Praėjusį pirmadienį Dubingiuose ministrė J. Šiugždinienė dalyvavo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos suorganizuotoje diskusijoje, kokių pokyčių galime laukti mokyklose.
Ministrę mokytojai pasitiko piktai ir išlydėjo vos skystais plojimais. Iš auditorijos ne kartą skriejo šūksniai – gėda, melagė!
Panašaus vaizdo būta ir pernai – analogiškame tos pačios profesinės sąjungos organizuotame J. Šiugždinienės pasikalbėjime su švietimo darbuotojais. Tik šįmet jų įsiūtis buvo dar stipresnis.
Rūsčią mokytojų laikyseną galima suprasti. Trumpai tariant, nevykdomi rinkiminiai pažadai.
Turbūt daug kas prisimena rezonansinius mokytojų ir jų rėmėjų protestus 2018 metais. Jie pasiekė kulminaciją sulig įsiveržimu į ministeriją ir tuometinės jos vadovės J. Petrauskienės atstatydinimu.
Pagrindiniu protestų taikiniu buvo S. Skvernelio vyriausybės įvestas taip vadinamas etatinis mokytojų darbo apmokėjimo modelis. Reformos autoriai turėjo gerų ketinimų. Kada gi buvo kitaip? Tačiau, reformą įgyvendinus, mokytojų darbo laikas tapo itin smulkmeniškas, suteikė daugiau svorio tiesiogiai su mokymu nesusijusioms veikloms, atvėrė naujas galimybes mokyklų vadovų nuožiūrai (ar savivalei) vienus mokytojus pamaloninti, kitus – bausti.
Tuomet opozicijoje buvę konservatoriai palaikė šiuos protestus ir žadėjo atėję į valdžią modelį koreguoti. Tiesiogiai, tiesa, rinkimų programoje to nerašė. Tačiau pabrėžė, kad keis bendravimo su mokytojais kultūrą. Kad ji bus grįsta ne nuolatiniais reikalavimais, o pasitikėjimu ir sutarimu dėl tikslų, laisve kurti. Visa tai leido viltis, kad ankstesnės vyriausybės metu susidariusios įtampos tarp ministerijos ir mokytojų turėtų būti sprendžiamos nauja dvasia. Juolab, kad pati J. Šiugždinienė koordinavo konservatorių rinkimų programos parengimą.
Deja, pažadai pasirodė mažai ko verti. Ministrė per diskusiją Dubingiuose aiškiai davė suprasti, kad „etatinio apmokėjimo“ klausimu jokių veiksmų nesiims. Nes „ne visiems naujoji sistema nepatinka“. Toks jos komentaras sulaukė bene garsiausių nusivylimo ir pasipiktinimo šūksnių iš klausytojų.
Bendrai vertinant, panašu, kad laužomas dar vienas konservatorių duotas įsipareigojimas. Tuometinė jų kandidatė į premjeres I. Šimonytė ne sykį kartojo, kad jos politikos credo – „mažiau yra daugiau“. Taip formuotas lūkestis – visokių pertvarkų bus mažiau, bet jos bus kruopščiau parengtos ir deramai aptartos su visais suinteresuotaisiais.
Visgi bent jau Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos veiklos baruose strateginė nuostata, panašu, priešinga – reformuoti kuo daugiau ir kuo greičiau. Veik, kaip pagal tą klasikinį olimpinį šūkį, kabantį daugelyje fizinio lavinimo salių – citius, altius, fortius!
Tūkstantmečio mokyklų programa, sisteminė įstaigų tinklo pertvarka, ugdymo turinio peržiūra, dar ir sporto finansavimo reforma, ir šviežiausias pasiūlymas – dėl naujojo mokytojų karjeros modelio. Tai bene labiausiai nuskambėję Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos veiksmai per pastaruosius porą metų. Visa tai vyksta nepaisant pandemijos, karo Ukrainoje ir pavymui šuoliuojančių kainų. Vienos idėjos tiesiogiai plaukia iš rinkimų programos, kitos – ne.
Iš pažiūros ministerijos darbo tempai įspūdingi. Tačiau visos šios reformos kartu susilaukia ir daug kritikos. Jos nepakankamai aptartos su savivaldybėmis ir socialiniais partneriais. Kaip tapo įprasta, neatliekamas ir rimtesnis poveikio vertinimas. Kuo daugiau tokių esminių pokyčių per kuo trumpesnį laiką, tuo didesnis brangiai atsieisiančių klaidų pavojus. Negana to, kai valstybė išgyvena trigubą – ekonomikos, sveikatos ir saugumo – krizę, bendras padėties neužtikrintumas ir sykiu šių reformų nesėkmės rizika dar labiau auga.
Tad turbūt ne veltui diskusijoje Dubingiuose dalyvavęs Vilniaus licėjaus direktorius S. Jurkevičius paragino ministrę sustabdyti visas šias reformas ir vietoj to geriau susitelkti vienam kuriam nors tikslui, kuriam visi pritartų ir palaikytų. J. Šiugždinienė į tai atsakė, kad lengviausia būtų nieko nedaryti, bet ji taip elgtis nenusiteikusi.
Toks „strateginis nesusikalbėjimas“ tarp ministrės ir mokytojų leidžia daryti keletą išvadų esminiu klausimu – kokiu mastu švietimo sistema yra įkaitė bendros padėties valstybėje ir jos įsisenėjusių valdymo ydų?
Pirma, paknopstomis vykdomos švietimo reformos leidžia bent iš dalies „dengti“ nesėkmingai tvarkomą šalies ūkį. Taip tarsi tikimasi, kad kadencijos pabaigoje bus galima parodyti, kad bent jau švietimo srityje buvo kažkas daroma. Kuo didesnė stagnacija keičiant šalies ekonomikos kursą, tuo didesnis poreikis demonstruoti ryžtą švietimo klausimais – taip bent siekiant paremti geresnio gyvenimo ateityje svajonę.
Antra, šiuo metu vykdomas reformas su įdiegtu „etatinio apmokėjimo“ modeliu jungia viena bendra gija. Kuo toliau, tuo labiau švietimo sistema ir jos darbuotojai verčiami vykdyti ne jų tiesiogines funkcijas – kultūros, sveikatos, socialinės apsaugos. Ne kartą užtat Dubingiuose aidėjo klausimas – o gal jau laikas mokyklas pavadinti tiesiog ugdyklomis?
Ir, trečia, kai viešojoje erdvėje užverda diskusijos dėl, tarkime, prastų matematikos egzamino rezultatų ar kokių nors blogų tarptautinių reitingų, aštriausios kritikos strėlės, žinoma, skrieja mokytojų pusėn. Tokiu būdu ignoruojama, kad taip, kaip funkcionuoja švietimo sistema ir kokie jos rezultatai, neatsiejama nuo augančio skurdo, socialinės ir regionų atskirties.
Tam sustabdyti būtinas gausesnis valstybės iždas. Deja, 2008-2010 m. pasaulinės finansų krizės metu ir po jos vyriausybėms vadovavę A. Kubilius bei dabartiniai „demokratai“ A. Butkevičius ir S. Skvernelis tik toliau gilino priešingą – minimalios valstybės – trajektoriją. Dabartinė premjerė I. Šimonytė, deja, kol kas nepadarė nieko, kad ši kryptis būtų pakeista.
Kai maisto ir energijos kainos auga sparčiausiai visoje Europos Sąjungoje, ekonominės ir socialinės įtampos tampa dar aštresnės. Menkas algas gaunantys mokytojai tampa dar piktesni, o ministerijos vadovybė ir jos aukštieji klerkai – dar kurtesni. Nes tik vykdydami reformas, kad ir kokios jos bebūtų, gali „išsaugoti savo veidą“, kad nestovi vietoje ir kažkuo užsiimi.
Išliejus tiek rašalo kritikai, viena mintis, ką būtų galima ir reiktų daryti.
Be socialiai teisingesnės ir didesnį viešųjų finansų tvarumą užtikrinsiančios mokesčių pertvarkos pajudėti iš vietos nepavyks. Bet tai pirmiausia finansų ministrės kompetencija. Tuo tarpu švietimo srityje didžiausia problema – dramatiškas mokytojų trūkumas. Pirmas žingsnis jai spręsti – pradėti iš tiesų klausyti, ką sako ir ko reikalauja švietimo darbuotojų profesinės sąjungos.
