Gruodis – kritinis metas Lietuvos švietimo sistemai. Melu virtę valdžios pažadai dėl švietimo finansavimo, neveikianti (anot valdžios, ,,dirba kaip sutepta“) etatinio mokytojų darbo apmokėjimo tvarka, švietimo įstaigų vadovų trūkumas, ikimokyklinukų mokytojų mažesni algų koeficientai ir dar daug kitų problemų pagrįstai kelia klausimą dėl Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos gebėjimų spręsti švietimo sistemos problemas.
Džiaugiuosi savo kolegų, socialdemokratų, pozicija ir iniciatyva palaikyti kitų metų biudžeto projektą. Žinoma, tik su sąlyga, kad mokytojams, dėstytojams, medikams, kultūrininkams ir ugniagesiams raštu duoti įsipareigojimai didinti sričių finansavimą, bus įvykdyti.
Trūksta ne tik švietimo įstaigų vadovų, trūksta ir skaidrumo.
Visi prisimename pedagogų streikus ir nei vienas nenorime, kad vėl tokia pačia priemone iš valdžios išsireikalautume to, kas mums priklauso. Asmeniškai pats esu linkęs į dialogą, tačiau kalbėtis turi abi pusės. Atnaujinus pedagogų streikus, vėl sutriktų ugdymo procesas, susiskaldytų visuomenė, nukentėtų niekuo dėti vaikai.
Veikiausiai išsigandę dar didesnių ir gilesnių problemų, valdantieji žiemą ,,paaukojo“ ministrę Jurgitą Petrauskienę ir raštu įsipareigojo skirti papildomų pinigų, kurių neranda arba rasti nenori. Besaikis kai kurių Seimo narių vienmandatininkų noras prieš savo rinkėjus atrodyti geresniais, nei iš tiesų yra, turėtų būti kuklesnis. Tuomet ir pinigų užteks svarbiausioms valstybės reikmėms.
Pinigų trūkumas lėmė atlyginimų skirtumus ir nemažą atotrūkį tarp darželiuose dirbančių auklėtojų ir ikimokyklinukų mokytojų bei kitų pedagogų algų. Pritariu Švietimo profesinės sąjungos reikalavimams, kad jau nuo 2020 m. pradžios būtų pradėti naikinti atlyginimų koeficientų skirtumai tarp šių pedagogų, o nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. būtų imamasi visų pedagogų atlyginimų kėlimo klausimo.
Tačiau ne vien pinigai, tiksliau, jų trūkumas, yra problema. Etatinis mokytojų darbo apmokėjimas dar toli gražu nėra tobulai veikianti sistema. Švietimo ministerijos atstovai tikina prižiūrintys etatinio mokytojų darbo apmokėjimo tvarkos diegimą, neva nuolat kalbasi su profesinėmis sąjungomis ir mokyklų administracijomis, tačiau problemos kaip nedingsta, taip nedingsta.
Už etatinio pedagogų darbo apmokėjimo sistemos diegimą turėtų būti atsakingi švietimo įstaigų vadovai. Savivaldybių duomenimis, iki spalio 1 d. buvo paskelbti net 159 konkursai eiti švietimo įstaigų vadovų pareigas, o beveik 100 konkursų dėl vienokių ar kitokių priežasčių sužlugo. Tai – rimtas signalas ir šią situaciją reikia kuo greičiau taisyti. Neabejoju, vienas iš faktorių, kodėl neatsiranda norinčiųjų pretenduoti į įstaigų vadovų pozicijas – būtent neaiškumai dėl etatinio mokytojų darbo apmokėjimo tvarkos.
Trūksta ne tik švietimo įstaigų vadovų, trūksta ir skaidrumo. Specialiųjų tyrimų tarnyba atliko teisės aktų, reglamentuojančių darbuotojų etatinio apmokėjimo tvarką, antikorupcinį vertinimą ir nustatė nemažai korupcijos rizikų.
Viena iš pagrindinių rizikų yra tai, jog teisinis reguliavimas yra rekomendacinio pobūdžio ir nuo jo gali būti nukrypstama, didinant nustatytų valandų, skirtų konkrečiai programai, mokymo sričiai, dalykui, skaičių. Taip pat nėra nustatomas maksimalus valandų skaičius papildomoms veikloms, susijusioms su profesiniu tobulėjimu ir su veikla mokyklos bendruomenėje.
Rizikas STT įžvelgia ir šioje situacijoje: mokytojai, vykdantys papildomas veiklas, ir jų vykdomų veiklų sąrašas nėra viešinami ugdymo įstaigoje ar elektroniniame dienyne. Čia nėra ir nustatyto aiškaus faktinio papildomai veiklai atlikti skirto laiko kontrolės mechanizmo.
Nelygybė bei galimos korupcijos rizikos atsiranda ir dėl suteikiamo per didelio savarankiškumo įstaigos vadovui, nustatant algų koeficientus. Šiandien ugdymo įstaigų vadovai nustato darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkas, kurių nuostatos nedraudžia ugdymo įstaigos vadovams elgtis savo nuožiūra ir nustatyti skirtingus koeficientus tas pačias veiklas vykdantiems darbuotojams.
Neišspręstas lieka ir mokytojų darbo apmokėjimo pertraukų metu klausimas. Iki šiol mokytojai vietoje to, kad per pertraukas pasiruoštų kitai pamokai ar pailsėtų, turi budėti mokyklų koridoriuose, už tai negaudami nė cento.
Priminsiu, mes, socialdemokratai, vieninteliai nepritarėme pertekliniam Krašto apsaugos finansavimui. Nacionalinis saugumas negali būti susiaurintas iki karinės galios didinimo, todėl be jokių abejonių, manau, kad pirmiausia – išsilavinęs šalies pilietis. Nepasieksime to, jei ir toliau mūsų valstybės prioritetai bus tik tušti pažadai ar nieko nereiškiantys, ,,dėl šventos ramybės“ ar politinių reitingų dedami valdžios parašai.
Autorių galite sekti 
