Pastarosiomis savaitėmis minėjome „Brexit’o“ referendumo 6 metines. Vieniems – neapsiribojant britais – ši data asocijuojasi su „Briuselio diktato“ pabaiga, kitiems – pasitraukimu iš bendraminčių ir sąjungininkų rato. Tačiau nesvarbu, kuriai stovyklai žmonės būtų priskiriami, visiems tai žymėjo naują etapą ne tik šalies, bet ir viso žemyno gyvenime.
Paaiškėjus referendumo rezultatams netrūko kalbų apie artėjantį Europos Sąjungos (ES) krachą, nacionalistinių dešiniųjų partijų iškilimą bei valdžios perėmimą visame Senajame žemyne ir esminius pokyčius po Antrojo pasaulinio karo kurtoje valstybių tarpusavio bendradarbiavimo sistemoje.
Ir iš tikrųjų – regime tektoninius pasikeitimus ne tik Europos saugumo architektūroje, bet ir šalių kooperatiniuose mechanizmuose. Tiesa, dėl priežasčių, kurios su britais visiškai nesusijusios, pirmuoju smuiku šiuo klausimu „griežia“ Rusijos pradėtas karas Ukrainoje. O kitos prognozės ir pranašystės, platintos euroskeptikų, apsivertė ir atsistojo ant galvos.
Vietoje ES byrėjimo, matome vis gilesnį Jungtinės Karalystės (JK) aižėjimą. Iki šiol daugiausia kalbėta apie Škotijos atsiskyrimą, tačiau dabar vis garsiau prabylama ir apie galimą Airijos susivienijimą. O kur dar valstybės, svarstančios apie atsiskyrimą nuo Karūnos ir tapimą respublikomis – Australija, Kanada, ar tai jau padaręs – Barbadosas.
Tuo tarpu teikiamos karinės pagalbos Ukrainai kiekiu JK stovi pirmose eilėse. Būtų galima teigti, jog tai nesibaigiančių (dabar jau pareigas paliekančio) britų premjero Boris’o Johnson’o skandalų ir noro nukreipti nuo jų dėmesį pasekmė. Vis dėlto panašu, jog visoje šalyje prasidėjo procesai, kurie nesibaigs net ir jam palikus premjero poziciją, o po „Brexit’o“ užgimę siekiai atkurti anksčiau šalies turėtą „galybę“ (kurios neliko praradus imperijos statusą) šiandien yra naudojami dėmesiui nuo vidinių problemų nukreipti.
Iki šiol daugiausia kalbėta apie Škotijos atsiskyrimą, tačiau dabar vis garsiau prabylama ir apie galimą Airijos susivienijimą.
Tad kas liko iš didelių užmojų, ir kaip globalių aspiracijų turėjusi (ir tebeturinti) valstybė sugebėjo pastatyti save į padėtį, kurioje tiesiogine to žodžio prasme dreba jos pamatai?
O gi nutiko tai, kas dažniausiai nutinka pabandžius apeliuoti į vienos tautos išskirtinumą ir nacionalistinius sentimentus – kitoms tautoms tai nepatinka ir jos ima ieškoti būdų, kaip geriau užtikrinti savo interesų atstovavimą.
2014 metais surengtas Škotijos nepriklausomybės referendumas pergalės norintiems atsiskirti nuo JK neatnešė, tačiau prieš porą savaičių paskelbta, jog pakartotinis plebiscitas turėtų vykti 2023 metų spalį. Šįkart rezultatas gali būti kitoks ir ypač didelį postūmį ta linkme suteikė tai, jog patys škotai, balsuodami ES referendume, ryškia persvara pasisakė už likimą sąjungoje. Pridėkime tai, jog populiariausia partija regione lieka škotų nacionalistai ir susidaro situacija, kuomet naujos nepriklausomos valstybės Europos žemėlapyje atsiradimas vis dar išlieka pakankamai realus.
Tačiau britų problemos čia nesibaigia. Per 2020 m. rinkimus Airijoje puikiai pasirodė ir artimoje antroje vietoje liko kairioji respublikonų Sinn Fein partija, o šiomis dienomis apklausose ji gerokai atsiplėšė nuo konkurentų ir pelno daugiau nei trečdalio rinkėjų simpatijas. Negana to, Sinn Fein veikia ir JK sudėtyje esančioje Šiaurės Airijoje, kur laimėjo šiemet vykusius rinkimus. Kodėl tai svarbu?
Karas Ukrainoje, kad ir kaip makiaveliškai tai skambėtų, prasidėjo B. Johnson’ui itin palankiu laiku.
Sinn Fein pasisako už susivienijusią Airiją, o tai, savaime suprantama, vyktų JK teritorijos sąskaita. Be jokios abejonės, tokios perspektyvos Londone nekelia didelio susižavėjimo – sunku vaizduoti pasaulinę galybę, kai kyla grėsmė prarasti beveik 40% (sudedant Škotiją bei Šiaurės Airiją) šalies teritorijos.
Šie procesai vyksta ne pirmus metus ir, tikriausiai, užtruks dar ne vienerius, tačiau pirmieji žingsniai žengti ir sunku įsivaizduoti Jungtinę Karalystę grįžtant prie ramaus gyvenimo būdo. Tad kokiu gi būdu geriausia nukreipti dėmesį nuo šalies vidaus problemų?
Būti aktyviam užsienio politikos srityje.
Karas Ukrainoje, kad ir kaip makiaveliškai tai skambėtų, prasidėjo B. Johnson’ui itin palankiu laiku – tuo metu, šalia kitų, jau paminėtų, problemų jo kėdę purtė vakarėlių skandalai, kuomet tarsi iš gausybės rago pasipylė liudijimai apie „baliavojimą“ koronaviruso pandemijos įkarštyje ir pačios Vyriausybės nustatytų taisyklių pažeidimus. Sulig nauju karinio konflikto etapu atsirado proga nukreipti dėmesį nuo sopulių namuose.
Tarptautiniuose santykiuose žinoma nukreipiamojo karo teorija teigia, jog šalių lyderiai, susiduriantys su problemomis namie, gali pradėti ginkluotą konfliktą (ar imti vykdyti aktyvesnę/agresyvesnę užsienio politiką) siekdami pagerinti savo vertinimą vidaus auditorijos akyse ir nukreipti dėmesį nuo vidinių šalies problemų, kaip, pavyzdžiui, kai kurių akademikų teigimu 2014 m. padarė Vladimiras Putinas, aneksuodamas Krymo pusiasalį.
Prasidėjęs karas atvertė naują lapą ne tik didžiųjų valstybių bei blokų tarpusavio santykiuose, bet gali tai padaryti ir mūsų atsakomybės suvokime, jog vienas geras darbas nenuplauna anksčiau padarytų prasižengimų.
Panašaus pobūdžio strategiją taiko ne tik autoritarai – ėjęs pareigas B. Johnson’as puikiai išnaudojo kilusią krizę savoms problemoms spręsti paversdamas karą vienu iš svarbiausių savo premjeravimo įvykių. Ir nors jam nepavyko premjero pozicijoje išsilaikyti iki kadencijos pabaigos, tai tik parodo, jog bet kokie bandymai vengti atsakomybės už savo veiksmus taip pat turi ribas, o demokratijose tokios „diversijos“ nėra toleruojamos taip ilgai, kaip nedemokratiniuose režimuose. Taip pat reikėtų paminėti, jog dėl tokios įvykių baigties B. Johnson’as gali kaltinti tik pats save – paskutinis skandalas kilo dėl eilinio apsimelavimo atvejo, kuomet svarbus politinis postas buvo patikėtas žmogui, kaltintam seksualiniu priekabiavimu. Pats B. Johnson’as teigė nieko apie tai nežinojęs, tačiau po kelių dienų prisipažino melavęs. Kas žino, jei šis žmogus būtų sugebėjęs neatsidurti skandalo epicentre bent kelias savaites galbūt tokios įvykių baigties būtų išvengta.
Panašius nukreipiamuosius veiksmus, nors ir ne iki galo išnaudojamus, pasitelkiamus ir valdančiųjų, ir opozicijos, galime pastebėti ir Lietuvoje – „valstiečiai“ atkakliai trūbija apie tai, jog karo metu negalima svarstyti tos pačios lyties asmenų santykių reglamentavimo (nekreipdami dėmesio į tai, jog Kyjive karo metu vyko Pride eitynės, o parlamentas ratifikavo Stambulo konvenciją), tuo tarpu premjerė ir toliau lieka įsikibusi savo mantros apie tai, jog dėl karo sukelto neapibrėžtumo Vyriausybė daugiau niekaip negali palengvinti gyventojų dalios infliacijai ir toliau stiebiantis aukštyn.
Kaip ir JK atveju, taip ir čia Rusijos pradėtas konfliktas pasitelkiamas norint pagerinti savo įvaizdį vidaus auditorijos akyse. Skiriasi tik vaidmenys, kuriuos šios valstybės vaidina pasaulinėje arenoje, ir galimybės paversti savo rolę kaip įmanoma svarbesne – nors Lenkijos skirta parama Ukrainai finansine išraiška ir yra didesnė nei Jungtinės Karalystės, būtent pastaroji dažniau yra vaizduojama kaip svarbesnė kariniu požiūriu, o B. Johnson’ui net kurti jo vardo kruasanai. Lenkijai, tuo tarpu, tenka pagyros dėl priimamo karo pabėgėlių srauto, o tokie skirtingi interpretavimai nulemti ir to, kaip pačios šalys nori save pateikti – nepamirškime, jog lenkų vyriausybės pusėn skriejo kaltinimai dėl beširdiškumo ir žmogiškumo trūkumo dar nuo 2015 metų pabėgėlių krizės, nepadėjo ir beveik visiškas abortų uždraudimas. Galima sakyti, jog tik Vengrija liko „ištikima“ savo principams, bet įleidus kiaulę į bažnyčią ši ir ant altoriaus užsilips, tad ko kito buvo galima tikėtis.
Po karo bus neįtikėtinai sunku prisiminti prieš jį padarytus prasižengimus – ar tai būtų Lenkijos problemos su teismais, Lietuvos žiaurus elgesys su pabėgėliais, atvykusiais per Baltarusijos teritoriją (o jau teko matyti teigiančių, jog šie žmonės buvo Maskvos per Aliaksandrą Lukašenką suorganizuoto hibridinio karo dalis, todėl vertinimas negali būti adekvatus – tarsi tai pateisintų dalies žmonių pakrikštijimą nevertais pagalbos).
Autoritariniai režimai pradeda karus norėdami sutvirtinti savo palaikymą ir nukreipti dėmesį nuo šalies vidaus problemų, o demokratiniai – nepasibodės konfliktu užglaistyti prieš ar per jį padarytų ne tokių gerbtinų dalykų. Prasidėjęs karas atvertė naują lapą ne tik didžiųjų valstybių bei blokų tarpusavio santykiuose, bet gali tai padaryti ir mūsų atsakomybės suvokime, jog vienas geras darbas nenuplauna anksčiau padarytų prasižengimų. Kitu atveju, kaip ne kartą matėme, kiaulė ir ant altoriaus užlips.
