Buvusių Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrų inicijuotas, Seimo komitetuose taip skambiai svarstytas tiesioginių išmokų stambiems ūkininkams ribojimo planas tos pačios LR žemės ūkio ministerijos naujojo ministro buvo atšauktas. Smulkiųjų lūkesčiai, kad bent dalis sutaupytų pinigų jiems papildomai padės, sudužo.
Tiesą pasakius, iš pat pradžių ši iniciatyva, kad valdantieji stengiasi kažką nuveikti smulkiųjų ūkininkų labui, buvo panaši į dūmų uždangą – netrūko politinių deklaracijų, skambių straipsnių antraščių. Iniciatyva sukurta tik tam, kad būtų nuramintos visuomenėje kilusios audros ir sutramdytas teisėtas žmonių smalsumas dėl ne visai aiškių dalykų, pavyzdžiui, kodėl 5 proc. stambiųjų žemdirbių gauna net 50 proc. visos Europos Sąjungos tiesioginių išmokų sumos? Ypač daug klausimų sulaukė ne pavieniai ūkininkai, tačiau stambios žemės ūkio įmonių grupės – koncernai – ir tai, kodėl tokios didžiulės pinigų sumos keliauja tik į vienas rankas?
Būtina pažymėti, kad ne tik Lietuvoje šie klausimai piktina visuomenę. Visoje ES keliami panašūs skauduliai. Europos Komisija naujos bendrąją žemės ūkio politikos rėmuose netgi pasiūlė įvesti labai aiškias lubas – pradėti išmokas mažinti nuo 60 000 eurų bei visiškai jas riboti sumoms virš 100 000 eurų, nesvarbu fiziniam ar juridiniam asmeniui, su galimybe jas paaukštinti, jeigu asmuo įdarbina daugiau darbuotojų. Panaši ir Europos Parlamento pozicija, tačiau Europos Parlamento socialdemokratų frakcijos siūlymas dar ambicingesnis – 60 000 eurų asmeniui per metus turėtų būti galutinės lubos. Europos Vadovų pasiūlymuose dėl daugiametės finansinės perspektyvos kol kas vis dar minimos 100 000 eurų išmokų lubos.
Neužtenka apsiriboti vien tik europinėmis lubomis. Todėl būtina ieškoti sprendimų nacionaliniu lygmeniu. Viena iš išeičių galėtų būti solidarumo pelno mokestis.
Kaip vienas iš ryškiausių išmokų lubų būtinybės pavyzdžių Briuselio spaudoje buvo minima Vengrija, kurios prezidentui Viktorui Orbanui artima aplinka valdo žemės plotus, kurie kartais netgi viršija šimtą tūkstančių hektarų. Prisimenant visas teisines batalijas tarp Vengrijos ES dėl teisės viršenybės bei žmogaus teisių, ši tema visuomenės akyse tapo dar aktualesnė. Dar ryškesnis pavyzdys yra su Čekijos premjeru Andrejumi Babišu siejamas žemės ūkio koncernas – pradėtas oficialus tyrimas dėl galimo interesų konflikto, nes koncernui išmokėtos dešimtys milijonų eurų per Europos Sąjungos paramos schemas.
Tačiau grįžkime į Lietuvą. Tas mūsų ministrų bei Seimo narių išgirtas ir liaupsintas išmokų lubų nustatymas siūlė pastarąsias riboti ties 150 000 eurų asmeniui.
Realybėje tai būtų palietę tik keliasdešimt pačių didžiausių žemės ūkio bendrovių, o sutaupyta bei smulkiesiems ūkininkams perskirstyta suma – tik simbolinė. Valdantieji būtų ištrimitavę garsiai bei plačiai, kaip jie atstatė socialinį teisingumą, visi būtume nurimę ir traukinys važiuotų toliau. Sunku tai vertinti kitaip, nei dūmų uždanga ar eiline viešųjų ryšių akcija. Guostų nebent tai, kad gera pradžia – pusė darbo, bet keisčiausia, jog net ir to nepavyko padaryti – mistinis žemės ūkio ministro sprendimas lėmė naujos tvarkos atšaukimą.
Bet kodėl visi pamirštame didžiausią neteisybės priežastį – susietumą? Tiek ES pasiūlymuose, tiek nacionaliniuose teisės aktų projektuose pamirštama įvertinti, kad yra visa eilė žemės ūkio įmonių grupių, holdingų ar koncernų, kurios valdomos vieno ar kelių akcininkų ir tai, kad koncerno bendras pelnas susikaupia iš grupėje esančių skirtingų žemės ūkio bendrovių atskirų pelnų. Net ir pritaikius pavienes išmokų lubas visoms grupėje esančioms žemės ūkio bendrovėms bendras akcininkų pelnas išliks gana didelis dėl mokesčių mokėtojų subsidijų. O kas galėtų paneigti, kad panašiose grupėse esančios bendrovės nebus reorganizuotos bei išmintingai išskaidytos vien tam, kad lubų poveikis būtų kiek įmanoma mažesnis?
Neužtenka apsiriboti vien tik europinėmis lubomis. Todėl būtina ieškoti sprendimų nacionaliniu lygmeniu. Viena iš išeičių galėtų būti solidarumo pelno mokestis – Valstybinei mokesčių inspekcijai be galo paprasta apskaičiuoti, kokią dalį bendro įmonių grupės pelno sudaro žemės ūkio įmonėms skirtos ES tiesioginės išmokos. Ir tai daliai atitinkamai pritaikytų padidinto tarifo mokestį. Turime precedentų, pavyzdžiui, bankų solidarumo pelno mokestis.
Ir tai jau būtų ne dūmų uždanga, o realus socialinis teisingumas, kada iš surinktų ženklių papildomų lėšų galėtume realiai paremti mažuosius ar sukurti specialų žemės ūkio nuostolių kompensavimo fondą
O dabar – apie pačią problemą iš esmės. Tiek ūkininkams, tiek plačiajai visuomenei teisingas ES tiesioginių išmokų perskirstymas yra ypač aktualus. Mūsų išmokos yra pačios mažiausios visoje ES, kartu su latviais bei estais dalinamės paskutines pozicijas išmokų dydžio lentelėje. O visi dirbame vieningoje ES rinkoje, kur gamybos kaštai yra panašūs, kartais netgi vis didėja, atlyginimus samdomiems darbuotojams kasmet esame priversti kelti, o pagamintos produkcijos kaina tai nukrenta, tai pakyla. Bet ji išlieka pakankamai žemame lygyje, todėl smulkieji bei vidutiniai ūkininkai ir čia diskriminuojami. Taip susidaro situacija, kuomet smulkūs bei vidutiniai ūkininkai dirba nuostolingai arba jų gaunamos šeimos pajamos, atėmus būtinąsias išlaidas, yra neįtikėtinai mažos. Ir akivaizdu, kad pajamos dirbant kitoje darbovietėje ar net gaunant bedarbio išmokas pastarosios būtų kur kas didesnės, todėl tai verčia žmones atsisakyti ūkininkavimo.
O stambieji, tuo pačiu metu gaudami tiek didesnę kainą už pagamintą produkciją, tiek didelę tiesioginių išmokų sumą, dirba pelningai ir gali sau leisti ne tik modernizuoti ūkį, bet ir kasmet plėsti dirbamos žemės plotus. Tai iš esmės nėra blogybė, jeigu visos pajamos būtų tik pelnas iš pačios gamybos (galėtume už sėkmingą veiklą ir pagirti, ir ranką paspausti), tačiau, kai nemaža dalis pelno yra neatlygintina subsidija iš mokesčių mokėtojų pinigų, tai tikrai nėra gerai. Ir tą būtina taisyti. Tai tikrai nereiškia, kad stambūs ūkiai yra blogis ir juos būtina sužlugdyti, tačiau parama turi būti socialiai teisinga.
Guodžia bent tai, kad kiek iečių belaužytume tarpusavio ginčuose Lietuvoje, kiek nacionalinės iniciatyvos skęstų atskirų ministerijų vadovų stalčiuose, sprendimas, tikiuosi, kad ambicingas, bus priimtas visos ES lygmeniu. Kieno pozicija nugalės – ar Europos Komisijos, ar Europos Parlamento, ar Europos Vadovų Tarybos, koks bus galutinis sprendimas paaiškės tik metų pabaigoje, kada Europos vadovai susitars bei bus suderėtas galutinis kompromisinis sprendimas tarp šių trijų ES institucijų. Faktas, kad lubos bus visose šalyse narėse privalomos. Ir šio sprendimo paslėpti tikrai nebepavyks.
Šiek tiek lankstumo tikriausiai išliks. Tie žemdirbiai, kurie įdarbina daugiau žmonių, lubas galės kilstelėti. Galbūt atsiras papildomų išlygų, susijusių su žaliuoju kursu, kurios paskatintų ambicingesnes investicijas į labiau gamtai draugišką ūkininkavimą. Dėl to diskusijos dar vyksta.
Tačiau sprendimų reikia būtinai, nes kasmet netenkame reikšmingos dalies mažųjų bei vidutinių ūkininkų ūkių, o dėl to kenčia ne tik ūkininkai, bet ir mes – visi vartotojai.
