Vyriausybės įgaliojimų grąžinimo procedūra įvyko. Tai – proga Prezidentui Gitanui Nausėdai išsakyti savo pastabas ministrams, daliai iš jų reikalauti pasitempti, o vienam kitam – net pasitraukti. Vyriausybė, kitaip tariant, laiko savotišką egzaminą ir jo rezultatus, t.y. G. Nausėdos verdiktą, sužinosime jau visai netrukus.
1. A. Dulkio inicijuota reforma tapo žlugdančia našta pacientams ir sveikatos bendruomenei
Nuo pirmosios vadovavimo dienos ministras A. Dulkys ieškojo būdų kaip „optimizuoti“ sveikatos sritį. Ir štai gimė sveikatos įstaigų tinklo reforma, kurios liūdnai pagarsėjusios pasekmės – skyrių, ligoninių uždarinėjimas bei medikų masinio pasitraukimo iš darbo atvejai – privertė visą Lietuvą krupčioti. Tačiau, ar žinojote, kad ši liūdnai pagarsėjusi reforma net nebuvo tinkamai paruošta įgyvendinimui? Tikrai taip. Antai Valstybės Kontrolė (VK) nustatė, kad Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) net nepajėgė parengti pagrindžiančio dokumento, kuriame būtų surašyti planuojamos pertvarkos tikslai, kryptys bei konkretūs veiksmai, kurie leistų šią reformą įgyvendinti. Maža to: VK konstatavo, kad sveikatos įstaigų pertvarka yra vykdoma aklai, t.y. be tinkamo komunikavimo su sveikatos priežiūros įstaigomis, be paruoštų poįstatyminių aktų ir t.t. Antai pažvelkite į Klaipėdos ligoninių sujungimo atvejį – tai bene ryškiausias pavyzdys, iliustruojantis akivaizdžią kompetencijos SAM stoką. Nors perduodant Klaipėdos universitetinę ligoninę SAM valdymui ekspertai reikalavo A. Dulkio kuo skubiau vykdyti įstaigos finansų auditą, ministras atsisakė tai daryti. Ir dabar turim tai, ką turim: ligoninę, kurios milijoninės skolos darosi tiesiog nevaldomos. Tai – milijonai, kuriuos turėsime sumokėti mes visi, t.y. mokesčių mokėtojai. Keista, kad praeityje buvęs auditorius A. Dulkys nesupranta elementarių atsakingos administracijos klausimų.
2. A. Dulkys nedaro nieko, kad sustabdytų sveikatos sistemos privatizaciją
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros orgnizacijos (EBPO) duomenimis, Lietuvos gyventojai sveikatos paslaugoms per metus išleidžia daug didesnę sumą nei pasaulio išsivysčiusių šalių vidurkis. Net trečdalį Lietuvos sveikatos sistemos lėšų sudaro gyventojų mokėjimai „iš savo kišenės“. Akivaizdus faktas: visuotinis sveikatos draudimas mūsų šalyje veikia blogai – pernelyg dažnai mums tenka primokėti iš savo kišenės. Ir ši statistika tik augs: uždarinėjami skyriai, sveikatos paslaugos tolsta nuo gyventojų, ligoninės bei poliklinikos perpildytos, o tai – puiki terpė privatininkams toliau plėsti savo rinką. Ir kartais susidaro toks vaizdas, kad nepasitenkinimas viešosiomis sveikatos paslaugomis yra tyčia kurstomas tam, kad privati medicina toliau galėtų plėstis. O kaip kitaip paaiškinti situaciją, kuomet metų metus PSD fondo lėšų lygis auga nepakankamai, sveikatos sistema išgyvena nuolatinį finansinį nepriteklių, o ministras A. Dulkys tik skėsčioja rankomis? Naujausiame interviu A. Dulkys vėl apie PSD lėšas kalbėjo taip, tarsi ne jis būtų ministras. „Kitai valdžiai teks išspręsti PSD lėšų trūkumo klausimą“, – maždaug taip sako jis. O ką per savo kadenciją veikėte Jūs, ministre? Kodėl šių klausimų nekeliate pats? Mes matome didžiulę nelygybę sveikatos sistemoje, kuri mažina žmonių solidarumą ir didina korupcijos paskatas. Juk kuo mažesni bendrieji sveikatos sistemos ištekliai, tuo stipriau dėl jų varžomasi įvairiais teisėtais ir neteisėtais būdais. Deja, A. Dulkys nepasistengė privatizacijos vajaus bent šiek tiek pristabdyti.
3. Pacientui gauti reikalingus vaistus Lietuvoje – misija neįmanoma
Praėjusių metų gale VK nustatė, kad 92 proc. sprendimų įrašyti ar neįrašyti vaistinį preparatą į kompensuojamųjų vaistų sąrašą vėlavo. Kitaip tariant, vaistų kompensavimo sistema žlunga – kone visi sprendimai dėl vaistų kompensavimo sergantiems žmonėms vėluoja. Galbūt žmogus serga sunkia liga ir jam kuo greičiau reikia vaistų. Tačiau, deja, toks žmogus gali būti priverstas laukti mėnesius, ar net kelis metus. Būtent SAM vadovas yra atsakingas už kompensuojamų vaistų kainyną bei kompensuojamųjų vaistų sąrašo sudarymo metodiką. Todėl tikėjomės, kad po VK vertinimo A. Dulkys bent pripažins problemą ir imsis veiksmų. Deja, reakcijos nematėme. O juk problemos – ne naujos: nuolat girdime Europos Sąjungos institucijų įspėjimus dėl neveikiančios vaistų kompensavimo sistemos Lietuvoje. Ši sistema yra ne tik per daug biurokratiška, bet ir itin menkai finansuojama. Tą parodė ir VK tyrimas: 2020–2023 m. vaistų kompensavimui skirta 76 proc. mažiau lėšų nei buvo nustatytas poreikis. Kalbant konkrečiai, nė iš tolo nepatenkiname pacientų lūkesčio gauti jiems reikalingus vaistus. Todėl nenuostabu, kad pinigų sumos, kurias neapsikentęs pacientas yra priverstas ištraukti iš savo kišenės, nuolat auga. EBPO duomenimis, vienam gyventojui tenkančios išlaidos sveikatos paslaugoms per metus siekia 1080 dolerių. Tai – daug didesnė suma nei pasaulio išsivysčiusių šalių vidurkis. Lieka konstatuoti: kitose ES valstybėse žmogus, pavyzdžiui Vokietijoje, Danijoje ir kt., gaus kur kas inovatyvesnį ir veiksmingesnį gydymą nei lietuvis.
Mūsų sveikatos sistema išgyvena didžiulę sveikatos darbuotojų trūkumo krizę. Štai Vyriausybės strateginės analizės centras teigia, kad 2032 m. Lietuvoje trūks 4 643 bendrosios praktikos slaugytojų, 2 355 slaugytojų padėjėjų, 1 328 išplėstinės praktikos slaugytojų, 269 šeimos gydytojų, 207 vidaus ligų gydytojų, 146 vaikų ligų gydytojų, 134 skubiosios medicinos gydytojų. Tad, norėtųsi tikėtis, kad SAM turi strategiją, kaip pritraukti daugiau sveikatos darbuotojų jungtis prie sistemos. Deja, neseniai VK atliktas slaugos specialistų užtikrinimo auditas parodė kitą situaciją: pasirodo, kad SAM net neturi duomenų, kiek šiuo metu trūksta slaugytojų gydymo įstaigose. Tiesiog neturi duomenų. Ne tik nežinoma, kiek slaugytojų trūksta, bet – kaip rašo VK – SAM negali tiksliai pasakyti, kiek reikėtų lėšų jų atlyginimams kelti. Ką tai rodo? Tai rodo, kad SAM net nesirūpina, kaip išlaikyti jau dirbančius sveikatos darbuotojus ir juo labiau – negalvoja, ką daryti, kad ateityje tas trūkumas būtų suvaldytas. Ir mes kalbame ne apie kažkokią abstrakčią problemą, o apie krizę, kuri palies kiekvieną pacientą – traukiantis darbuotojams iš sistemos, pasiekti paslaugas bus dar sunkiau.
5. Sveikatos paslaugų įkainių nustatymo tvarka pažeidžia pacientų teises
Kaip manote, ar už 200 EUR gydymo įstaiga gali atlikti apendicito operaciją? Vien tik operacinės paruošimas, tikėtina, kainuoja kur kas brangiau. Tačiau būtent tokią kainą buvo nustačiusi Valstybinė ligoninių kasa (VLK). Ką tai reiškia? Gydymo įstaigos yra priverstos dirbti nuostolingai – teikti paslaugas pacientams, kurios realybėje yra brangesnės nei nustatytas įkainis. Įstaigos, kitaip tariant, turi suktis iš padėties: galbūt vienas paslaugas teikti kitų paslaugų sąskaita, galbūt stengtis mažinti tų paslaugų suteikimo dažnį. Blogiausia – tai, kad tokia sistema verčia įstaigas ieškoti pačių netikėčiausių būdų, kaip suvesti galą su galu, dirbti nuostolingai ir net – ieškoti būdų kaip neteikti tų paslaugų, kurios yra ypač brangios. Tad įsivaizduokite, ką tai reiškia: VLK kartu su sveikatos draudimo taryba ir ministru nusprendžia, kokie bus paslaugų įkainiai (dažnai jie yra tiesiog neadekvatūs), o įstaigoms ir pacientams yra pasakoma: „sukitės, kaip išmanote – ne mūsų problemos“. Dėl šios struktūrinės paslaugų įkainių nustatymo problemos mes kreipėmės į ministrą ne kartą, tačiau reakcijos nesulaukėme.
Šios penkios priežastys tai – įrodymas, kad A. Dulkys nėra pasiryžęs siekti reikalingų pokyčių sveikatos sistemoje. Taip, niekas neturi iliuzijų, kad vienas ministras gali situaciją sveikatos sistemoje pakeisti per dieną, tačiau juk svarbiausia – ministro ambicija, t.y. ar jis pasiruošęs tapti sveikatos bendruomenės ir pacientų gynėju.
Deja, kaip parodė jo vadovavimo laikotarpis, A. Dulkys paprasčiausiai vieną dieną nusprendė, kad slėptis nuo visuomenės yra protingiausia ir mes nuo to laiko jo beveik nematėme. Tad suteikime šansą žmogui, kuris ambicijų turi. Atėjo laikas veikti. Palikti viską kaip yra, nieko nekeisti sveikatos apsaugos sistemoje, reikštų tolesnę šios sistemos degradaciją ir absoliutų visuomeninio intereso ignoravimą.
