Mokytojo profesijos prestižo didinimas tapo viena iš labiausiai diskutuojamų idėjų Lietuvoje. Šios idėjos populiarumas tikriausiai liudija svarbų lūžį visuomenės mąstyme: atėjo suvokimas, kad švietimo vaidmuo visuomenei, tai yra mums, yra esminis.
Lietuvos socialdemokratų pirmininkas Gintautas Paluckas diskusijoje Naujojoje Akmenėje pasakojo, kad mokytojo profesijos prestižo didinimui būtini trys elementai: darbo užmokesčio didinimas, galimybė kelti kvalifikaciją ir tėvų požiūrio keitimas į dalyvavimą vaiko ugdymo procese.
Tuo tarpu Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas, Seimo narys Juozas Olekas primena, kad Lietuvoje apskritai per biudžetą perskirstoma nedaug lėšų, todėl viešas sektorius prastai finansuojamas. Jo teigimu, atlyginimų lygis Lietuvoje yra neaukštas visų profesijų atstovams.
Abu politikai dalyvavo Naujojoje Akmenėje vykusioje diskusijoje, pavadinimu „Misija: Lietuva“. Tai yra socialdemokratų organizuojamas diskusijų ciklas visoje Lietuvoje, kuriuo visuomenę norima įtraukti į sprendimų priėmimo procesą.
[blockquote author=”” sc_id=”sc1257663189457″]„Misija: Lietuva“ – tai socialdemokratų organizuojamas diskusijų ciklas visoje Lietuvoje, kuriuo visuomenę norima įtraukti į sprendimų priėmimo procesą[/blockquote]
KAS YRA PROFESIJOS PRESTIŽAS IR KAIP JĮ KELTI?
Mokytojo profesijos prestižas tapo svarbia tema pastaruoju metu, bet patys pedagogai pavojaus varpais skambino jau kurį laiką. Kodėl? Nes švietimo rezultatai rodo, kad Lietuvos vaikai atsilieka pagal pasiekimus nuo kitų Europos šalių, o taip gali būti dėl to, kad mokytojo profesiją dažnai studentai renkasi ne iš pašaukimo, o dėl to, kad niekur kitur nepateko.
Prastas mokytojas niekada neišugdys gerų mokinių, o tai vėliau atsiliepia visai visuomenei: prastai paruoštam jaunuoliui sunku įsidarbinti, šalies ekonomikoje trūksta kvalifikuotos darbo jėgos, todėl stoja ekonomikos augimas, nesurenkami mokesčiai.
Pasak socialdemokratų lyderio G. Palucko, mokytojo prestižas yra ne taip paprastai apibūdinamas reiškinys. Jis dažnai reiškia visuomenės požiūrį į pedagogus ir švietimą.
„Ar ši profesija šiandien yra prestižinė? Ne. Ir tas neprestižas atsiranda net ne valdžios koridoriuose, bet visuomenėje. Labai dažnai girdime, kad šeimose tėvai šneka vaikams: „Tu nori būti mokytoju? Baik, nedaryk tokių nesąmonių“. Arba: „Mokykis gerai, kitaip tik į pedagoginį įstosi“. Tai yra profesijos nuvertinimas. Toks darbo nuvertinimas iš visuomenės pusės paskui sklandžiai persikelia į ministerijų koridorius, ypač tai išryškėja, kai prasideda kalbos apie teisingą atlygį už darbą“, – mano politikas.
[blockquote author=”Gintautas Paluckas” sc_id=”sc272302164324″]Ar mokytojo profesija šiandien yra prestižinė? Ne. Ir tas neprestižas atsiranda net ne valdžios koridoriuose, bet visuomenėje[/blockquote]
Kaip teigia G. Paluckas, mokytojo profesija bus prestižinė, kai visuomenė ją taip vertins. Politikas pasakoja prisimenantis laikus, kai mokytojai streikuodavo, o kiti visuomenės nariai juos smerkdavo – esą jie reikalauja sau naudos. Šiuo metu požiūris keičiasi – tai liudija plačios diskusijos, svarstymai, ką daryti, kur link eiti.
„Nepaisant to, kad ši idėja yra abstraktoka, ji tikrai rodo pokytį mūsų visuomenės mąstyme“, – mano socialdemokratas.
Seimo narys J. Olekas savo ruožtu primena, kad daugelis darbuotojų Lietuvoje negauna adekvataus darbo užmokesčio: ar tai būtų medikas, ar kultūros darbuotojas, ar gaisrininkas.
„Manau, kad mums reikia bendrystės, vienodesnio požiūrio į tai, kaip gyvensime Lietuvoje. Reikia, kad ir kitų profesijų žmonės jaustų prestižą, nes mes kartais supeikiame ir savo gydytoją, savo slaugytoją“, – teigė parlamentaras.
Jis siūlė sekti posakiu, kad geriau turėti 100 draugų nei 100 eurų, kuris reiškia, jog bendrai tikslų siekianti visuomenė yra stipresnė.
VYRESNI MOKYTOJAI – KAIP SPRĘSTI JŲ PROBLEMĄ?
Diskusijoje taip pat buvo aptarta, ką daryti su vyresnio amžiaus mokytojais. Vienas Naujosios Akmenės gyventojas teigė, kad jaunuolių paprastai nežavi mintis dirbti su vaikais iki 65 metų amžiaus, nes vyresnis amžius paprastai lemia sumažėjusį troškimą bendrauti su daug energijos kupinų vaikų.
G. Paluckas pasakojo, kad tai gana lengvai išsprendžiama problema. Pasak jo, Jungtinėje Karalystėje vyresnio amžiaus pedagogo krūvis nuosekliai mažinamas, patyręs mokytojas tampa padedančiu ar pavaduojančiu darbuotoju, kol galiausiai sulaukia pensinio amžiaus ir vis tiek dar atlieka minimalias pareigas mokykloje. Taip žmonės apsaugomi nuo per didelio krūvio, tačiau išnaudojama jų kvalifikacija ir per ilgus metus įgytos žinios.
„Tokią sistemą galime pabandyti įdiegti ir čia. Taip išspręstume keletą problemų: nereikėtų atleisti 30 proc. mokytojų, kaip grasinama iš Vyriausybės, sušvelnintume mokytojų trūkumą, nes kai kurių dalykų mokytojų regionuose trūksta“, – sakė socialdemokratų lyderis.
Galiausiai, G. Paluckas reziumavo, jog šiaip ar taip mokytojų prestižas labai priklauso nuo galimybės kelti kvalifikaciją, sėkmingo bendradarbiavimo su mokinių tėvais ir darbo užmokesčio, nes Lietuvoje vyrauja į materialumą orientuota kultūra. Lietuvoje elitu laikomos gražios merginos ir šoumenai, nors iš tiesų taip turėtume vadinti mokslininkus, daug pasiekusius rašytojus, muzikus, pedagogus, medikus.
KĄ DARYTI SU TUŠTĖJANČIAIS REGIONAIS?
Diskusijoje kilo ir klausimų, ką daryti su tuštėjančiais regionais, kuriuose nebenori įsikurti jaunos šeimos su vaikais. Anot G. Palucko, esminis regioninės politikos komponentas yra darbo vietos ir atlyginimai: jei nebus darbo vietų, kur mokamas adekvatus darbo užmokestis, nereikės nei lengvatų būsto įsigijimui, nei mokytojų ar gydytojų.
Socialdemokratų lyderis teigia, kad iki šiol vykdyta regioninė politika nepasiteisino, nes už 850 mln. eurų tikėtasi sukurti apie 330 tūkst. darbo vietų, bet pasibaigus finansavimui liko tik 35 tūkst. darbo vietų. Pinigai išleisti, o darbo vietų nebėra.
G. Paluckas minėjo, kad Vidaus reikalų ministerija kaip tik parengė „Baltąją knygą“, skirtą regionų vystymui: joje surašyta daug teigiamų siūlymų, bet jie anksčiau ar vėliau atsimuš į politinę realybę. „Jau šiandien ministerijos koridoriuose kalbama, kad tai graži utopija“, – sako politikas.
Akmenės meras Vitalijus Mitrofanovas teigia, kad norint puoselėti regionus reiktų suteikti daugiau atsakomybės savivaldybėms. Kaip pavyzdį jis pateikė siūlymą, kad savivaldybėms būtų leidžiama iki 10 proc. vykdomų viešųjų pirkimų organizuoti taip, jog būtų perkama iš vietoje veikiančių smulkaus ir vidutinio verslo įmonių. „Paremkime tuos, gyvenančius ir dirbančius čia. Pavyzdžiui, koks skirtumas, iš kur savivaldyė pirks popierių?“, – klausė meras.
Pasak V. Mitrofanovo, norint padėti regionams reikia pradėti nuo smulkių dalykų, o ne nuo grandiozinių planų, kurie būna sunkiai įgyvendinami.
Misija: Lietuva. G. Paluckas ir V. Blinkevičiūtė kyla į misiją dėl algų ir mokesčių (Pakruojis)
Misija: Lietuva. Vienas svarbiausių socialdemokratų darbų – pažaboti antstolius (Prienai)
