Ženklų, kad Nacionalinis miškų susitarimas gali žlugti, buvo jau ne vienas. Prasidėjo kai kurių dalyvių, ilgamečių aplinkosaugininkų pasitraukimai iš susitarimo rengimo grupių. Iš pradžių po vieną, o dabar susitarime stabdo veiklą didžioji dalis narių, kurie atstovauja visuomenės, aplinkosaugos interesus.
Nacionalinis miškų susitarimas Lietuvai yra itin svarbus. Būtina perbraižyti miškų viziją, kad ji būtų tokia, kuri leistų išgelbėti saugomą biologinę įvairovę ir padėtų kovoti su klimato kaitos iššūkiais.
Jei aplinkosaugos ir visuomenės interesas bus eliminuotas, apie kokį susitarimą galime kalbėti?
Šiandien būtina perkrauti santykius ir suburti visus žmones, kurie buvo nusiteikę savo žiniomis prisidėti kuriant Nacionalinį miškų susitarimą, tęsti darbo. Susitarimas yra lygiaverčių partnerių dialogas, o ne vienkryptis monologas.
Tenka apgailestauti, kad susitarime pradėjo dominuoti pramonės sektorius, įsivyravo patyčių (ne)kultūra, o ilgamečiai aplinkosaugininkai pasijuto negirdimi.
Jei Aplinkos ministerijai nepavykta užtikrinti tinkamo susitarimo proceso moderavimo, jį turėtų perimti nepriklausomi fasilitatoriai, kurie padėtų tęsti susitarimo dalyvių dialogą.
Nacionalinis miškų susitarimas turėjo būti pirmoji partneryste ir konstruktyviu dialogu grįsta Lietuvos ateities miškų vizija.
Jei žlugs pagrindinė susitarimo idėja, dirbtinai sukonstruoto, „skylėto“ „susitarimo“ niekas nepalaikys.
Aplinkos ministrui laikas gelbėti susitarimą ir dėti visas pastangas, kad visi susitarimo dalyviai sugrįžtų tęsti dialogo.
