Somalyje gimusi ir griežtoje tikinčių musulmonų šeimoje augusi rašytoja Ayaan Hirsi Ali savo knygoje „Bedievė“ aprašė vidinį virsmą, kuris įvyko jai pabėgus nuo sutartų vedybų į Olandiją: savo krašte ji buvo mokyta, kad bet koks moters kūno lopinėlio demonstravimas sukelia nevaldomas aistras vyrams, todėl moterys turi vilkėti palaikiais drabužiais, kurie slepia figūrą.
Ir kokia nuostaba ją ištiko, kai nutarusi pavažinėti su draugėmis dviračiu ir vilkėdama džinsus ji suvokė, kad niekam neįdomu, kaip ji atrodo ir ką vilki.
Rašytoja tapo Olandijos parlamento nare, bet vėliau emigravo į JAV. Jos didžiausias indėlis yra kova už musulmonų moterų teises.
Niekas nesiginčys, kad skirtingos kultūros skirtingai supranta moterų padėtį ir teises, bet beveik visose kultūrose skirtingais istorijos periodais buvo siekiama daryti didesnę ar mažesnę įtaką moterų elgsenai ar išvaizdai. Vakarai šiuo atveju nėra išimtis, skiriasi tik istorijos periodai, detalės ir spaudimo intensyvumas.
Vakaruose tik pačių moterų pastangos stūmė procesą pirmyn. Teisė pačiai valdyti savo turtą, balsavimo teisė, galimybė siekti karjeros, užimti svarbias pareigas, teisė pačiai spręsti dėl išvaizdos, dėl seksualinių santykių, dėl partnerio – tai įprasti dalykai dabar, kurie anksčiau nebuvo savaime suprantami net aukštuomenės moterims.
[blockquote author=”Orinta Leiputė” sc_id=”sc1310360921651″]Teisė pačiai valdyti savo turtą, balsavimo teisė, galimybė siekti karjeros, užimti svarbias pareigas, teisė pačiai spręsti dėl išvaizdos, dėl seksualinių santykių, dėl partnerio – tai įprasti dalykai dabar, kurie anksčiau nebuvo savaime suprantami net aukštuomenės moterims[/blockquote]
Knygoje „Ievos dukterys“ žinoma suomių rašytoja Kaari Utrio aprašė anglų aukštuomenės moters ir žinomos romanų bei eilėraščių rašytojos Caroline Norton likimą, kurios vyras 1836 m. pareikalavo skyrybų, nurodydamas žmonos kaltę, nors kaltinimai buvo atmesti, nes C. Norton kaltę liudiję tarnai buvo papirkti.
Tačiau C. Norton net neturėjo galimybės pasisamdyti advokato, ji negalėjo pati prašyti skyrybų, nebent būtų įrodžiusi, kad vyras kaltas dėl kraujomaišos ar dvipatystės. Ji galėjo gauti leidimą gyventi skyrium, jei būtų įrodžiusi, kad vyras neištikimas ar žiauriai su ja elgiasi. Moteris gyveno iš knygų rašymo, bet realiai jos pajamos ir tėvo palikimas priklausė vyrui, ji negalėjo sudaryti darbo sutarties ar surašyti testamento. Vyrui priklausė net trys jos berniukai, ji negalėjo su jais susitikti, nors nebuvo nubausta už jokį nusikaltimą.
Tai XIX amžiaus problemos, bet panagrinėjus policijos statistikos suvestines apie smurtą šeimose iš dalies susidaro įspūdis, kad XIX amžius dar tęsiasi kai kurių žmonių galvose. Lietuvoje vien praėjusiais metais į policiją dėl smurto šeimoje kreiptasi 66 tūkst. kartų, bet dalis aukų nesulaukė deramos pagalbos, nes specializuoti pagalbos centrai neturi resursų: vienai smurto aukai per metus skiriama apie 10 eurų.
Tačiau viltį teikia tai, kad Lietuvoje ir kitose Vakarų valstybėse vyksta rimtas virsmas: moterys prabyla apie patiriamą priekabiavimą darbo vietoje ar su darbu susijusiose situacijose, taip pat apie patiriamą smurtą šeimoje. Drąsios moterys Lietuvoje demaskavo Seimo narį Kęstutį Pūką, režisierių Šarūną Bartą, dainininką Egidijų Dragūną. Apie patiriamą priekabiavimą prakalbo Europos Parlamento darbuotojos, garsios Holivudo aktorės. Jos visos nusipelno pagarbos, nes drįso apie tai kalbėti žinodamos, jog sulauks atsako, patyčių ar svarstymo, kad pačios ne taip elgėsi, ne ten ėjo, ne taip kalbėjo.
Tokia reakcija nėra netikėta. Viena vertus todėl, kad bet kuris reiškinys nebūna tik juodas arba tik baltas. Visuomet bus neteisingų apkaltinimų, kurie sukurpti iš keršto arba kitų paskatų. Visuomet bus neteisingai apkaltintųjų. Todėl prieš puolant smerkti vienus ar kitus pravartu kritiškai įvertinti turimą informaciją.
Antra vertus, reakcija nėra netikėta, nes priekiabiavimas, kuris yra viena iš smurto formų, yra paplitęs reiškinys, kuris ypač stiprėja, kai susiformuoja galios santykiai: asmuo, turintis galią dažnai jaučiasi turintis ir teisę priekabiauti. Priekabiauti gali ir vyrai, ir moterys – tai nepriklauso nuo lyties, tačiau kadangi galia vis dar stipriau akumuliuota vyrų rankose, natūralu, jog priekabių aukomis dažniau tampa moterys.
Netikėta, kad kartais nesugebama pakilti į makro lygmenį ir įvertinti ne vieną kurią istoriją, o reiškinį. Iš tiesų nėra tiek svarbu, jei priekabiavimo faktą paviešinusi moteris mestelėjo vylingą žvilgsnį arba neatsargiai įvertino aplinkybes ir sutiko su bosu išgerti puodelį kavos po darbo.
Svarbu vertinti reiškinį: priekabiavimas būdingas ten, kur toleruojami galios santykiai. Priekabiautojas renkasi prie ko priekabiauti ir dažnai tai susiję su galimybe daryti įtaką aukos karjerai, reputacijai ar savivertei. Neatsitiktinai aukomis linkstama pasirinkti jaunesnes moteris, nes jos dar nebūna užsitikrinusios savo padėties darbo rinkoje, vengia viešų skandalų, jas slegia priekabiautojo autoritetas, jos nėra tikros, kaip viešumas gali paveikti tolesnį gyvenimą.
Galiausiai reikia suvokti, kad iš galios santykių susiformuojantis viršenybės jausmas lemia ne tik priekabiavimą. Tai pirmas žingsnis į smurtą.
