Spalis – senjorų mėnesis. Jo metu stengiamasi atkreipti dėmesį į senyvo amžiaus žmonių padėtį, gyvenimo kokybę, sveikatą, užimtumą ir kitus dalykus. Ir nors šiuo metu socialiniai tinklai mirga nuo sveikinimų, netrūksta skelbiamų nemokamų renginių senjorams, kur kas svarbiau yra spręsti, kaip realiai padidinti pensijas, kaip užtikrinti, kad sveikatos ir socialinės paslaugos būtų labiau prieinamos, ką padaryti, kad senjorų gyvenimo kokybė ir psichosocialinė sveikata būtų geresnė. Dėmesys malonus visiems, tačiau fragmentiškos labdaros akcijos nesprendžia esamų problemų ir, manau, kartais net turi neigiamos įtakos savivertei. Juk žmogus geriausiai jaučiasi tada, kai yra laisvas spręsti pats.
Nemanau, kad gali jaustis laimingu, kai esi priverstas nuolat ieškoti maisto produktų nukainuotų prekių lentynose ar pirkti juos „laimės valandomis“, kai gali dėvėti tik artimųjų ar jau į „geresnį pasaulį išėjusių“ draugų rūbus: juk kitaip neužtenka „nemokamiems“ vaistams ir komunaliniams mokesčiams. Sakoma, kad „akys ir širdis nesensta“ ir visko norima taip pat. Atėjus senatvei, atsiranda daugiau laisvo laiko, tačiau juo pasimėgauti nėra nei sveikatos, nei lėšų.
Vyresnio amžiaus žmonių savijautą, taip pat elgseną bendruomenėje lemia daug veiksnių: individualios asmens savybės, tradicijos, tam tikros išankstinės nuostatos. Pasitaiko atvejų, kad vyresnio amžiaus žmonės laiko save prastesniais už kitus, nuvertina save dėl neišvengiamų fiziologinių pokyčių ir dėl to, kad perima visuomenės nuostatas ir požiūrį į senatvę, kaip į bejėgiškumo ar net negalios laikotarpį.
Kai kurie, išėję į pensiją, užsidaro savyje, pasijaučia nereikalingais. Taip pat jautriau reaguoja į aplinką, artimuosius. Neretai žmogui sunku prisipažinti sau ir kitiems, kad jau yra pensijoje. Dar ilgai jaučia „algos dieną“, o buvę mokytojai skaičiuoja rugsėjus. Praeina nemažai laiko, kol susigyveni su pasikeitusiu statusu visuomenėje, lėtesniu gyvenimo tempu.
Labai gražu jeigu vaikai, anūkai rūpinasi vyresnio amžiaus artimaisiais, tačiau dar svarbiau, kad vyresniam žmogui išliktų galimybė ir laisvė pačiam spręsti, ką veikti, su kuo susitikti, kur nuvykti ir nereikėtų prašyti savo vaikų paramos, o užtektų gaunamos pensijos ne tik esminiams žmogaus poreikiams patenkinti, bet ir susitikimams su draugais, kultūriniam gyvenimui, kelionėms, pramogoms. Juk prasminga veikla arba savo gebėjimų, gabumų panaudojimas suteikia gyvenimui prasmę ir pasitenkinimą bet kokiame amžiuje.
Valstybės socialinė politika turi būti subalansuota taip, kad žmonės galėtų gyventi ir senti oriai. Sunkumams ir nelaimėms (pavyzdžiui, ligai, netekčiai, skurdui ir kt.) įveikti turi būti numatytos socialinės pagalbos priemonės.
Statistikos departamento duomenimis, 2018 m. skurdo rizikos lygis 65 metų ir vyresnių žmonių amžiaus grupėje buvo 37,7 proc. (vyrų – 25,8 proc., moterų – 43,6 proc.). Pagyvenę (65 metų ir vyresnio amžiaus) žmonės sudaro beveik penktadalį šalies gyventojų.
Vidutinė senatvės pensija Lietuvoje yra mažesnė už skurdo rizikos ribą ir šis skirtumas kasmet didėja. Vieni gyvenantys pensininkai, gaunantys vidutinę ar šiek tiek didesnę už vidutinę senatvės pensiją ir neturintys kitų pajamų, atsiduria žemiau skurdo rizikos ribos. Moterys gyvena 10,5 metų ilgiau negu vyrai ir beveik kas antra vyresnė moteris yra pasmerkta skursti.
Be viso to, vyresnio amžiaus žmonės, artėjant pensiniam laikotarpiui, neretai susiduria ir su diskriminacija darbe ar ieškant darbo. Pasitaiko, kad ir 45 m. amžiaus žmogus išgirsta žodžius, kad jis yra „per senas dirbti šiame darbe“. Kaip rodo tyrimai, su amžiumi susijusi diskriminacija pradeda ryškėti, sulaukus 56–60 m.
Žinoma, reikia pripažinti, kad vyresnio amžiaus žmonių situacija darbo rinkoje pastaraisiais metais keičiasi. Daugėja senjorų, kurie vis dar dirba, sulaukę pensinio amžiaus. Visgi norėtųsi, kad senjorų pasilikimo darbo rinkoje priežastimi būtų jų pačių noras dirbti, užimtumo poreikis, o ne būtinybė, kai iš „uždirbtos per visą gyvenimą“ pensijos neišgyveni ir esi priverstas prisidurti prie turimų pajamų, dirbdamas bet kokį darbą.
Suprantama, kad senėjant visuomenei ir ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei, darbo rinka turės prisitaikyti prie vyresnių dirbančiųjų. Senjorų užimtumo didinimas yra vienas iš būdų mažinti socialinę atskirtį. Tačiau tam reikalingos tam tikros sąlygos: turi būti užtikrintas mokymasis visą gyvenimą, pritaikytos darbo vietos, nustatytos trumpesnės darbo valandos, numatytos ilgesnės atostogos; taip pat, manau, neturėtų būti mokesčių „Sodrai“. Būtina didinti vyresnio amžiaus žmonių užimtumo galimybes ir remti aktyvų ir sveiką senėjimą.
„Valstiečiai“ deklaruoja, kad jau tuoj senjorų gyvenimo kokybė pagerės, tačiau matome kitas tendencijas: skurdas tik auga, o diskriminacija didėja. Taigi, nelaukiant „tuoj“, būtina plėtoti vyresnio amžiaus asmenims skirtą socialinių paslaugų tinklą visoje šalyje. Taip pat reikia skirti valstybės paramą darbdaviams, skatinant juos išlaikyti arba į darbą priimti vyresnio amžiaus specialistus, taikyti jiems lankstesnes darbo sąlygas, atitinkamą darbo ir poilsio režimą.
Taip pat svarbu inicijuoti politikų, žiniasklaidos priemonių ir darbdavių atstovų diskusiją minimu klausimu, sukurti prevencines priemones, užkertančias kelią neigiamiems stereotipams ir išankstiniam nusistatymui, nukreiptiems į vyresnio amžiaus darbuotojus, senjorus.
Mūsų senjorai verti būti laimingais, o ir Pasaulinė sveikatos organizacija atkreipia dėmesį į tai, kad nepakanka vien siekti ilgesnės žmonių gyvenimo trukmės, turime kovoti dėl to, kad gyvenimas senatvėje būtų kiek galima sveikesnis ir produktyvesnis.
Produktyvesnio, kokybiškai geresnio gyvenimo pavyzdžius demonstruoja aktyviai gyvenantys senjorai. Jie neturi kada net pailsėti: lekia į koncertus, knygų pristatymus, sportuoja, keliauja, mokosi. Deja, tokių nedaug. Skatinat šios amžiaus grupės žmonių užimtumą, tikrai sveikintinas dalykas yra senjorų tarybų steigimas ir jų veiklos užtikrinimas savivaldybėse. Taip pat įvairių socialinių, kultūrinių, bendruomeninių projektų finansavimas ir kitos įtraukties priemonės.
Manau, labai reikšmingą veiklą vykdo M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas, kuris įgyvendina „Sidabrinės linijos“ projektą. Juo siekiama, kad Lietuva taptų draugiška šalimi senatvei. 2018 m. fondas organizavo beveik 14 000 pokalbių su vienišais besijaučiančiais senjorais. Taip pat stengėsi įtraukti kuo daugiau žmonių į visuomeninį gyvenimą, rūpinosi kartų solidarumo užtikrinimu, teikė pagalbą, konsultacijas.
Trečiojo amžiaus universitetų asociacija, vienijanti neformaliojo suaugusiųjų švietimo institucijas, į savo veiklą įtraukė apie 13 000 žmonių, kurie turėjo galimybę gilinti turimas žinias, įgyti naujų ir tuo pačiu produktyviai ir įdomiai leisti laisvalaikį tarp bendraamžių.
Tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Manau, kad valstybė privalėtų priemones, kuriomis skatinamas garbaus amžiaus žmonių gyvenimo kokybės gerinimas, laikyti prioritetinėmis ir skirti joms didesnį finansavimą.
