Orinta Leiputė. Ar pakanka valstybės pagalbos oriai palaidoti žmogų?

Komentaras
2020-09-07

Pradėsiu nuo netektį išgyvenusio žmogaus citatos: „Kada mirė uošvis, atvykus į laidojimo paslaugų įmonę tą dieną vadybininkas ir įmonės savininkė tik spėjo suktis, mirusiųjų – kaip mažam miestelyje, buvo labai daug. Žinoma, tą dieną ir karštis buvo baisus. Įstrigo šeimininkės pasakymas, kad dabar žmonės miršta ne nuo karščio, o nuo nesuteiktų medicininių paslaugų…

Mirties statistika labai negailestinga ir ne visada renkasi ar jaunas ar vyresnio amžiaus žmogus, bet skaičiai – labai neramina: šiemet – 700 mirusiųjų daugiau nei 2019 metais. Priežastys gali būti labai įvairios, bet mano nuomone, viena iš jų yra laiku nesuteiktos medicininės paslaugos, prastas prieinamumas. Paskutiniais statistikos departamento duomenimis (2018 m.) – 77,3 proc. visų mirusiųjų buvo 65 metų ir vyresnio amžiaus (66,4 proc. vyrų ir 87,4 proc. moterų), 22,3 proc. – 15–64 metų amžiaus asmenys (33,1 proc. vyrų ir 12,2 proc. moterų).

Netikėtos mirtys visada sukelia šoką, ypač artimiesiems, tačiau senyvo amžiaus žmonės ar ligų kamuojami tą įtampą išgyvena ne vienerius metus: ar bus už ką palaidot, kas pasirūpins, ar palaidos ten kur nori, ar praneš vaikams užsienyje gyvenantiems ir t. t.

Turbūt teko kiekvienam girdėti, kad močiutė ar diedukas taupo ar turi susitaupę „ant grabo“, kai kurie spintoje turi jau sudėtus maišelyje apdarus skirtus paskutinei kelionei. Geriau nepavalgys, bet kad tik vaikams ar anūkams nebūtų vargo palaidoti. Jei senyvas žmogus dar ir ligų kankinamas, o pensija maža, tai tos santaupos būna sutirpę vaistams ir maistui.

Įstrigo šeimininkės pasakymas, kad dabar žmonės miršta ne nuo karščio, o nuo nesuteiktų medicininių paslaugų.

Įmonių, teikiančių laidojimo paslaugas, yra labai nemažai. Jie paslaugūs, pataria, tenkina visus pageidavimus. Žinoma, visa tai turi savo kainą, tačiau ar tikrai galima oriai palaidoti žmogų už valstybės skiriamą pašalpą? Nekalbu apie prabangias laidotuves, o tik apie tokias, kuriose būtų tinkamai pagerbtas žmogus ir oriai išlydėtas į aną pasaulį.

Valstybės pašalpa mirties atveju yra 312 eurų, plius, jei senjoras – viena pensija arba invalidumo išmoka. Tai gali sudaryti 500-700 eurų. Ją mirusiojo artimieji turėtų gauti ne vėliau kaip per 3 darbo dienas.

Ką daryti jeigu artimieji neturi santaupų? Kodėl tų pinigų nebūtų galima gauti pusdienio ar dienos bėgyje. Pvz.: sistemoje užfiksavus asmens mirtį, artimieji, o jei nėra – savivaldybės įgaliotas asmuo – įvedę kodą, nurodę banko sąskaitą, galėtų pinigais disponuoti jau tą pačią dieną.

Juk atvykus į ritualinių paslaugų įmonę tu nepasakysi: „Sumokėsiu per 3 dienas“. Žinoma, gali taip sakyti („neturiu pinigų“) ir jie velionį laiko šaldytuve (vienos paros šaldytuvo kaina maždaug 18 eurų). už paslaugas moki čia ir dabar, tad reikia suprasti ir verslininkus: jiems taip pat neduoda niekas už ačiū, arba į „priekį“.

Nekalbu apie prabangias laidotuves, o tik apie tokias, kuriose būtų tinkamai pagerbtas žmogus ir oriai išlydėtas į aną pasaulį.

Kiek gi kainuoja laidotuvės? Nors daugumos ritualines paslaugas teikiančių įmonių svetainėse kainos nenurodytos, bet žinome, kad pavyzdžiui, duobės iškasimas ir užkasimas – apie 200 eurų, urnos – 100 eurų. Jei žiemą mirė – dar brangiau. O jeigu urna kolumbariume – 450-650 eurų.

Vienkartininis kolumbariumo nišos mokestis 25 metams ­– 450 eurų. Drabužiai, karstas, gėlės, transportas, kryželis, giedoriai, auka bažnyčiai, gedulingi pietūs, šarvojimo salės nuoma… Daugelis senyvo amžiaus žmonių atsisako šarvojimo paslaugų, t. y. iš morgo tiesiai velionį veža į kapines.

Vienos moters pasakojimu, nuvykus susitvarkyti išmoką į socialinį skyrių, ji sutiko ir pakalbino garbaus amžiaus moterį, kuri ką tik neteko vyro. Sužinojusi, kad pinigus gaus tik per 3 darbo dienas – apsiverkė. Vyras sunkiai sirgo, santaupų neturi, jos pensija po 2 savaičių, o artimieji, kurie jai padėjo, pasak jos, – neturtingi ir padėti negali.

Ritualines paslaugas teikiančios įmonės savininkės, kuri šiame versle dirba daugiau nei 30 metų žodžiais tariant, dabar nėra tokio žodžio kaip madinga-nemadinga, gražu-negražu. Artimuosius kankina tik vienas klausimas: „Kiek visą tai kainuos ir ko galima atsisakyti, kad patirti kuo mažiau išlaidų?“ Tad labai dažnai atsisakoma šarvojimo ir greta sekančių papildomų paslaugų.

Dabar yra nustatyta, kad mirties atveju mokama 8 minimalių gyvenimo lygių dydžio laidojimo suma ir pensija už einamą mėnesį ir dar kitą.

Man kyla klausimas: jeigu žmogus ne pensininkas, tai jį kažkaip reikia sugebėt palaidot už 312 eurų? Privalu indeksuoti vienkartines pašalpas mirties atveju. Įvertinti kylančias kainas, žmonių poreikius ir užtikrinti tokią valstybės pagalbos sumą, kuri leistų žmonėms nebijoti mirties ir nebūti našta savo artimiesiems.

Gaukite naujienas į savo el. paštą

Naujienos apie renginius bei svarbūs straipsniai

Gaukite naujienas į savo el. paštą

Naujienos apie renginius bei svarbūs straipsniai

Prašome palaukti

Ačiū. Jūsų registracija sėkminga.

Mūsų partneriai