Laikas pripažinti: dviejų nacių kolaborantų K. Škirpos ir J. Noreikos gynėjų retoriką bei argumentaciją galima pritaikyti ir ginant komunistų kolaborantus. Atsisakymas vertinti abiejų veikėjų veiksmus per Jungtinių Tautų konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui prizmę yra amoralus.
Kodėl? Todėl, kad visų pirma terminas „kolaborantas“, gyvenusiems 50 metų sovietų okupacijoje, Lietuvoje neturi neigiamo užtaiso. Tais laikais visi sukosi, kaip mokėjo. Dalis susitepusių didvyrių gynėjų nespėjo patirti nacių okupacijos, bet kai kas šauniai sau jautėsi sovietų okupacijos metu darydami karjerą sovietinėje biurokratijoje. Vieni nesikišdami, kiti aktyviai dalyvaudami sovietinio okupanto biurokratijoje politrukais, žurnalistais, „mokslinio komunizmo“ dėstytojais, stukačiais ir kagėbistais. Jie niekada nedalyvavo nei partizaninėje, nei disidentinėje veikloje. Nekalbu apie patyrusius tremtį, apie partizanus ir jų šeimas, nekalbu apie atsisakiusius tapti okupantų sraigteliais jų priespaudos mašinerijoje. Visi iki vieno vyresni TS-LKD Seimo nariai ir partijos vadovai 1950 -1987 sovietinei okupacijai nesipriešino. Iš tos prisitaikėliškos praeities ir kyla poreikis ieškoti lengvinančių aplinkybių kolaboravimui, kaip antai madingas aiškinimas kad „tragiškų aplinkybių asmuo tik įtrauktas į kolaboravimą“. Kalbu apie politinį projektą, kurį pavadinsiu „Gelbėkime Lietuvos didvyrius“. Projektą inicijavo TS-LKD politikai ir kai kurie dešinieji intelektualai. Bet juk kalbama tik apie du susitepusius asmenis, tad prie ko čia kiti didvyriai? Dvidešimt tūkstančių jų liejo kraują, kai K. Škirpa tuo tarpu ramiai sau gyveno Amerikoje klastodamas savo biografiją.
Visų antra, kalbant apie genocido ir antisemitizmo tarptautinę traktuotę, akivaizdu, kad Lietuvoje jos abi atmetamos dėl Lietuvoje vyraujančios prieškarinės etnocentrizmo ir nacionalpatriotizmo ideologijos. Tai paaiškina, kodėl prie šių gynėjų masiškai šliejasi žydų nekentėjai, šiuolaikinės demokratinės Lietuvos nekentėjai, Europos Sąjungos nekentėjai, iškilių lietuvių, tūkstančiais dalyvavusių 2017 metais Molėtų marše sunaikintiems žydams atminti, nekentėjai. TS-LKD, prisidengdama susirūpinimu neva naikinama Lietuvos pasipriešinimo sovietams ir naciams 1940-1944 istorija, iš tikrųjų gina seno smetoninio raugo nacionalpatriotinius ir etnocentrinius vaizdinius. Tai nepaprastai pavojingas žaidimas.
Įdomu, ar ši partija jau turi pakankamai įtakos naujajam prezidentui Gitanui Nausėdai? Rinkimai baigėsi, laikas ponui prezidentui parodyti savo tikrą veidą. Nes kažkaip jo kalbėjimas apie socialdemokratinę gerovės valstybę visiems nedera su tolerancija naftalinu atsiduodančiam nacionalpatriotizmui. Be abejo, suprantu dalies žmonių pasipiktinimą, užgautus jausmus ir teigiamą prezidento kvietimą tolimesnei diskusijai. Akivaizdu, kad konfliktas rodo elementarų nežinojimą ir tai jau švietimo politikos klausimas. Todėl šiame kontekste negalima pritarti TS-LKD siūlymui įvesti prezidentinį valdymą Tarptautinei Komisijai nacių ir sovietų nusikaltimams tirti. Mat prezidentūrai perėmus nepriklausomą nuo politikų valios Komisijos sekretoriatą, turėsime dar vieną ideologizuotą sovietinio istorijos instituto analogą. Būtent toks yra Genocido centras (LGGRTC). Jeigu taip atsitiktų, objektyviam istorijos tyrimui ir geriems santykiams su JAV, Vokietija ir Izraeliu kiltų rimtos problemos. Mat šios valstybės aukščiausiu lygiu į Komisiją delegavo savo nepriklausomus istorikus profesionalus.
Neatsakingai manipuliuodama Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos žmonių emocijomis bei patriotiniais jausmais TS-LKD apsimeta, kad su pagarbos simbolių K. Škirpai ir J. Noreikai pašalinimu, naikinama pati pasipriešinimo okupantams dvasia. Todėl jie kviečia nekreipti dėmesio į „nereikšmingus įvykius“ tų dviejų veikėjų biografijoje. Juolab, kad J. Noreikos auka lyg ir turėjo atpirkti tuos „nereikšmingus įvykius“. Politikai puikiai supranta, kad kalba vyksta apie kriterijus, kuriais rytoj visi Lietuvos vaikai nepriklausomai nuo kilmės vertins, kas yra didvyriškumas. Gal tikimasi, kad ir rytojaus kartos pateisins kolaboravimą ir nusikaltimus žmoniškumui? Taip nebus.
Noriu priminti, kad patriotizmas nėra siauros nacionalistinės grupelės nuosavybė, kaip kad bando įrodinėti pronacistinėje nostalgijoje įstrigę kraštutiniai dešinieji. Ar TS-LKD supranta, kad tokio naratyvo rėmimas meta dėmę ant visos partijos?
Seimo narys ir istorikas Arvydas Anušauskas diskusijoje su manimi jautriai pastebėjo: „Ar jūs, žydai, taip pat užjaučiate mus, kaip kad patys reikalaujate, kad mes užjaustume jus“? Reaguoju į pastebėjimo etnocentrišką kontekstą. Visų pirma noriu patikinti, kad aš nesu Lietuvos ar pasaulio žydų atstovas, kaip ir gerbiamas istorikas A. Anušauskas neatstovauja visos Lietuvos, tik savo rinkėją. Šitaip suformuluotas klausimas rodo vis dar gają antisemitinės minties „Jūs“ ir „Mes“ prieškario tradiciją. Ji teigia, kad žydai, lenkai, romai ir t.t. yra svetimi. Štai šioje vietoje ir įstrigo praeities Lietuva ir ta praeities Lietuva eis į protesto demonstraciją prieš Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimą teisėtai nuimti garbės lentą J. Noreikai. Apie patį nuėmimo būdą – kita tema.
Sugrįžtu prie iškeltos A. Anušausko jautrumo vienas kito kančiai temos. Ji nepaprastai svarbi. Jos bendras aptarimas yra būtinas ir aptarimo rezultatai taps raktu į vienas kito širdį. Gerbiamas A. Anušauskai, problema tačiau, peršamas visuomenei ir masiškai tiražuojamas mitas, kad „žydai nejautrūs mums“. Ta netiesa. Žinau, kad Lietuvos žydų bendruomenė kaip institucija siekia ir pasiekė kuo tampresnio bendradarbiavimo su Lietuvos savivaldybėmis, su žydų gelbėtojais. Yra ir aibės kitų bendradarbiavimo su bendrapiliečiais lietuviais projektų. Pats faktas, kad žydų mokykloje Šolom Aleichem dėstoma lietuvių kalba daug ką pasako. Ir, kaip manote, ar Izraelis parduotų ginkluotę mūsų naujiems PKM jeigu manytų Lietuvą esančią pilną žydų nekentėjų? Atvirkščiai, norima gerų santykių su Lietuva.
Vienintelis kelias kuris leistų stoti kartu prie vienas kito aukų patekusių į vieną ir tą pačią duobę, kurią joms iškasė naciai ir komunistai yra suvokimas, kad visi šiandienos Lietuvos gyventojai yra viena tauta. Negali būti vienoje tautoje kelių kančių, kurias apverkia kiekvienas atskirai. Apie tai rašiau savo knygoje „Mes nežudėme“, kurioje aiškiai teigiu, kad vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų ir lietuviai nėra žydšaudžių tauta.
Kad abiejų etninių grupių patirtos kančios ir jų atminimas taptų vienu, taptų bendru, TS-LKD kaip partija turi nustoti herojizuoti kolaboravimu su naciais susitepusius asmenis. Suprantu, norima laimėti ateinančius rinkimus, bet jeigu juos norima laimėti skaldant visuomenę, pritariant vienos jų dalies troškimui reanimuoti prieškarinį nacionalpatriotizmą siejamą su rasiniu nepakantumu, autoritarizmu, toks pataikavimas pareikalaus aukščiausios politinės kainos. Tai nuolatinis nepakantumas kitokiems, kitaip manantiems, LGBT bendruomenei, neįgaliesiems, moterims, etninėms mažumoms.
Nesolidu TS-LKD, stotis ant bačkos, kviesti garbinti „tragiškos lemties“ asmenybes pamirštant, kad panašių asmenybių dėka 256 vietose vis dar girdisi per kiek daugiau kaip metus tūkstančiais nužudytų bendrapiliečių aimanos. Ne, ne Sibire. Lietuvoje.
Matyt reikia priminti, kad pokario pasipriešinime sovietams yra tiek didvyrių ir didmoterių niekaip nesusitepusių, nekolaboravusių nei su vienu okupantu, kad gatvių Lietuvoje nepakaktų jų vardams, jiems skirtoms sienų garbės lentoms. Jeigu TS-LKD nuoširdžiai pritaria Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Deklaracijai, tai tegul partijos nariai ir vadovai įsiskaito į kiekvieną Deklaracijos žodį.
Kaip tik 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija išmintingai, toliaregiškai atsiriboja nuo prieštvaninio nacionalpatriotizmo, nuo K. Škirpos ir J. Noreikos Lietuvos. Deklaracijos trečias punktas mato šiuolaikinę demokratinę Lietuvą. Deklaracija remiasi ne smetonine, bet 1922 metų Konstitucijos dvasia (14 punktas). O Deklaracijos 17 punktas nepalieka jokios dviprasmybės dėl nacių ir komunistų okupantų kolaborantų ir jų gynėjų.
Nešvari K. Škirpos ir J. Noreikos gynėjų politika nieko bendro su LLKS ir Jono Žemaičio – Vytauto, Adolfo Ramanausko – Vanago ir kitų signatarų Lietuvos vizija turėti nenori. Atvirkščiai. Tokia nešvari politika menkina nepriekaištingus Lietuvos didvyrius.
