Prisiekiu Markso barzda – nesu komunistas. Ką jau Markso barzda, gimiau nepriklausomoje Lietuvoje ir labai labai tuo džiaugiuosi! Tačiau esu tikras, jog komentaruose bent keletą kartų būsiu pavadintas būtent taip. Vis dėlto, yra temų, kuriomis būtina kalbėti net jei pikti dėdes ir tetos tave apšauks komunistu. Nors, tiesą sakant, sulaukiu įvairių epitetų: sorošinis, Greta Thunberg su berniuko kelnėmis, leftistas ir panašiai, tad šiokia tokia permaina, matyt, nėra blogai. Tad grįžkime prie temos!
„Gig economy“ nėra tik milžiniškas žingsnis į priekį – darbuotojų teisių atžvilgiu ir socialinės apsaugos srityje tai taip pat yra ir didžiulis žingsnis atgal.
„Gig economy“ – terminas, reiškiantis modernią padienininkų ekonomiką. Taip, būtent padienininkų. Neskamba taip maloniai, kaip didžiųjų įmonių naudojamas „individualus verslininkas“? „Gig economy“ darbuotojai nėra individualūs verslininkai. Tokį pavadinimą platforminės įmonės vartoja dėl dviejų labai žemiškų tikslų – visų pirma, siekiant sukurti įvaizdį, jog dirbdamas pas juos tapsi puikiai gyvenančiu „sėkmingu verslininku“, antra – norint atsiriboti nuo bet kokių socialinių garantijų ir teisinę atsakomybę už darbuotojus perkelti ant jų pačių bei valstybės pečių. „Gig economy“ nėra tik milžiniškas žingsnis į priekį – darbuotojų teisių atžvilgiu ir socialinės apsaugos srityje tai taip pat yra ir didžiulis žingsnis atgal.
8 valandų darbo diena, draudžiamas vaikų darbas, socialinės garantijos, vienodo apmokėjimo įstatymai, kolektyvinės sutartys – tai tik dalis užtikrintumo, kurį išsikovojo darbuotojai kartu su profesinėmis sąjungomis. Nors tūlam lietuviui profesinės sąjungos iki šiol asocijuojasi su skalbimo mašinų ar kelionių dalybom (modernios Lietuvos profesinės sąjungos tikrai veikia ir aktyviai gina darbuotojų interesus), tačiau būtent jos, kartais net kruvinomis kovomis, tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje užtikrino tam tikrą standartą darbuotojams – vadinamajam proletariatui.
Tačiau verslas nebūtų verslas, jei nesugalvotų naujo būdo galimiems kaštams sumažinti. Ir čia priėjo kindziulis. O tiksliau – darbuotojas. Jei jau neišeina priversti darbuotojo dirbti 12 valandų per dieną be socialinių garantijų, jeigu neišeina taip priversti dirbti vaikų, sukurkime legendą, dėl kurios jie norės taip dirbti. Štai čia į sceną įžengia prekariatas.
Prekariatas – tai darbuotojai, kuriems buvo pažadėtas didesnis užmokestis, darbo valandų lankstumas, mažos investicijos į savo darbo vietą ir kiti privalumai, dėl to paaukojant savo socialines teises bei tvirtesnį pagrindą, taip tampant individualiu verslininku – padieninku. Kaip geroje distopinio serialo „Black mirror“ serijoje, atsisakai visko dėl neaiškaus ir beveik niekam nepasiekiamo tikslo – individualaus verslininko (tikro, o ne popierinio) titulo. Taip ir mini dviratį, suki vairą, kuri reklamas ar kitaip prisidėdi prie viso ko esmės – pelno kūrimo. Yra žmonių, kuriems sekasi neblogai. Jie pristato jums iš programėlės užsakytą maistą, veža jus į darbą savo automobiliu ar kuria reklamas jūsų mėgstamam sporto klubui. Jie džiaugiasi savo pajamomis tol, kol neištinka nelaimė, kol platforma nenusprendžia gerokai padidinti dirbančiųjų skaičiaus ir sumažinti jų pajamas, kol bijodami dėl savo sveikatos (nes jos apsaugos niekaip neužtikrina įdarbinanti platforma) nusprendžia atsisakyti dirbti.
Neretai jos gyvena iš šalpos pensijos, kuri yra mažesnė nei skurdo rizikos riba. Taip gali baigtis ir nemažai daliai platformose dirbančių individualių verslininkų.
Vienas geriausiai prekariatą iliustruojančių pavyzdžių yra praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje turguose stovinčios vyresnės moterys. Jos užsidirbdavo parduodamos sendintus džinsus, VHS vaizdajuostes ir kitą gėrį, atvežtą iš vakarų Europos. Uždirbdavo dažnai ne taip ir blogai. Žinoma, nemokėdavo mokesčių, nesirgdavo ir už ligas negaudavo išmokų, tačiau už sutaupytus pinigus nusipirkdavo skalsesnį kąsnį duonos ar „padorios“ kavos. Šios, dabar jau pensinio amžiaus sulaukusios moterys, nesukaupė didžiulio kapitalo ir nesumokėjo mokesčių, iš kurių dabar gautų pensiją. Neretai jos gyvena iš šalpos pensijos, kuri yra mažesnė nei skurdo rizikos riba. Taip gali baigtis ir nemažai daliai platformose dirbančių individualių verslininkų.
Kol platformos kratosi visos atsakomybes, o įvardinimo darbdaviais bijo taip, kaip Užkalnio „stand-up“ pasirodymai bijo žmonių, savo teises ginti turbūt turės stoti patys darbuotojai. Pandemijos metu „platformininkų“ tik daugėja, o visame pasaulyje garsėja kalbos apie būtinybę aiškiau ir atsakingiau reglamentuoti šį darbą. Lietuvoje tokios diskusijos jau taip pat prasidėjo, o kurjeriai įkūrė ir jų teises atstovaujančią asociaciją. Ateities ekonomika negali būti sukurta dirbančiųjų garantijų sąskaita – žengdami į priekį, negalime žengti atgal.
