aplinkosauga?
Šiandieninė situacija aplinkosaugoje labiau primena desperaciją ar net chaosą. „LRT forumo“ studijoje susitikę tos pačios partijos aplinkos ministrai K. Navickas (buvęs) ir K. Mažeika stengėsi replikuoti ir oponuoti vienas kitam, o ne teikti aiškius siūlymus ir sprendimus, kaip spręsti situaciją, kurioje dėl abiejų nesupratimo šiandien atsidūrė mūsų gamtos apsauga.
Pirmas rimtas signalas apie būsimas problemas pasirodė tik ką ministru paskyrus K. Navicką. Prieš pat 2016 m. Kalėdas Vilniuje įvyko nuotekų vamzdžio avarija, tačiau tuometinis ministras tik ramiai vaikščiojo Neries krantine ir kalbėjo apie kontroliuojamą situaciją. Tuo metu „legaliai“ į Neries upę liejosi šimtai tonų nevalytų nuotekų.
Taisyklės, kurios turėtų padėti išvengti žalos aplinkai, Lietuvoje įgavo naują kryptį. Jei turi pinigų, gali teršti, tiesiog pričiuptam reikia susimokėti. Tačiau, kuomet aplinkos apsaugos sistemos neveikia, pagauti teršėją Lietuvoje – lyg laukti stebuklo.
Taršos atvejai kartojosi ir toliau, o netvarkos aplinkos apsaugos sistemoje neapsikentęs premjeras S. Skvernelis atleido K. Navicką iš ministrų. Tą patį, kurio siūlymu Vyriausybė nusprendė iškirsti Lietuvos miškus… K. Navicko siūlymu, metinė pagrindinių Lietuvos miško kirtimų norma Vyriausybėje buvo padidinta – 11 850 hektarų valstybinių miškų ploto, taigi 6 proc. didesnė. Palyginimui, kirtimų apimtys papildomai padidėjo plotu, kuris prilygsta keturiems Trakų senamiesčiams arba dviems Galvės ežerams.
Dabartinis ministras K. Mažeika ne ką mažiau atsakingas už susidariusią padėtį. K. Mažeika daugiau nei du metus vadovavo Seimo aplinkos apsaugos komitetui ir turėjo visas galimybes teikti konkrečius siūlymus aplinkosauginės kontrolės stiprinimui.
Dabar signalai apie neveikiančią aplinkosaugą matomi kone kasdien ir prie to labiausiai prisideda visuomenė, pranešdama apie įvairiausius taršos atvejus. Pradedant tuo pačiu „Grigeo“, baigiant į Nerį leidžiamu smulkintu plastiku.
Aktyvi visuomenė yra gerai, tačiau dar geriau būtų, jog aktyvi būtų ir pati aplinkosauga. Ką daryti, kad išeitume iš akligatvio, kuriame atsidūrusi gamtos apsauga? Reikia trijų paprastų, tačiau užtikrintų žingsnių.
Pirmas žingsnis. Siekiant įveikti sisteminę aplinkos apsaugos korupciją, nedelsiant panaikinti tarpines grandis – regioninius aplinkos apsaugos vadukus. Šiandien būtent nuo jų priklauso, ką, kaip ir kada tikrinti, ko netikrinti, ką matyti ir ko ne.
Aktyvi visuomenė yra gerai, tačiau dar geriau būtų, jog aktyvi būtų ir pati aplinkosauga.
Visas proveržis aplinkosaugoje, net ir gyvosios gamtos srityje, kuris buvo pasiektas iki 2016 m., nubrauktas nevykusia sistemos reforma. Nors ministras K. Mažeika dar naiviai tikisi, kad sistema pradės veikti, tačiau tam neatsirado nei vienos, net teorinės prielaidos. Kol regioniniai aplinkosaugos vadai savo rankose išlaikys kontrolės galias, sistema neveiks.
Antras žingsnis. Aplinkos apsaugos pareigūnams būtina suteikti ikiteisminio tyrimo pareigūno statusą. Šiandien aplinkosaugininkai turi teisę tirti tik administracines bylas, o atvejus, kuomet yra didelis taršos lygis, turi perduoti pareigūnams, turintiems teisę dirbti su baudžiamosiomis bylomis.
Aplinkosaugoje tokių pareigūnų nėra, tad specifinės ir aplinkosauginės kompetencijos reikalaujančios bylos keliauja policijos pareigūnams. Sunku ištirti bylą pareigūnui, niekada nesusidūrusiam su cheminių elementų formulėmis ir sudėtingais gamybos procesais. Galiausiai, tai išspręstų visas problemas su aplinkosaugininkų negalėjimu patekti į įmonių teritorijas, tikrinti įmones, neįspėjus jų ir t. t.
Trečias žingsnis. Suformuoti specializuotas aukštos kompetencijos aplinkos apsaugos komandas taršos, atliekų, aplinkosauginių mokesčių ir gyvosios gamtos srityse. Išskirtinės kompetencijos komandos galėtų savarankiškai kontroliuoti ir tirti pačius sudėtingiausius aplinkosauginius klausimus, atlikti ikiteisminio tyrimo pareigūnams priskirtas funkcijas ir taip užtikrinti, kad piktavaliai neterštų, neslėptų mokesčių, tinkamai tvarkytų atliekas ir nebrakonieriautų.
Visas proveržis aplinkosaugoje, net ir gyvosios gamtos srityje, kuris buvo pasiektas iki 2016 m., nubrauktas nevykusia sistemos reforma.
Žinoma, yra ir daugiau svarbių dalykų, kuriuos nedelsiant reikia tvarkyti. Tai ir techninis pareigūnų aprūpinimas įranga ir kuru, algų pakėlimas pusvelčiui dirbantiems pareigūnams, neetatinių aplinkosaugininkų teisių grąžinimas ir t. t.
Prie aplinkos apsaugos sistemos neveiksnumo prisidėjo ir politikai, todėl bent šiek tiek mylintys gamtą, daugiau niekada neturėtų rinkti valstiečių, besivadinančių ir žaliaisiais, į valdžią. Čia galėtų būti ketvirtas, rimtas žingsnis, gelbėjant Lietuvos gamtą ir tvarkant aplinkosaugos sistemą.
Kol direktyvinis principas „teršėjas moka“ ir toliau turtingiems leis teršti Lietuvą, didesnio proveržio aplinkosaugoje nesitikiu. Sisteminę korupciją aplinkosaugoje įveiksime tik užtikrinę, kad visi, darantys nusikaltimus, neišvengs atsakomybės. Labai tikiu, jog naujas principas „teršėjas baudžiamas“ pakeis nusistovėjusią tvarką ir nebeskatins teršti Lietuvos.
