Angela Merkel pirmadienį paskelbė, jog ji po 2021 metų (arba po ankstesnių pirmalaikių) rinkimų nebesieks būti perrinkta Vokietijos kanclere. Tai – moteris matoma kaip Europos lyderė. Su jos pasitraukimu gali ateiti dar didesnės sumaišties laikotarpis Europoje.
Šis A. Merkel sprendimas jokiu būdu negali būti vadinamas netikėtu. Kalbos apie jos pasitraukimą buvo girdimos jau po pernai vykusių nacionalinių rinkimų, kai jos vadovaujama Krikščionių demokratų sąjunga (CDU), surinkusi daugiausiai balsų, de facto patyrė pralaimėjimą. Tradicinių partijų balsų dalis drastiškai smuko, o Alternatyvos Vokietijai, krašutinių dešiniųjų partijos, raumenys užaugo.
CDU lyderės kolegos ir ji pati suprato, jog lemtingas 2015 metų sprendimas atverti sienas daugiau nei milijonui pabėgėlių atneš ir politines pasėkmes. Nesvarbu, kad nemaža dalis visuomenės laiko save krikščionimis ir atjauta yra gana svarbi krikščionybėje, nesvarbu, kad užuojauta, pagalba silpnesniam yra bendražmogiškos vertybės, kurios peržengia bet kokias ideologijas, radikalai sugeba manipuliuoti žmonių baimėmis, kurios ne visada yra pagrįstos. Taip, iškart suplūdus tokiam skaičiui imigrantų, valstybei (ir jos infrastruktūrai) teko didelis iššūkis. Tačiau, praėjus trejiems metams, matome, jog su kilusiais iššūkiais susitvarkyta visai neblogai.
Bet galutinį smūgį dabartinei kanclerei sudavė katastrofiški rinkimai Bavarijoje ir Hesene. Bavarijoje krikščionys demokratai pirmą kartą nuo 1954 metų surinko mažiau nei 40% balsų, Hesene gauti 27% balsų – prasčiausias rezultatas nuo 1966 metų. Pačios A. Merkel žodžiais: „[Šie rinkimai] yra akivaizdus ženklas, jog įvykiai ateityje negali vystytis taip, kaip iki šiol.“
Niekas negali prieštarauti, jog pokyčiai yra būtini. Tačiau, koks likimas laukia Europos ir kur link ji pasuks be vienos iš laivo kapitonių? Vokietijos vadovas visuomet bus vienas įtakingiausių asmenų ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Jei ne politine valia, tuomet valstybės rinkos dydžiu ir ekonomine galia. Iš tų asmenų, kurie yra pasiskelbę apie kandidatavimą į CDU lyderius, nei vienas nėra kiek daugiau žinomas už Vokietijos ribų. O jei ir toliau rinkimuose jėgas demonstruos netradicinės partijos, tokios kaip Alternatyva Vokietijai ar žalieji, tokios pagarbos, kokią savo asmeniu kėlė A. Merkel, susilaukti bus sudėtinga.
Todėl lieka keletas variantų, kaip keisis Europos Sąjunga, sumenkus A. Merkel autoritetui.
Paaiškėjus, jog naujasis Vokietijos vyriausybės vadovas bent jau artimiausiu metu nebus pajėgus stoti Europos priešakyje, visą naštą ant savęs turėtų perimti Emmanuel Macron. Jis neslepia savo proeuropietiškų pažiūrų ir šiandien, kartu su A. Merkel, yra matomas kaip didesnio bendradarbiavimo tarp Europos Sąjungos šalių narių šalininkas. E. Macron taip pat yra vienas iš iš tų asmenų, kuriems ES vadovai simpatizuoja ir dėl jo požiūrio į Europos integraciją, ir dėl priimamų sprendimų nacionalinėje arenoje. Tačiau pastarasis dalykas jam gali kišti koją – liberalios pertvarkos ekonomikos sektoriuje ir kiti sprendimai sukėlė itin didelį Prancūzijos gyventojų nepasitenkinimą ir, į valdžią atėjęs su didžiuliu gyventojų palaikymu, dabar jo praktiškai nebeturi. O kai nesi palaikomas namie, sunku atrodyti stipriu svečiuose, nepaisant asmeninių preferencijų.
Kitas galimas scenarijus yra priimtinesnis euroskeptikams: nebelikus stiprios ir vieningos proeuropietiškos linijos, tokie lyderiai kaip Viktor Orban, Jarosław Kaczyński, Matteo Salvini ir Giuseppe Conte tikrąja to žodžio prasme pajus laisvesnes rankas. Iš politinės arenos pasitraukus stipriai Vokietijos lyderei, Prancūzijos prezidentui besitvarkant savo kieme, nacionalistinės ES narių vyriausybės jus mažesnį pasipriešinimą, kalant pleištą tarp skirtingų tautų. Manipuliavimas emocijomis, faktų iškreipinėjimas įgaus dar didesnį pagreitį ir bus dar sunkiau suvaldomi, kadangi nemažą dalį sprendimų priimame vadovaudamiesi emocijomis, o ne racionaliu protu.
Trečias ir kiek sunkiau įsivaizduojamas scenarijus, iš tikrųjų, tėra gražesnis pirmojo variantas. Jei E. Macron sugeba sukontroliuoti situaciją Prancūzijoje ir randa bendrą kalbą su gyventojais, o prie jo prisijungia likusios valstybės, tarp jų ir Lietuva, kurios supranta ES svarbą ir nori siekti didesnės integracijos, tuomet artėjanti Europos krizė gali būti suvaldyta. Tačiau, jei Prancūzijoje ir toliau bus įgyvendinamos neoliberalios politinės idėjos, naivu tikėtis, kad E. Macron pavyks rasti bendrą kalbą su gyventojais.
Todėl Europai reikia kairiųjų lyderių. Tokių, kurie gebėtų kalbėti žmonių, o ne verslo ar didžiojo kapitalo vardu. Tokių, kurie į gyventojų poreikius atsižvelgtų ne tik tuomet, kai šie išeina į gatves. 2019 metų Europos Parlamento rinkimai bus itin svarbūs. Negalime leisti populistinėms, ultra-nacionalistinėms jėgoms įsitvirtinti ir tapti kontinento ateitimi. Jos mus visus nublokš atgal, o mes privalome eiti į priekį.
Lukas Vaigauskas yra LSDP narys, VU TSPMI studentas
Autorių galite sekti Facebook 
