M. Gorbačiovas buvo vienas įtakingiausių, jei ne pats įtakingiausias praėjusio amžiaus paskutinio ketvirčio politikas. Tik vargu ar jo sprendimų poveikis jam pačiam buvo lauktas ir nenuvylęs.
Jam mirus, pasipylė įvairūs ir prieštaringi nekrologai. Lietuvai aktualius galima išskirti mažiausiai tris. Supaprastinant Lietuvoje jis prisimenamas pirmiausia dėl kruvinųjų sausio 13 d. įvykių. Vakaruose – dėl pastangų taikiai užbaigti Šaltąjį karą. Gimtojoje Rusijoje – dėl Sovietų Sąjungai ir jos didybei pragaištingų reformų. Be abejo, yra ir alternatyvių interpretacijų kiekvienoje iš šalių, bet pastarosios yra dominuojančios.
Tokie vertinimai atspindi skirtingus pasakojimus, arba kitaip tariant – naratyvus. Visi jie nuoseklūs, bet kartu ir riboti. Bet būtent jų ir tokia funkcija. Įsiminti ir pabrėžti vienas detales, sumenkinti ir užmiršti kitas. Pilno vaizdo naratyvai nepateikia. Kitaip jie nebūtų pasakojimais.
Dar vienas tokių pasakojimų ribotumas – M. Gorbačiovo kaip žmogaus sureikšminimas. Čia gal kaltas ir pats nekrologo žanras. Juk mirė ne kas kita, o žmogus, 91 metų sulaukęs senukas. Bet suprantama, kad ne dėl jo fizinių savybių (nors turėjo išskirtinę dėmę ant kaktos) ar kokių nors paskirų pareiškimų ar veiksmų jį mes prisimename. Ir ne dėl jo žmogiškų savybių ar poelgių dabartinis Rusijos autoritaras nesutiko dalyvauti jo laidotuvėse, ir kitaip jo privengė jam gyvam esant.
Analizės ir kritikos taikinys turėtų būti M. Gorbačiovas ne kaip žmogus, o kaip reiškinys, ką galima dar būtų įvardyti gorbačiovizmu.
Taip teigdamas seku N. Luhmanno, garsaus XX a. vokiečių mąstytojo ir sociologo, tiesa, mažiau žinomo anglakalbėje terpėje dėl savo „nepaskaitomumo”, teorija. Jis, pritaikęs tam tikras iš biologijos atradimų kylančias kibernetines koncepcijas, teigė, kad bet kokia politika savo esme yra pati save kurianti, arba, kaip jis konkrečiai įvardino – autopoetinė. Tai yra, aplinka nenulemia (politinių) sprendimų, nes priešingu atveju, tai nebūtų sprendimai, o tik aplinkos išdava. Kita vertus, dėl reakcijų iš aplinkos, bet kokioms politikoms (reformoms) būdingi svyravimai. Ir, trečia, politikų (reformų) rezultatus nemaža dalimi apsprendžia atsitiktinumai, kurių dažnos reformos autoriai nė nenumano įvyksiant.
Tai štai – gorbačiovizmas yra visų šių dedamųjų, t.y. sprendimų, svyravimų ir atsitiktinumų, samplaika. Ir, jei nepasitenkiname tik kokiu nors vienašališku pasakojimu, o norime turėti pilną šio reiškinio vaizdą, į visa tai turime atsižvelgti.
Komentaro žanras neleidžia plėstis. Tačiau, be jokios abejonės, raktiniai gorbačiovizmo sprendimai, jo „autopoezijos“ šerdis – „perestroika” ir „glasnost”, inspiravę tarp kita ko ir Sąjūdžio kelią. Galėjo M. Gorbačiovas tęsti savo mentoriaus J. Andropovo pagreitinimo („uskorenie”) politiką ar būti nuobodžiu L. Brežnevo klonu, tačiau tai nebūtų leidę susiformuoti jo politikai kaip sistemai. Nors aplinka ir nepadiktavo šių reformų būtinybės, ji gan greitai į jas sureagavo. Nuo maždaug 1989 m. rudens sprendimų fazę keičia svyravimai. Kadangi M. Gorbačiovas lošė iš visko, tų svyravimų kaina taip pat sunkiai išmatuojama. Čia ir sausio 13 d., ir Tbilisis, ir bet kokie karštligiški bandymai išsaugoti tai, kas jau pradėjo byrėti. O viską užbaigia 1991 m. rugpjūčio 20 d. pučas, netikėtai sugriovęs M. Gorbačiovo konstitucinės pertvarkos planus, bet ir pats nevykusiai sužlugęs. Galėjo viskas baigtis ir visiškai kitaip, tačiau atsitiktinumų virtinės dėka krito ir gorbačiovizmas, ir pati Sovietų Sąjunga.
Viena dažniausiai V. Putino cituojamų klišių yra apie Sovietų Sąjungos subyrėjimą kaip didžiausią XX a. katastrofą. Sunku būtų rasti didesnį melą. Kas jau kas, o būtent pats V. Putinas ir jį iškėlusi KGB yra ko gero didžiausi pokomunistinės transformacijos laimėtojai. Tarp kitų autoritetingų tyrėjų K. Dawisha yra nuosekliai atsekusi, kaip dar vėlyvojo gorbačiovizmo laikais sovietinis saugumas pradėjo grobstyti partijos turtą, kad vėliau galėtų per vėliau sekusią privatizaciją pasisavinti didelę dalį šalies ekonomikos ir tuo pačiu užvaldyti valstybę.
Taigi, V. Putino ir jo sukurtos sistemos (putinizmo) ištakos gorbačiovinės. Tačiau būtent kaip tik dėl to, kad nutrauktų bambagyslę, naujoji sistema turi kategoriškai atsiriboti nuo ankstesniosios. Ir rauna ji dabar paskutinius jos daigus, įskaitant tokius „glastnost” likučius kaip „Novaja gazeta” ir „Echo Moskvy”.
Yra ir dar viena aplinkybė, dėl kurios dabartinis Kremliaus šeimininkas bijo paskutinio SSRS lyderio. Tai kardinaliai skirtinga nuostata dėl pasaulio taikos ir jos svarbos. M. Gorbačiovas, priimdamas lemiamus sprendimus dėl užsienio politikos, įskaitant dėl Vokietijos ar branduolinės ginkluotės mažinimo, vadovavosi skaudžiai sovietus pamokiusia Afganistano karo istorija.
Deja, V. Putinas tai pamiršo, ir atgaivinęs imperinę politiką, kartoja fatališkas L. Brežnevo klaidas. Visgi jo didžiausias košmaras yra tai, kad dėl nesėkmingai susiklosčiusio karo Ukrainoje, jo sukurta sistema gali tapti prasčiau vertinama nei M. Gorbačiovo. Kova tarp šių dviejų Kremliaus vadų dar nesibaigė, net ir mirus vienam iš jų.
