Gerai žinoma, kad kairieji demokratai yra reikšmingai prisidėję prie 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir įtvirtinimo. Mažiau suvokiama, kad jų lyderystė buvo lemtinga dedamoji. Tačiau vargu, ar pagerinsime mūsų šalies valdymą ir demokratiją, jei deramai neįvertinsime šios esminės modernių laikų Lietuvos istorijos pamokos.
Tam, kad tinkamai suvoktume kairiųjų indėlį į šalies nepriklausomybę, būtina atsižvelgti į tai, kad XIX a. pabaigoje pradėjęs formuotis kairiųjų judėjimas Lietuvoje buvo nevienalytis. Nors daugumą kairiųjų vienijo socialinio teisingumo, pažangios visuomenės, demokratiškai sutvarkytos respublikos tikslai, būta ir išimčių. Rimčiausia takoskyra tarp kairiųjų išsivystė, reaguojant į revoliucines permainas Rusijoje. Vienoje pusėje atsidūrė už Lietuvos valstybingumą pasisakantys socialdemokratai ir kitos nepriklausomybę palaikančios kairiosios jėgos, kitoje – bolševikų, neigusių laisvos demokratinės Lietuvos galimybę, šalininkai.
Panašios tendencijos susiklostė iš esmės visoje to meto Europoje, tačiau Lietuva (kaip ir kitos carinės Rusijos valdytos tautos) susidūrė dar ir su tiesiogine bei realia bolševikų karinės intervencijos grėsme. Tad mūsų šalyje demokratinės kairės atsakas bolševikinėms idėjoms buvo reikšmingas ne tik vidaus politikos kovų požiūriu, bet ir apskritai ką tik atkurtos Lietuvos valstybės išsaugojimui.
Dešiniosioms, konservatyviosioms jėgoms, atitrūkusioms nuo didžiosios gyventojų dalies, nesuprantant jų skaudulių ir rūpesčių, kairiųjų demokratų ankstyvas susiorganizavimas ir skelbiamos lygiateisiškumo ir solidarumo idėjos susilaukė plataus atgarsio įvairiuose visuomenės sluoksniuose. Šiuo atžvilgiu kairiųjų politinė lyderystė buvo esmingai svarbi, kovojant už nepriklausomybę ir klojant pamatus atsikuriančiai demokratinei Lietuvai.
Lietuvos socialdemokratai ir Lietuvos socialistai liaudininkai demokratai, – dvi pagrindinės už nepriklausomybę pasisakiusios kairiosios politinės jėgos tarpukario Lietuvoje, – iškėlė tokias didžias politines asmenybes kaip Nepriklausomybės akto signatarai Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Stanislovas Narutavičius ir Jonas Vileišis, Lietuvos prezidentas ir ministras pirmininkas Kazys Grinius bei bolševikų antpuolį atlaikiusios antrosios Vyriausybės vadovas Mykolas Sleževičius.
Abi šias kairiąsias partijas vienijo atsidavimas be išlygų demokratinės ir nepriklausomos Lietuvos idėjai, nors pats socializmas kaip siekiamybė buvo apibrėžiamas šiek tiek skirtingai. Tuometiniai socialdemokratai jį suprato griežtai pagal Karlą Marxą – kaip ilgalaikę perspektyvą, kai Lietuva taps industrine šalimi, kurioje sprendžiamąjį balsą turės darbininkai. Tuo tarpu socialistai liaudininkai demokratai, remdamiesi Rusijos narodnikais (eserais), akcentavo kooperatinį socializmą ir jo įtvirtinimą Lietuvoje kaip, iš esmės, žemės ūkio krašte.
Kairiųjų demokratų indėlis į 1918 m. Lietuvos nepriklausomybę yra reikšmingas bent trimis aspektais.
Pirma, jie buvo pirmieji, kurie iškėlė nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos siekį. Lietuvos socialdemokratai, įsisteigę 1896 m., buvo ne tik pati pirmoji Lietuvos politinė partija, bet ir savo pirmojoje programoje, kuria vadovavosi ir vėliau, jie labai aiškiai iškėlė laisvos ir demokratinės Lietuvos tikslą.
[blockquote author=”Liutauras Gudžinskas” sc_id=”sc412918901472″]Lietuvos socialdemokratai, įsisteigę 1896 m., buvo ne tik pati pirmoji Lietuvos politinė partija, bet ir savo pirmojoje programoje, kuria vadovavosi ir vėliau, jie labai aiškiai iškėlė laisvos ir demokratinės Lietuvos tikslą[/blockquote]
Tarp esminių LSDP politinių reikalavimų buvo ir Lietuvos atsiskyrimo nuo carinės autokratinės Rusijos imperijos siekis: „savystovi demokratiška respublika, susidedanti iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių, paremta ant liuosos federacijos”. Vėlesniuose LSDP dokumentuose paaiškinta, kad „liuosos federacijos“ koncepcija niekaip neprieštarauja tautų apsisprendimo laisvei. Akcentuota, kad Lietuva prie tokios federacijos gali jungtis tik savo noru, taigi ji pirmiausia turėjo įgyti politinį savarankiškumą, nepriklausomybę, ir tik tada rinktis partnerius, su kuriais galėtų užmegzti „liuosus federacinius“ ryšius. Tuo remiantis, galime apibrėžti LSDP kaip nuo pat pradžių provakarietišką politinę jėgą, kuri palankiai vertino laisvų ir demokratinių valstybių, Europos vienijimosi idėją.
Antra, kairiosios demokratinės jėgos sugebėjo įtikinti kitų politinių srovių atstovus siekti tik visiškos šalies nepriklausomybės. Kaip viena geriausiai organizuotų to meto Lietuvos politinių jėgų, socialdemokratai aktyviai dalyvavo abiejuose pagrindiniuose lietuvių suvažiavimuose prieš atgaunant nepriklausomybę – 1905 m. gruodžio 4-5 d. Didžiajame Vilniaus Seime ir 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniaus konferencijoje. Ypač svarbų vaidmenį atliko S. Kairys, pirmininkavęs daugumai abiejų suvažiavimų posėdžių ir turėjęs garbę pasakyti galutinę Vilniaus konferencijos kalbą. Šių suvažiavimų deklaracijos, iškėlusios nepriklausomybės ir visuotinių rinkimų į Steigiamąjį Seimą siekius, buvo esmingas lietuvių tautos politinės valios siekti visiškos laisvės paliudijimas.
[blockquote author=”Liutauras Gudžinskas” sc_id=”sc296229248969″]Kairiosios demokratinės jėgos sugebėjo įtikinti kitų politinių srovių atstovus siekti tik visiškos šalies nepriklausomybės[/blockquote]
Vilniaus konferencija išrinko dvidešimties narių Lietuvos Tarybą, kurioje aiškiai išsiskyrė „kairiųjų ketveriukė“ – M. Biržiška, S. Kairys, S. Narutavičius ir J. Vileišis. Būtent jie, protestuodami prieš daugumos Tarybos narių valią susieti Lietuvos nepriklausomybę tvirtais ryšiais su Vokietijos imperija, kuriam laikui pasitraukė iš pačios Tarybos darbo ir sugrįžo tik Vasario 16-osios akto skelbimo išvakarėse. Dauguma istorikų sutaria, kad šio nepriklausomybės atkūrimo akto tekstas iš esmės yra būtent minėtosios „kairiųjų ketveriukės“ padiktuotas projektas.
[image align=”” image_size_alias=”” image_alt=”” margin_top=”” margin_right=”” margin_bottom=”” margin_left=”” action=”none” image_action_link=”#” target=”_self” link_title=”” sc_id=”sc1460976977296″]https://www.lsdp.lt/wp-content/uploads/2018/02/facebook-cover-04.jpg[/image]
Galiausiai, trečia, kai atgimstančiai Lietuvai buvo ypač sunku, kairieji demokratai nepabūgo prisiimti atsakomybės – apginti ir įtvirtinti dar tuomet labai trapų šalies valstybingumą. 1918 m. pabaigoje – 1919 m. pradžioje Rusijos bolševikai pradeda pulti kaimyninius kraštus. Lietuvą ištinka politinė suirutė. A. Smetona, A. Voldemaras ir kiti tuometiniai aukščiausi valstybės pareigūnai skubiai išvyksta į užsienį. Istorikai iki šiol nesutaria, kaip traktuoti šį tuomet valdžiusių dešiniųjų veiksmą – ar kaip gudrų taktinį manevrą, ar kaip tiesiog pabėgimą iš priešų apgulto krašto.
[blockquote author=”Liutauras Gudžinskas” sc_id=”sc1133256662814″]Kai atgimstančiai Lietuvai buvo ypač sunku, kairieji demokratai nepabūgo prisiimti atsakomybės – apginti ir įtvirtinti dar tuomet labai trapų šalies valstybingumą. 1918 m. pabaigoje – 1919 m. pradžioje Rusijos bolševikai pradeda pulti kaimyninius kraštus[/blockquote]
Bet kokiu atveju – sunku būtų atspėti, kaip būtų susiklotęs šalies tolesnis likimas, jei ne ką tik iš Rusijos pasitraukusio žinomo teisininko socialisto liaudininko demokrato M. Sleževičiaus apsisprendimas perimti vadovavimą Vyriausybei 1918 m. gruodžio 26 d. ir organizuoti Lietuvos gynybą.
Vienas iš pirmųjų ir svarbiausių šios Vyriausybės sprendimų buvo atsišaukimas į paprastus Lietuvos žmones, kviečiant stoti į savanorius ir ginklu kovoti prieš užpuolikus. Kadangi ligi tol padėtį šalyje kontroliavę dešinieji nebuvo linkę pasitikėti „prastuomene“ ir buvo smarkiai uždelsę kurti savanorišką krašto gynybą, Vyriausybės vadovavimą perėmusiems kairiesiems reikėjo veikti labai skubiai.
Su nedidelėmis pertraukomis kairės ir centro politikai, tokie kaip M. Sleževičius, K. Grinius ir
E. Galvanauskas, vadovavo „nacionalinės vienybės“ vyriausybėms iki pat 1922 m. Tai kritinis laikotarpis Lietuvos valstybei, nes būtent tuo metu buvo ir apginta Lietuva nuo išorės priešų bei pasiektas tarptautinis daugumos pasaulio valstybių pripažinimas de jure, ir suorganizuoti demokratiniai visuotiniai Steigiamojo Seimo rinkimai, ir pakloti pamatai esminėms valstybės struktūroms.
Šiuo kritiniu, visos valstybės tolesnę ateitį nulėmusiu laikotarpiu pagrindinės demokratinės šalies jėgos veikė sutelktai. Išorinės grėsmės akivaizdoje vienijo supratimas, kad ideologinius skirtumus kuriam laikui verta atidėti į šalį ir susitelkti esminiam tikslui – sukurti demokratinę ir laisvą valstybę (respubliką), kuri rūpintųsi ne tik kilmingųjų ar turtingųjų, o visų šalies žmonių reikalais.
Tuometinėje Europoje šios idėjos buvo revoliucinės. Būtent kairiosios socialdemokratinės jėgos nuosekliausiai pasisakė, kad politinė sistema turi būti atskaitinga ne tik valdančiajam elitui, o visiems gyventojams. Buvo aiškiai suprasta, kad tokia tvarka, kai politinę valdžią renka visi piliečiai, galų gale labiausiai bus naudinga ir atneš gerovę viduriniajai klasei ir žemesniesiems socialiniams ekonominiams sluoksniams. Suprantama, tiek, kiek kairiosios jėgos rėmė šiuos reikalavimus, konservatyvieji dešinieji politikai tai vertino labai atsargiai.
Permainingais XIX a. pabaigos – XX a. pradžios laikais daugelyje Europos šalių įtampos tarp dešiniųjų, monarchijos, klerikalinės valdžios ir stambiojo kapitalo gynėjų ir kairiųjų, skelbusių naująją demokratinę ir pasaulietinę tvarką, peraugo į rimtus ginkluotus susirėmimus, nusinešusius tūkstančius gyvybių. 1917 m. pabaigos įvykiai Rusijoje, kuomet politinę iniciatyvą perėmė „proletariato diktatūrą“ skelbę bolševikai, dar labiau komplikavo situaciją.
Atgimstanti Lietuva taip pat susidūrė su šiais esminiais demokratėjimo ir laisvėjimo iššūkiais. Tačiau, skirtingai nuo daugumos kitų Europos šalių, šį kairės ir dešinės konfliktą valstybės steigimo laikotarpiu 1917-1922 m. pavyko išspręsti taikiai ir palyginti sėkmingai. Be jokios abejonės, egzistencinė ką tik sukurtos valstybės išlikimo grėsmė buvo vienas svarbesnių veiksnių, nulėmusių tai, kad visiškai skirtingų ideologinių pažiūrų veikėjai sugebėjo susitarti. Tačiau ne ką mažiau svarbus iškiliausių kairiųjų demokratų atkaklumas, siekiant tik visiškai nepriklausomos demokratinės Lietuvos ir nepalaužiamas ryžtas vadovauti šaliai pačiomis sudėtingiausiomis, jei ne beviltiškomis aplinkybėmis.
