Pirmoji „profesionalų“ vyriausybė, dirbusi 2016-2020 metais, pasižymėjo „bebravimu“, draudimais ir padidintų išmokų laikymu politinės kairės simboliu. Po to sekė ne tik „profesionalus“ ministrų kabinetas, bet „profesionali“ valdančioji dauguma apskritai, išsiskirianti karštakošiškumu, nemokėjimu skaičiuoti ir negebėjimu dėlioti prioritetų.
Jeigu praėjusios kadencijos metu reikėjo stovėti demokratijos sargyboje, kaip buvo įprasta sakyti tuo metu, tai šiomis dienomis reikia stovėti valstybės sargyboje, nes susiduriame su puolimu ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus, kuomet tam tikrų politinių veikėjų asmeninės ambicijos ar savybės grasina didesne žala nei bet koks išorės priešas.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, prisiminkime didžiąsias batalijas dėl to, kas vyks į Europos Vadovų Tarybos (EVT) susitikimus – prezidentas ar premjerė? Nors intensyviausi mūšiai vyko pirmoje metų pusėje, juokingiausia tai, kad dar visai neseniai, spalio viduryje, vienas iš konservatorių atstovų pripažino, jog „intensyviai“ tariasi su teisininkais bei ekspertais dėl teisinio problemos (kurią patys sukūrė) sprendimo būdo ir žadėjo rudens sesijoje pateikti atitinkamus įstatymus, kuriais išvykos į EVT būtų teisiškai reglamentuotos. Taip, tai viso labo vieno parlamentaro iniciatyva, bet šis klausimas rudens viduryje nebuvo apleistas ir Gabrieliaus Landsbergio, o ir tai, jog žmogus pasiryžęs toliau kurstyti tarpusavio nesutarimus dėl siaurų partinių interesų, yra visai nebloga situacijos iliustracija.
Bet tai, jog prioritetų išskyrimas šioje koalicijoje nėra plačiai paplitęs reiškinys, parodo ir Žygimanto Pavilionio niekaip nesibaigianti kaktomuša su ta pačia prezidentūra. Noras priversti visus šokti pagal savo sukurtą melodiją net nesusimąstant, jog kiti gali turėti kitokį situacijos matymą ir kitokius problemų sprendimo būdus yra dar vienas ligos, kurią galima pavadinti nosies užrietimu, simptomas. Juk, tenka pripažinti, pastaruosius 30 metų dešiniosios politinės jėgos brėžė užsienio politikos vykdymo gaires, išskyrus tam tikrus klausimus dėl geopolitinės Lietuvos orientacijos, kuomet egzistavo bendras sutarimas – narystės Europos Sąjungoje bei NATO.
Tačiau išsprendus šiuos klausimus praradome tikslą, ką norime nuveikti užsienio politikos fronte. Tai sukūrė puikias sąlygas vienai politinei jėgai savo interesus pozicionuoti kaip visos valstybės ir dabar, po ilgos pertraukos susiduriant su opozicija įgyvendinant užsienio politiką, matome užgautas ambicijas – paminta įsivaizduojama teisė vieniems diktuoti Lietuvos santykius su kitomis valstybėmis. Todėl dabar skambantys valdančiųjų prašymai susitelkti, dirbti kartu tėra apsimestinis atgailavimas, kurio neliks atsiradus kitai progai pademonstruoti savo „apsukrumą“ ar diplomatijos „išmanymą“.
„Išmanymą“, nes jis prasideda ir baigiasi performatyviais šūkiais, marškinių draskymusi ir plačiai atstatyta krūtine tikintis, jog garsiu ir agresyviu rėkimu galime išspręsti visas problemas ir kompensuoti plano, pasirengimo ir elementaraus tikslo trūkumą. Taip, kalbu apie Kiniją bei Taivaną.
Ne, aš nemanau, jog turime pretenduoti į geriausio Kinijos draugo titulą ir nekreipti dėmesio į tenykščius tragiškus ir žiaurius įvykius ar Kinijos minkštosios galios plėtrą. Taip, aš galiu pasakyti, jog mano akimis Taivanas yra valstybė su visais jos bruožais, tačiau iš to, ką matau viešojoje erdvėje taip pat galiu teigti, jog didžiausiems Taivano palaikytojams ir Kinijos priešininkams rūpi ne status quo išlaikymas (ko, remiantis apklausomis, norėtų dauguma salos gyventojų), demokratijos apsauga ar žmogaus teisės.
Visi pastarieji benefisai yra padiktuoti noro įsiteikti Jungtinėms Valstijoms, kadangi pastarosios savo dėmesį kreipia į Kiniją ir ją supantį regioną. Tai paprastas politinis išskaičiavimas patogiai pridengiamas vertybėmis. Sunku patikėti nuoširdžiu noru apsaugoti demokratijas, kai jos ginamos selektyviai, o šalims, kurios yra mūsų kaimynystėje ir susiduria su demokratijos erozija, bijome žodį pasakyti (nebent jis teigiamas). Galų gale, ar prisimenate nors kokį valdančiųjų komentarą Vengrijos atžvilgiu? Išskyrus tą atvejį, kai prezidentas nusprendė stoti į Viktoro Orbano pusę.
Ironiška, jog šios pastangos išlaikyti JAV dėmesį mūsų regionui gali nueiti šuniui ant uodegos, nes nesugebėjome (kolektyvinis „mes“, nes susiklosčiusi situacija daro gėdą visiems) pasiruošti amerikiečių įvestoms sankcijoms „Belaruskalij“ nepaisant garsaus šaukimo rugpjūtį ir vėliau, jog viską įgyvendinsime ir baltarusiškų trąšų tranzitas per Lietuvą sustos. Bet grįžkime prie Kinijos.
Jei tikrai norime pasiekti – ar bent jau pabandyti pasiekti – bent kiek reikšmingesnį pokytį Kinijos elgesyje negalime nei veikti vieni (atleiskite, bet esame per maži), nei aklai sekti Vašingtonu, kuris vykdo savo skaičiavimus ir žaidžia kitoje lygoje nei esame mes. Turėtume veikti ten, kur galime kažką pakeisti ir turime realią sprendimo galią – Europos Sąjungoje.
Ar tai būtų paprasta? Tikrai ne. Tačiau tam dabar yra itin palankus metas – visai neseniai ES pristatė „Globalių tiltų“ iniciatyvą, kuria siekiama, nors garsiai ir nepasakoma, atsverti Kinijos „Diržo ir kelio“ programą. Žinoma, galima ginčytis dėl to, jog europietiškoji alternatyva yra nepakankama ar pernelyg vėlyva, tačiau niekas negali paneigti, jog tam tikri žingsniai daromi. Tik mūsų susidomėjimu tokiais veikimo būdais abejoju, kadangi jokios reakcijos į paskelbtą iniciatyvą išgirsti neteko.
Kitas reikalo aspektas – naujoji Vokietijos valdžia. Taip, ši valstybė pasižymėjo vaikščiojimu ant lyno, kalbant apie santykius su Kiniją, tačiau užsienio reikalų ministrės pareigas pradėjusi eiti Annalena Baerbock pasižymi kieta pozicija tiek Kinijos, tiek Rusijos atžvilgiu ir, sprendžiant iš ankstesnių pasisakymų, atsakyti šioms valstybėms norėtų per stipresnę ir labiau koordinuotą bendrą ES užsienio politiką.
Prie to pridėjus sausį prasidėsiantį Prancūzijos pirmininkavimą ES tarybai ir žinant, kad šios šalies vadovas E. Macronas, kaip vieną iš pusmečio tikslų, iškėlė didesnį ES suverenumą tarptautinėje arenoje, turime visai neblogą ir daug žadančią kombinaciją, kuria nepasinaudojus dar kartą parodysime, jog galime tik garsiai šaukti, o realūs pokyčiai mus domina lygiai tiek pat, kiek Kinijos ar Rusijos vadovus žmogaus teisės.
Na, bent jau šaukiame profesionaliai.
Lukas Vaigauskas yra LSDP Vilniaus miesto skyriaus „Momentum“ grupės narys.
