Jau skaičiuojamos paskutinės mokslo metų dienos. Šie metai buvo pilni iššūkių vaikams, mokytojams ir ugdymo įstaigų vadovams. Sakoma, kad mokykloje labai svarbu ne tik ugdymo procesas, bet ir visos bendruomenės psichologinis mikroklimatas, tačiau esant tokiems pokyčiams, kurie nėra tinkamai suderinti su mokyklų bendruomenėmis – geros atmosferos užtikrinti neįmanoma. Mes galime kalbėti apie aukšto lygio vadybos svarbą ir poreikį, mokytojų kompetencijos nuolatinį tobulinimą, pedagogų rengimą ar kitus svarbius dalykus, tačiau pasižiūrėkime, kaip šioje srityje sekasi pačiai švietimo ministerijai, brėžiančiai ir įgyvendinančiai švietimo politikos kryptis.
Ar pasiteisino prailginti mokslo metai? Sprendžiant iš vaikų organizuojamos protesto akcijos ir priekaištų dėl nepritaikytų, per šiltų patalpų – apie mokslo kokybę net neverta kalbėti. Užimtumas – užtikrintas, mokslas – kažin… Kai kurios mokyklos organizavo pamokas, tačiau kitos edukacinę ar dar kitokią veiklą. Tad nevadinkime viso proceso pamokomis ar mokslo metų prailginimu dėl ugdymo kokybės užtikrinimo. O jeigu norime taip vadinti, reikėtų viską organizuoti tinkamai.
Švietimo ministrė viename pasitarime suskaičiavo, kad per dvyliką metų mūsų vaikai, lyginant su kitų šalių moksleiviais, mokosi pusantrų metų trumpiau. Taip yra dėl trumpesnių mokslo metų. Bet ar tikrai vien mokslo metų trukmės ilginimas lemia vaikų pasiekimus? Prisiminkime ir kitą ministrės įvardintą skaičių: ministrė teigia, kad miesto ir kaimo vaikų pasiekimų atotrūkis gali būti matuojams 2 mokslo metų trukmės skirtumu. Tai ar tikrai visos priemonės, kurių imamasi dėl vaikų ugdymo kokybės, geresnių pasiekimų yra adekvačios? Ar reforma yra pagrįsta analize ir išdiskutuota su skirtingų tipų irdydžių mokyklų atstovais? Mano manymu negalima taikyti vienodų mechanizmų didžiųjų miestų ir mažų miestelių mokykloms. Ministerija sako, kad mažos mokyklos išliks, bet finansinė našta bus užkrauta savivaldybėms, tad, ar galima tai vadinti „regionine politika“?
Kitas iššūkis –etatinis mokytojų apmokėjimas. Seniai kalbama apie mokytojų darbo krūvio perskirstymą ir atlyginimo didinimo galimybes, bet šiai dienai nėra priimti reikalingi teisės aktai. Mokytojai išeina atostogauti, nežinodami kokiu krūviu dirbs, ar galės derinti darbą keliose darbovietėse. Juk paprastai mokytojai vienoje mokykloje nesurenka etatui reikalingų valandų. Tuo tarpu ugdymo įstaigų vadovai greičiausiai visai neatostogaus ir turbūt kvies mokytojus iš atostogų, kad galėtų su jais derinti darbo apimtis ir atlygį. Bet juk vadovai taip pat turi teisę į atostogas. Prailginus mokslo metus, dabar dar ir egzaminai vyksta šeštadieniais. Įdomu kaip ministerija siūlo spręsti apmokėjimas už darbų vertinimą, egzaminų administravimą.
Kadencijos. Žinoma informacija, bet vistiek staigmena vadovams ir iššūkis savivaldybėms. Ar tikrai visos savivaldybės pajėgs organizuoti po 20-30(mažesnės, žinoma mažiau)konkursų vadovams? Ar tikrai atsiras tiek norinčių ir galinčių dirbti naujų vadovų? Ką darys mažosios savivaldybės, jeigu vadovų nebus? Ar įstaigos laikinas vadovas galės užtikrinti tinkamą darbo kokybę?
Nežinau, kokį balą būtų galima rašyti Švietimo ministerijai, bet tai, kad pokyčiams nepasiruošta, kad visur vėluojama su terminais – faktas. Mokyklos jau turi būti pasiruošusios naujiems mokslo metams, tačiau neturi nei konkrečių dokumentų, nei rimto išaiškinimo dėl etatinio apmokėjimo diegimo tvarkos. Atrodo, kad biurokratizmo, aprašant įvairias papildomas veiklas, bus daugiau. Ministerija pripažįsta, kad etatų skaičiuoklė jos tinklalapyje nėra tobula. Daugumai mokyklų vadovų, savivaldybių švietimų skyrių lieka neaišku, kaip teorinius reformos siūlymus reikės įgyvendinti praktiškai.
Problemų yra ir daugiau, bet bėda ta, kad problemos sisteminės, o sprendimai situaciniai. Sutinku, kad pokyčiai nebūna lengvi, bet dialogas ir galvojimas apie tuos žmones, kurie turės tuos pokyčius įgyvendinti – būtinas. Šiai dienai yra per daug chaoso, daug nesupratimo ir įtampos.
