Beveik keturi metai „lengvo“ politinio chaoso Lietuvoje padalijo visuomenę į kelias skirtingas barikadų puses. Tai lėmė, turbūt, ne tik konkretūs valdžios veiksmai, bet ir jau kasdienybe spėję tapti partiniai nesutarimai, kurie iki dabar priminė ilgą šachmatų partiją. Dilema – ar valstybei atsidūrus prie bedugnės krašto žmonės susivienys nepaisant praeities prisiminimų?
Valdantiesiems susigrąžinus karalienę į savo rankas atitinkamai grįžo ir atsakomybė laimėti. Dabar jie yra įvykių epicentre ir tik jie priima sprendimus, kurie gali nulemti tolesnę „lietuviškąją“ egzistenciją. Daugelis nė nesapnavo, kad likimas jiems išmes gelbėjimosi ratą ir už rietenas, netradicinius sprendimus ir apskritai beveik visą skandalingą kadenciją suteiks paskutinį ėjimą.
Galima tik svarstyti, kas būtų, jeigu būtų. Tačiau įveiktas virusas Lietuvoje galimai stipriai padidintų jų akcijas sekančiuose rinkimuose. Todėl pagrįstai galima būtų teigti, kad pergalės prieš koronavirusą atveju būtų iškraipyti ir būsimų rinkimų rezultatai, kurie toli gražu neatspindės visos ketverių metų politinės situacijos. Klausimas, kas žmonėms bus svarbiau? Ar tai, jog kita save gerbianti politinė jėga galbūt būtų kovojusi panašiais ar dar veiksmingesniais instrumentais, ar logika, jog vienas geras darbas atperka kitus blogus?
Bet net ir tokiu atveju vertėtų suvokti, jog kitos opozicinės jėgos taip pat šiuo metu yra suinteresuotos kovoti su galimomis viruso pasekmėmis. Nuoširdžiai reikia tikėtis, kad virusas netaps politiniu įrankiu reitingų prisijaukinimui, o būsimi sprendimai nebus populistinio pobūdžio bei nukreipti tik į tam tikras grupes, kurių teikiama grąža ateityje bus pati dosniausia.
Žinoma, Lietuvai nesusitvarkius su šia nenugalima jėga force majeure, valstybei galimai prireiks visai kitokio kelrodžio. Tolesnė Lietuvos ir visų mūsų kryptis priklausys nuo būtent nedidelio spektro komponentų komplekto. Pirma nuo to, kiek visuomenė bus sąmoninga ir sugebės bent kartą užmiršti savanaudiškas liberalaus mąstymo normas, priimdama ir vadovaudamasi bendrojo gėrio filosofija, kurios pamatinis bruožas yra visuomenės saugumas. Taigi, jei socialinės garantijos buvo svarbios ne visoms žmonių grupėms, dabar jos turėtų vis labiau tapti aktualios ir atkreipti platesnės auditorijos dėmesį, nepaisant socialinio statuso.
Antra, ar uždarytos Europos sienos prisidės prie pastaraisiais metais viešajame diskurse eskaluotos gerovės valstybės kūrimosi ir kiek politinės partijos sugebės išlaikyti ir sutvirtinti jos idėją.
Ir trečia, ar radikaliosios dešiniosios jėgos, kritikuodamos visą ES būvį, netaps dirbtiniu valstybės išsigelbėjimo orientyru? Visi šie dalykai turėtų tapti kiekvieno mūsų individualių veiksmų priežasčių – pasekmių ryšio dalimi.
Bet kokiu atveju, kad ir kaip viskas susiklostytų netolimoje ateityje, dabartinę valstybės būseną reikėtų vertinti kaip savotišką galimybę Lietuvai tapti racionalių sprendimų pavyzdžiu ne tik Europai, bet ir pasauliui, o mūsų žmonėms pagaliau nekritikuoti, bet vertinti kiekvieno mintį ir žodį, kurie gali nulemti visų mūsų likimus.
