Po ypač sėkmingų Prezidento Gitano Nausėdos derybų Briuselyje Baltijos šalių ūkininkų teisėti lūkesčiai pagaliau išgirsti ir įvertinti. Tačiau būsimi milijardai žemės ūkiui ateinantiems septyneriems metams paskatino diskusiją, kas šių būsimų subsidijų yra labiau vertas.
Ar visiems, ar dideliems, ar mažiems? Tiek smulkūs, tiek stambieji deda argumentus ant stalo ir teigia, kad būtent jie nusipelnė.
Ypač gera ir savalaikė Prezidento iniciatyva pradėti viešą diskusiją dėl lubų stambiesiems. Juk akivaizdu, kad ir dabar, gaudami mažesnes ES tiesiogines išmokas, mūsų stambiausi ūkiai dirba pelningai. Jau ir dabar gaunamas pelnas.
Sužlugdyti tikrai nieko nesužlugdysime, tokio ir tikslo nėra, tačiau socialinį teisingumą šiek tiek atstatysime. Kažką atėmę, turime ir duoti: prieigą prie saugių finansų tolesnėms modernizavimo investicijoms, žaliosioms technologijoms; beprocentinės paskolos.
Taip tai ypač stiprūs, pažangūs konkurencingi ūkiai, kuriais tikrai galime ir turime didžiuotis. Tačiau tai nereiškia, kad, juos auginę 16 metų, turime ir toliau subsidijuoti neribotais mokesčių mokėtojų pinigais.
Didelės neigiamos įtakos didžiųjų balansams išmokų lubos tikrai neturės, jie ir dirbs pelningai, tik pelnas bus kuklesnis. Sužlugdyti tikrai nieko nesužlugdysime, tokio ir tikslo nėra, tačiau socialinį teisingumą šiek tiek atstatysime.
Papildomas padidinto tarifo solidarumo pelno mokestis tokių žemės ūkio įmonių grupėms užtikrintų dar didesnį socialinį teisingumą.
Tuo pačiu, kažką atėmę, turime ir duoti: prieigą prie saugių finansų tolesnėms modernizavimo investicijoms, žaliosioms technologijoms; beprocentinės paskolos. Visa tai tam, kad investicijos nesustotų ir šie ūkiai išliktų konkurencingi.
Tačiau pasakius A, nepamirškime ir B: antroji medalio pusė yra smulkūs ūkiai, kurių skaičiuojame dešimtimis tūkstančių. Vien Vilniaus rajone tokių ūkių, deklaruojančių pasėlius ir gaunančių padidintas ES tiesiogines išmokas už pirmuosius hektarus, arti dešimties tūkstančių.
Atrodytų tiek žemės ūkis sostinės pakraščiuose klesti, tiek vilniečiai aprūpinti šviežiais vaisiais ir daržovėmis, natūraliais maisto produktais. Tačiau toli gražu.
Čia tik pievos. Didelė dalis gyvenamųjų sodybų įregistruotos kaip ūkininko ūkiai, žolė šienaujama kartą per metus ir gaunamos padidintos išmokos. Verslūs miestiečiai, įsigiję žemės sklypų, kuriuos viliasi parduoti brangiau, taip pat maitinasi iš bendro žemdirbių aruodo.
Apie kokį žemės perleidimą, išnuomavimą tikriems ūkininkams, norintiems ją dirbti, galime kalbėti, jeigu patys mokame po kelis šimtus eurų už hektarą, kad tik niekas nevyktų.
To pasekmė didesnės natūralių šviežių maisto produktų kainos sostinės gyventojams, nes artimiausi ūkeliai, kurie augina sostinei, įsikūrę už šimto kilometrų ir daugiau.
Bendraudamas su ūkininkais visoje Lietuvoje girdžiu vis daugiau nusiskundimų, kad žemės savininkai nutraukia nuomos sutartis ir tiesiog patys deklaruoja žolynus, tokiu būdu savo rankomis žlugdydami regionų žemės ūkį.
Tai ne savininkų kaltė, juolab ne ūkininkų, o mūsų pačių nesupratimo, kokios būna tam tikrų sprendimų pasekmės.
Yra pavyzdžių, netgi Kauno rajone, kai auginama vien tam, kad deklaruoti, sodinamos daržovės ir toliau jos net neprižiūrimos, bei galų gale užariamos tik dėl dar labiau padidintų susietųjų išmokų.
Ko bepaklausi visi šaukia vienu balsu – viskas čia gerai, čia Europa mus skatina, viskas pagal reglamentus.
Ne, brangieji, Europa mums nieko nenurodo, tiksliau nurodo gaires, bet sprendžiame mes patys, kaip ir ką auginame, kokiu būdu ir kam teikiame prioritetus. Prisiminkime LR Konstituciją, kurioje žemė nurodyta kaip Tautos turtas ir turi tarnauti Tautos interesams.
Smulkius vidutinius ūkius reikia ypač remti ne tik tiesioginėmis išmokomis, bet ir suteikti papildomų investicijų ūkių modernizavimui.
Ko reikia? Atsibusti ir suprasti, kad patys save žlugdome, tiek kraudami dar didesnius pelnus stambiesiems, tiek tiesiog švaistydami išmokas žemės savininkams už žolę, be jokios pridėtinės vertės.
Laikas jau laikas. Galiu parodyti ne vieną darbštų smulkųjį ūkininką, kuris netgi iš kelių hektarų ir įdedant daug darbo sugeba išlaikyti šeimą.
Tai mūsų ateitis. Šiuos smulkius vidutinius ūkius reikia ypač remti ne tik tiesioginėmis išmokomis, bet ir suteikti papildomų investicijų ūkių modernizavimui. Jų ne tiek jau ir daug – viso labo iki 20 tūkstančių Lietuvoje suskaičiuotume, o galėtų būti kur kas daugiau.
Pridėtinė vertė, kurią jie kuria, ir yra tas kaimo atgaivinimo variklis, tiek ekonomine, tiek socialine, tiek aplinkosaugine prasmėmis. Nepamirškime, iš to laimėsime mes visi, visa Tauta, valgydami šviežesnę, natūralesnę produkciją, užaugintą čia pat, arčiau namų. Būsime sveikesni ir apsirūpinę.
Nacionalinei žemės ūkio politikai Lietuvoje reikalinga ne revoliucija, o evoliucija, kad ji tenkintų ne pavienių asmenų, o visos Tautos interesus. Tai, ką ir nurodo LR Konstitucija.
Turime persiorientuoti nuo vien tik žemės ūkio politikos į bendrą nacionalinę maisto politiką. Iš sutaupytų lėšų turime labiau remti tikruosius ūkininkus, skatinti kooperatinių perdirbimo pajėgumų atsiradimą, perorientuoti žemės ūkį nuo monokultūrinių žaliavų eksporto į aukštą pridėtinę vertę kuriančių, bioekonomikos principais remtų produktų gamybą ir tiekimą vietos bei užsienio rinkoms.
Kol neatsiras politinės valios pagaliau tai įgyvendinti nacionaliniu lygmeniu, taip ir liksime uodegoje, prie suskilusios geldos. Laikas konstruktyvioms diskusijoms ir realiems veiksmams.