Šalyje mažėjant užsikrėtimų COVID-19, pamažu lengvinamos karantino sąlygos: atidarytos parduotuvės, su tam tikrais ribojimais darbą pradėjo grožio paslaugų sektorius, leista atidaryti lauko kavines, o galiausiai, prabilta ir apie skrydžių iš ir į Lietuvą atnaujinimą.
Jau anksčiau Vyriausybė buvo pranešusi, kad tarp pirmųjų galimų atnaujintų skrydžių bus kryptys į saugias šalis, kuriose nėra viruso židinių. Neatmetama, kad pirmieji skrydžiai jau gegužės viduryje bus atnaujinti į Lenkiją, Latviją, Vokietiją ir Norvegiją.
Labai tikėtina, kad po skrydžių į minėtas šalis atnaujinimo, didžiosios dalies išvykti suplanavusių tautiečių nesustabdysime, tačiau turime unikalią galimybę ir mes.
Tikėtina, kad tik sudarius galimybes išskristi iš Lietuvos, mūsų šalį paliks tūkstančiai darbingo amžiaus žmonių.
Neabejoju, kad tarp populiariausių krypčių bus Norvegija ir Vokietija. Pastaroji planuoja įvairias priemones, kurios padėtų į šalį atsiskraidinti sezoninių žemės ūkio sektoriaus darbuotojų. Tarp tokių priemonių ir didesnės algos sezoniniams darbuotojams, ir galimybė pigiau atskristi į šalį.
Vokietija rimtų priemonių imasi, gelbėdama savo žemės ūkio sektorių, kuriame sezoninius darbus kasmet atlieka per 300 tūkstančių darbininkų iš Rytų ir Centrinės Europos. Be skatinimo priemonių Vokietijos žemės ūkio sektorius patirtų didelių nuostolių, taip pat yra nemaža rizika, kad šalyje gali pradėti stigti maisto produktų.
Sezoninių darbininkų stygių pajus ir kitos Europos šalys, tačiau Norvegija ir toliau išliks viena patraukliausių pasaulio valstybių mūsų tautiečiams dėl darbo sąlygų.
Itin brangus pragyvenimas ir karantino suvaržymai paskatino mūsų tautiečius grįžti į Lietuvą, tačiau pamažu po suvaržymų atsigaunantis gyvenimas gaivina ir darbo rinką, tuo pačiu suteikia galimybę užsidirbti.
Labai tikėtina, kad po skrydžių į minėtas šalis atnaujinimo, didžiosios dalies išvykti suplanavusių tautiečių nesustabdysime, tačiau turime unikalią galimybę ir mes, kaip Vokietija, paruošti priemonių paketą, skatinantį mūsų tautiečius pasilikti Lietuvoje.
Dar praėjusiais metais Vyriausybė patvirtino emigravusių tautiečių susigrąžinimo priemones, tarp kurių ir finansinė paskata darbdaviams priimti jaunus darbuotojams. Priemonių plane numatytos tokios finansinės paskatos jaunų žmonių iki 29 metų amžiaus įdarbinimui, kaip metinis socialinio draudimo apmokėjimas.
Priemonių plane net numatyta vykdyti bandomąjį projektą ir kai kuriose Lietuvos diplomatinėse atstovybėse steigti užimtumo atašė pareigybę. Užimtumo atašė telktų bendruomenes, konsultuotų migrantus, organizuotų susitikimus su darbdaviais ir t. t.
Plane taip pat numatyta, kad emigravę tautiečiai turėtų būti skatinami grįžti į Lietuvos darbo rinką. Tam numatytos įvairios veiklos, tokios kaip darbo mugės, konferencijos, diskusijos ir pan.
Dėl karantino apribojimų šios konkrečios priemonės negalėjo būti taikomos, tačiau ką valdžia padarė, kad plano priemonės būtų įgyvendinamos?
Mano ir daugelio kitų žmonių šeimų, draugų ar pažįstamų rate yra žmonių, kurie per koronaviruso pandemiją grįžo į Lietuvą, tačiau ar nors vienas iš jų susilaukė Vyriausybės dėmesio, Užimtumo tarnybos specialistų laiško ar skambučio?
Negirdėjau nei vieno tokio atvejo, o jei taip ir būtų nutikę, greičiausiai, tai būtų prilygę stebuklui.
Priminsiu garsiąją premjero frazę: „Socialiniuose tinkluose pilna vaizdų, kas ir kokie sugrįžta į Lietuvą. Būsiu šiurkštus ir, atleiskite už išsireiškimą, bet žmonėmis pavadinti jų negalime“.
Jei toks požiūris į mūsų tautiečius persidavė ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ar Užimtumo tarnybai, proveržio šioje srityje tikėtis naivu.
Žinoma, lengviau prisigalvoti įvairių butaforinių ar deklaratyvių priemonių, nei imtis realių veiksmų, kurie paskatintų grįžusį žmogų pasilikti šalyje.
Ne šiltas ir gerai apmokamas užimtumo atašė pareigybes reikia steigti diplomatinėse Lietuvos atstovybėse, o prie telefonų pasodinti bent keliolika specialistų, kurie turėdami visų grįžusių iš emigracijos duomenis, jiems paskambintų ir pristatytų pasilikimo Lietuvoje galimybes.
Kaimyninės Europos valstybės kovoja už kiekvieną darbingą žmogų, padėsiantį nežlugti žemės ūkiui ir apsisaugoti nuo bado, o ar nors vienas Lietuvos ūkininkas dėl darbuotojų poreikio buvo apklaustas?
Valstybė kuria milijonines programas, kurios turėtų skatinti emigrantus grįžti į Lietuvą, bet, kai jie jau ir be valdininkų įsikišimo grįžo, neskiriame jiems jokio dėmesio ir nedarome nieko, kad darbingi žmonės liktų Lietuvoje.
Gegužės 1-ąją, minėdami dar 1886 m. iš Čikagos kilusią Tarptautinę darbo dieną, dėkojome visiems per pandemiją dirbusiems žmonėms, kurių dėka šalyje nesustojo gyvenimas, nepritrūko maisto, tačiau vien ,,ačiū“ nepakanka. Reikia realių priemonių, kad visi dirbantieji šalyje jaustųsi reikalingi, o tie, kas sugrįžo, būtų įtraukti į darbo rinką ir pasijustų pilnaverčiais Lietuvos piliečiais.
