Nepaisant pandemijos sukeltų sunkumų, kitų metų biudžeto derinimo savivalda laukė viltingai. Šiemet kaip niekada įrodėme, kad galime tvarkytis ir savarankiškai, ir dirbti komandoje su nacionaline valdžia. Reagavome greitai, vykdėme neretai sunkiai įgyvendinamus nacionalinius sprendimus ir pasitelkę visus savo vidinius resursus ieškojome būtų suteikti kuo daugiau saugumo vietos gyventojams. Tą pripažino ir aukščiausieji šalies vadovai.
Todėl kada jei ne dabar atėjo laikas pradėti įgyvendinti bent dalį viešai deklaruoto siekio – stiprinti savivaldos savarankiškumą? Jo svarba buvo akcentuojama šios Vyriausybės programoje. Tai buvo pagrindinė tema rugsėjį šalies Prezidento inicijuotame Regionų forume, kuriame visų parlamentinių šalies partijų vadovai bei merai pasirašydami memorandumą įsipareigojo stiprinti Lietuvos savivaldos savarankiškumą ir atsakomybę.
Kontekstas, rodos, nuteikiantis teigiamiems ir lauktiems pokyčiams. Tačiau Vyriausybės pateiktame Seimui biudžete (vėl) nėra nieko, kas didintų savivaldos savarankiškumą arba suteiktų jai galimybes per investicijas skatinti augimą.
Šią savaitę biudžetą svarstantis Seimas turi puikią galimybę tai pakeisti ir grąžinti Vyriausybei biudžetą, kuris užtikrintų savivaldybėms svarbiausius instrumentus išlaikyti bent tą patį viešųjų paslaugų lygį ir galimybes augti.
Vyriausybės pateiktame Seimui biudžete (vėl) nėra nieko, kas didintų savivaldos savarankiškumą arba suteiktų jai galimybes per investicijas skatinti augimą.
Esminiai savivaldos siūlymai – nemažinti savivaldybių pajamų ir suteikti galimybes vykdyti investicinius projektus.
Tikimės, kad Seimo nariai nesileis apgaunami vienos svarbios, tačiau itin klaidinančios jiems pateikto biudžeto detalės: savivaldos dalis biudžete įvardijama kaip didėjanti, tuo tarpu pažiūrėjus atidžiau paaiškėja, kad didėjimas yra formalus, o savivaldos finansinis savarankiškumas, kurio siekiame ir kurios poreikį deklaruoja politikai, taip ir lieka teorinis.
Iš tiesų, savivaldybių biudžetai kitąmet didės tik todėl, kad bus didinamos dotacijos iš valstybės biudžeto, tai yra – valstybė finansuos tam tikras savo funkcijas, kurias ji paveda atlikti savivaldai. Tuo tarpu savivaldybių savarankiškos pajamos – mažės, kadangi ketinama surinkti mažiau gyventojų pajamų mokesčio.
Lietuvos savivaldybių asociacija siūlo padidinti savivaldybių biudžetams tenkančią GPM dalį ir taip išspręsti dvi esmines problemas: kompensuoti prognozuojamą 2021 metams 98,1 mln. eurų savivaldybių biudžetų pajamų sumažėjimą ir išlaikyti savivaldybių savarankiškų funkcijų finansavimą bent jau 2020 m. lygyje bei kompensuoti centrinės valdžios sprendimais 55,1 mln. eurų padidintas savivaldybių biudžetų išlaidas.
Kita savivaldybių stiprėjimo perspektyva yra investicijos. Jos leistų gerinti verslo sąlygas, skatinti išmaniųjų technologijų plėtrą ir viešųjų paslaugų prieinamumą, atvertų galimybes žaliajai ekonomikai, ateityje užtikrinančiai tvarų ir racionalų vartojimą.
Savivaldybių savarankiškos pajamos – mažės, kadangi ketinama surinkti mažiau gyventojų pajamų mokesčio.
Ir nors investicijos pasitelkiant Europos Sąjungos (ES) fondus yra vienas esminių valstybės ekonominės ir regioninės plėtros prioritetų, savivaldybėms kažkodėl galioja kiek kitos taisyklės. Tiksliau – taikomi vieni griežčiausių visoje ES apribojimų, užkertančių kelią skolintis investicijoms.
Savivaldybės neturi galimybių pačios finansuoti investicijų savo biudžetų lėšomis, nes jų pakanka tik einamosioms išlaidoms. Savivaldybės beveik neturi galimybių ir pasiskolinti investicijoms, nes pažeistų Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstituciniame įstatyme įteisintą itin griežtą biudžeto balanso reikalavimą, nors visų savivaldybių bendras įsiskolinimas sudaro vos 3 proc. visos valdžios sektoriaus skolos.
Kaskart kai Seime, Vyriausybėje ar Finansų ministerijoje ištariame žodį „skolinimasis“, užsidega raudoni pavojaus signalai. Todėl dar kartą primename – savivaldybėms skolintis būtina ne tam, kad sumokėtų už naujus automobilius, mokyklų šildymą ar socialinius būstus, o investicijoms. Investicijoms, kurios turės ilgalaikę ekonominę ir socialinę vertę gyventojams ir atskiriems regionams.
Esame paskaičiavę, kad norint pasinaudoti 2021-2027 metų ES struktūrinių fondų investicijomis regionuose, Lietuvos savivaldybėms reikėtų apie 400 mln. eurų. Ar tai didelė suma visoms 60-čiai savivaldybių per 7 metus?
Savivaldybės neturi galimybių pačios finansuoti investicijų savo biudžetų lėšomis, nes jų pakanka tik einamosioms išlaidoms.
Pažiūrėkime į neseniai pasipylusias vienkartines išmokas, siūlymus dėl 13-os pensijos, ir ši suma valstybės mastu pasirodys visiškai adekvati ir logiška, ypač įvertinus ilgametę grąžą. Juo labiau, kad šios lėšos net neturėtų atsirasti biudžete, pakaktų galimybės savivaldybėms jas pasiskolinti su visais įsipareigojimais ir atsakomybe.
Tam siūlome įsteigti vietos plėtrai skirtą tvarų finansinį instrumentą – Savivaldybių paskolų ir garantijų fondą, kuriam formuoti galėtų būti naudojamos ES Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės (angl. Recovery and Resilience Facility) ir kitos ES struktūrinių fondų lėšos.
Apibendrinant banalu būtų veltis į argumentus, kad buvo sunkūs metai, o valstybė daug pasiskolino. Juk kalbame net ne tik apie finansinę išraišką. „Kažkas“ visada yra ir bus. Todėl būtent dabar yra geriausias laikas žengti į priekį ir priimti sprendimus, padėsiančius ne trypčioti vietoje, o kloti pamatus teigiamiems pokyčiams.
Tai padaryti gali tik politinė valia, kuri savivaldos savarankiškumą matys ne kaip užgaidą, o kaip galimybę turėti stipresnę valstybę, klestinčius regionus, suderintus nacionalinius ir vietos interesus. Taip pat – kaip ypatingą galimybę auginti piliečių pasitikėjimą valdžia, o juk jis prasideda būtent nuo savivaldos.
Iš savo pusės galiu tvirtai pažadėti – nesustosime apie tai kalbėti. Apie būtinybę stiprinti savivaldybes, leisti joms pačioms spręsti, kaip gerinti gyvenimo sąlygas savo gyventojams, įgalinti jas investuoti į ateitį – kalbėsime apie tai toliau kiekviename susitikime, kiekviename biudžeto svarstyme, kabinete ar forume. Kalbėsime tol, kol įtikinsime politikus, kad pasenę metodai, pažadų nesilaikymas ir nepasitikėjimas nepadės mums sukurti gerovės valstybės, kuri – vis dar tikiu – yra visų mūsų pagrindinis siekis.
