Panašu, jog ne tik klimato kaita, bet ir vizijos neturėjimas gali lemti, jog kažką, kaip nykstančią rūšį, gali tekti įrašyti į Raudonąją knygą. Nors Raudonoji knyga skirta aprašyti nykstančias ar jau išnykusias gyvūnų bei augalų rūšis, panašu, jog į ją, kaip nykstančią rūšį, gali tekti įrašyti ir Lietuvos mokytoją. Hiperbolizuoju, žinoma, tačiau, jei artimiausiu metu šalies švietimo sistemoje nebus imtasi reikiamų priemonių, tai gali virsti realybe.
Švietimo sistemos problemų sprendimas vyksta itin lėtai. Greitesnių rezultatų iš švietimo ministro tikisi ir Lietuvos prezidentas G. Nausėda, priekaištus ministrui jau reiškiantis viešai. Nors sistemoje daug iššūkių, tačiau panašu, kad didžiausia problema gali tapti mokytojų trūkumas. Jei tendencijos nesikeis, šalyje tiesiog neliks kam mokyti mūsų vaikų.
Prognozuojama, kad 2021 m. pensinio amžiaus pedagogų bus 20 proc., kai palyginti, 2016 m. tokių buvo vos 6 proc.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, šalies mokytojų amžiaus vidurkis yra 50 metų, o daugiau nei 47 proc. šalies mokytojų yra 50-ties metų ir vyresni. Prognozuojama, kad 2021 m. pensinio amžiaus pedagogų bus 20 proc., kai palyginti, 2016 m. tokių buvo vos 6 proc.
Labai džiaugiausi iniciatyva paskelbti tris idėjas Lietuvai, ypač, kai viena jų – prestižinė mokytojo profesija iki 2025 m. Būtent, siekis paversti mokytojo profesiją prestižine turėjo tapti prioritetu, tačiau realybė visai priešinga. Pagal tą patį EBPO tyrimą, vos kiek daugiau nei 14 proc. mokytojų mano, kad mokytojo profesija yra prestižinė. Tai lemia ir tai, kad vis mažiau absolventų renkasi studijuoti pedagogiką ir tapti mokytojais.
Jau anksčiau rašiau, kad viena pagrindinių problemų mūsų švietimo sistemoje – atlyginimų skirtumas ir nemažas atotrūkis tarp darželiuose dirbančių auklėtojų ir ikimokyklinukų mokytojų bei kitų pedagogų algų. Pedagogų profesinės sąjungos įdėjo daug pastangų, kad valdžia dar kartą atkreiptų dėmesį į šią itin aktualią problemą.
Žinoma, ne tik atlyginimų skirtumai tarp darželiuose dirbančių auklėtojų ir ikimokyklinukų mokytojų bei kitų pedagogų algų, bet iš esmės, tiesiog per maži pedagogų atlyginimai yra priežastis, kodėl mokytojai nesijaučia dirbantys prestižinį darbą. Būtent nepatrauklios karjeros perspektyvos lemia, kad absolventai nenori studijuoti pedagogikos arba pedagogines studijas baigę studentai nesiveržia dirbti mokyklose.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) atliktas tyrimas atskleidė, kad pedagogų siekiamas atlyginimas į rankas yra kiek daugiau nei 1300 eurų, tačiau realybė – dvigubai kuklesnė. Šiuo metu vidutinis pedagogų atlyginimas į rankas Lietuvoje yra 695 eurai.
VDU tyrimas atskleidė ir šokiruojančių detalių: šalyje jau dabar trūksta 350 privalomų dalykų mokytojų, o jei niekas nesikeis ir nebus imtasi būtinų priemonių, po 5 metų trūks jau beveik 2000 pedagogų.
Prognozuojama, kad po 3-5 metų labiausiai trūks matematikos (213), fizikos (213), anglų kalbos (167), lietuvių (140) ir antrosios užsienio kalbų (96), taip pat pradinio ugdymo (167), chemijos (151), biologijos (103) ir kitų dalykų mokytojų. Ar numanote, kiek ir kokių pedagogų jau kitais metais trūks mūsų vaikų mokyklose?
Buvo baiminamasi, jog blogėjant demografinei situacijai regionuose, neliks ką mokyti, tačiau, panašu, jog greičiau neliks kam, o ne ką mokyti. Vienareikšmiškai, tai – nacionalinė problema, tačiau sprendimų negali kratytis ir rajonų politikai. Mokslininkų, kaip problemos sprendimo, siūlomų padidintų stipendijų studijuojantiems pedagoginius mokslus nepakaks. Čia tik trumpalaikis sprendimas, kuriuo siekiama pritraukti būsimus studentus rinktis pedagogines studijas. O kas jų laukia po studijų? Turime susitelkti ir ieškoti sprendimų kartu.
Motyvuotas absolventas, – žinantis, jog įgijus pedagoginį išsilavinimą, laukia ne tik garantuotas darbas, tačiau ir lengvatinis būstas bei orus atlyginimas, – grįš į savo miestą ar miestelį. Lygiai taip pat būtų su medikais ir kitų profesijų atstovais, kurių labiausiai trūksta rajonuose. Akivaizdu, kad vien laukti ir pasikliauti nacionaline valdžia negalime. Svarbiausias problemas turime spręsti ir vietoje, savivaldos lygmeniu.
Žmonės, per savivaldos rinkimus balsavę už vieną ar kitą politiką, iš jų tikisi ne tik savivaldybių tarybų posėdžių lankymo, tačiau ir lyderystės, sprendžiant svarbiausias rajonų problemas. Matau rimtą problemą, todėl kviečiu visus politikus, visuomenininkus, bendruomenių atstovus, nevyriausybines organizacijas, tėvus ir visus suinteresuotus mūsų krašto ateitimi telktis ir kartu įveikti rimtą iššūkį.
