Pamatinis teisinės valstybės principas yra teisės viršenybė. Tai reiškia, kad visiems privalu laikytis teisės aktų ir visi prieš juos esame lygūs. Vienur tai veikia geriau, kitur prasčiau. Štai Vilniuje pakanka vieno ciniko, kuris, piktnaudžiaudamas savo padėtimi, teisėmis, ir pasitelkdamas pretekstu, valstybės teisinę situaciją gali veikti kaip tinkamas, paralyžiuodamas teisės aktų taikymą, juose įtvirtintas asmenų teises ir laisves.
Tai daroma per Vilniaus miesto savivaldybės valdomą UAB „Vilniaus viešasis transportas“, kuris jau antrus metus sėkmingai įrodinėja, kad darbdaviui nenorint, teisės aktuose įtvirtintos dirbančiųjų teisės tėra fikcija, kuri realybėje paprasčiausiai neveikia.
Kontekstui suprasti būtina priminti, kad konfliktas tarp Vilniaus miesto savivaldybės valdomos UAB „Vilniaus viešasis transportas“ ir „Vilniaus viešojo transporto profesinės sąjungos“ prasidėjo prieš daugiau nei 600 dienų, kai darbuotojams atstovaujanti profesinė sąjunga pareikalavo UAB „Vilniaus viešasis transportas“ vadovybės sėsti prie derybų stalo ir pasirašyti naują kolektyvinę sutartį.
Svarbu pabrėžti, kad autobusų ir troleibusų vairuotojai nereikalauja didelių ar neįprastų dalykų. Jie paprasčiausiai nori nuosaikaus ir stabilaus atlyginimų augimo, normalaus darbo ir poilsio režimo. Pagaliau teisės į žmogiškąjį orumą ir jo pagarbą – gal ir sunku patikėti, tačiau dar ir šiandien, dvidešimt pirmajame amžiuje, dalyje maršrutų dirbantys vairuotojai tiesiog neturi kur nueiti į tualetą, o ten, kur turi, nėra net būtiniausių higienos sąlygų.
Jie paprasčiausiai nori nuosaikaus ir stabilaus atlyginimų augimo, normalaus darbo ir poilsio režimo.
Įsivaizduokite, kad dirbant ir prireikus į tualetą jums tektų bėgti prašytis į kioską „su patogumais“ ar kavinę, arba gamtinius reikalus atlikinėti viešajame lauko tualete, kur, nekalbant apie baisią smarvę, net ir rankų nėra kur nusiplauti. Vilniaus viešojo transporto darbuotojams tai daryti tenka nuolat.
Tad štai, derybos dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdomo UAB „Vilniaus viešasis transportas“ veiksmų įstrigo, nes UAB „Vilniaus viešasis transportas“ iš esmės nesutiko su jokiais darbuotojų reikalavimais ir tik imitavo diskusiją. Panašiai kaip rusai karo su Ukraina pradžioje – pareiškimai, sėdamasi prie stalo, bet jokio realaus noro susitarti nėra.
Vilniaus viešojo transporto vairuotojai ne kartą mėgino atkreipti dėmesį į UAB „Vilniaus viešasis transportas“ atstovų elgesį, kreipdamiesi į Vilniaus miesto savivaldybę, kuri turi lemiamą žodį šiose derybose. Rašė raštus, rengė ne vieną taikią akciją. Tačiau viskas kaip į sieną – UAB „Vilniaus viešasis transportas“ ne tik kad nesiderėjo, bet iš viso nutraukė susitikimus ir netgi ėmėsi represinių akcijų, siekdama suskaldyti vieningą savo darbuotojų poziciją.
Nebegalėdami taikytis su situacija, vairuotojai paskelbė apie planuojamą streiką. Šį streiką, pasinaudodama procesinėmis teisėmis, UAB „Vilniaus viešasis transportas“ sėkmingai užblokavo, prašydama teismo sustabdyti streiką. Situacija buvo tipinė – net ir žinodama, kad neturi teisinių argumentų, įmonė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį teismas priėmė. Kai teismui yra pateiktas ieškinys, streikas negali vykti tol, kol būna priimamas galutinis teismo sprendimas. O iki jo – kelias labai ilgas, nes net ir pralaimėjus pirmojoje instancijoje, neabejotinai būtų teikiama apeliacija, kuri padėtų UAB „Vilniaus viešasis transportas“ dar labiau tempti laiką.
Vilniaus viešojo transporto vairuotojai ne kartą mėgino atkreipti dėmesį į UAB „Vilniaus viešasis transportas“ atstovų elgesį, kreipdamiesi į Vilniaus miesto savivaldybę, kuri turi lemiamą žodį šiose derybose.
Žinant Lietuvos teismų apkrovą ir bylų nagrinėjimo terminus, tai gali užtrukti metus ir daugiau. Šioje situacijoje darbdaviui rizika minimali – net ir blogiausiu atveju reikės kompensuoti tik bylinėjimosi išlaidas, kurios sudarys kelis tūkstančius eurų, kai tuo tarpu net minimaliai patenkinus darbuotojų reikalavimus, reikėtų mokėti ženkliai didesnius pinigus. Tad UAB „Vilniaus viešasis transportas“ taip elgtis paprasčiausiai apsimoka – pirma, viena rimčiausių darbdavio spaudimo formų, t. y. streikas, yra užblokuojama, antra – kiekvieną dieną sutaupai daugiau nei pralaimėjus galutiniame taške.
Galiausiai, kaip ir buvo galima numatyti, po pusmetį trūkusių nagrinėjimų, apeliacinis teismas patvirtino, kad VVT darbuotojai turėjo teisę rengti streiką. Bet kas gi iš to, kai teismui su prideramu rimtumu gilinantis į pritrauktą ieškinį, Lietuvoje buvo paskelbta nepaprastoji padėtis, kurios metu, galimai net pažeidžiant Konstitucijos nuostatas, įstatymas draudžia streikuoti? Streikuoti visgi galima, bet, pasirodo – draudžiama.
Matydami tokį UAB „Vilniaus viešasis transportas“ piktnaudžiavimą ir žinodami, kad netgi teismui leidus streikuoti, streikas yra neįmanomas dėl šiuo metu šalyje galiojančios nepaprastosios padėties, viešojo transporto vairuotojai nutarė pasinaudoti jiems Darbo kodekso 50 straipsnyje numatyta galimybe sustabdyti darbo sutartis darbuotojo iniciatyva.
Ir ką jūs manote? UAB „Vilniaus viešasis transportas“, šį kartą net ir ieškinio nesivarginusi surašyti, ir vėl kreipėsi į teismą, prašydama pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. uždrausti darbuotojams sustabdyti darbo sutartį ir įpareigoti juos dirbti. Štai taip. Teismas iš karto patenkino UAB „Vilniaus viešasis transportas“ reikalavimą, įpareigodamas vairuotojus toliau dirbti, iki tol, kol teismui bus pateiktas ieškinys. Ieškinio priėmimui pakanka vos tvarkinga teisine technika surašyto ieškinio, netgi jei jame išsakomi argumentai ir bus nemotyvuoti ir akivaizdžiai pritempti.
Galiausiai, kaip ir buvo galima numatyti, po pusmetį trūkusių nagrinėjimų, apeliacinis teismas patvirtino, kad VVT darbuotojai turėjo teisę rengti streiką.
Ir teismas, po kurio laiko, tokį Vilniaus savivaldybės ieškinį priėmė, pratęsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, t. y. uždrausdamas darbuotojams naudotis jiems įstatymo suteikta teise stabdyti darbo sutartį iki tol, kol teismas išnagrinės ieškinį arba priims atskirą nutartį nebetaikyti šio draudimo. Savo sprendimą teismas grindžia tuo, kad darbo sutarčių stabdymas gali turėti streiko požymių, į kurį teisę garantuoja Konstitucija ir kiti įstatymai ir kurį iš esmės leidžia tas pats teismas ankstesniu savo sprendimu.
Tad kokią situaciją savo cinišku elgesiu sukūrė Vilniaus savivaldybė ir jų piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis neįžvelgiantys teismai? VVT darbuotojų prašymai gerinti darbo sąlygas ignoruojami jau virš 600 dienų, galimybė streikuoti buvo blokuojama teismo proceso pagalba, o teismui baigus nagrinėti ir leidus streikuoti, žmonės to daryti negali, nes šalyje paskelbta nepaprastoji padėtis.
Ką jūs darytumėt, jei pusantrų metų prašytumėt padidinti atliginimą ir jūsų prašymai būtų ignoruojami? Greičiausiai keistumėte darbovietę. Bet šie žmonės to daryti negali, nes net išeiti iš darbo jiems uždraudė teismas, iki tol, kol bus išnagrinėtas Jūsų darbdavio formaliai pateiktas ieškinys. O tai gali trukti metus ar net daugiau. Kaip jūs vertintumėte, jeigu jus privalomai teismas įpareigotų dirbti pas jums netinkantį darbdavį, už jums netinkantį atlygį, jums nepatinkančioje, net toksiškoje aplinkoje?
Galime konstatuoti – UAB „Vilniaus viešasis transportas“, naudodamasi jai įstatymų teikiamomis galimybėmis, ne be sisteminių trūkumų ir teismų pagalbos, piktnaudžiauja teisės aktais ir išnaudoja juose esančias spragas savo derybinėms pozicijoms stiprinti. Ir nors čia kalbame apie UAB „Vilniaus viešasis transportas“ ir jos savininkę Vilniaus miesto savivaldybę, kuri yra pagarsėjusi teisiniu nihilizmu ir cinizmu, rasti būdų piktnaudžiauti ir trypti dirbančiųjų teises gali kiekvienas darbdavys, tarp jų ir jūsiškis.
Kaip jūs vertintumėte, jeigu jus privalomai teismas įpareigotų dirbti pas jums netinkantį darbdavį, už jums netinkantį atlygį, jums nepatinkančioje, net toksiškoje aplinkoje?
Žvelgiant į tokią situaciją, pirmiausia kyla klausimas įstatymų leidėjams. Kaip gali būti taip, kad jų priimamuose teisės aktuose įtvirtintos normos neveikia? Nes, UAB „Vilniaus viešasis transportas“ kreipimasis ir teismo sprendimas uždrausti darbuotojams naudotis teise stabdyti darbo sutartį aiškiai parodė, kad Darbo kodekso 50 straipsnio nuostata neveikia ir iš esmės yra niekinė.
Maža to, kaip gali būti taip, kad valstybė, deklaruojanti, kad visad gina silpnesniąją pusę, leidžia tokius įstatymus, kurie sudaro galimybes stipresniajam įgyti nepagrįstą procesinį pranašumą ir juo piktnaudžiauti? Štai sudarant bet kokią civilinę sutartį gali būti patikrinta, ar sutartis yra sąžininga. Kai sutartyje vienai šaliai yra suteikiamas nepagrįstas pranašumas prieš kitą šalį – tokia sutartis gali būti pripažinta nesąžininga ir panaikinta.
Tuo tarpu Lietuvos teisės aktuose darbdavys turi teisę kreiptis į teismą ir taip apriboti kitos šalies konstitucinės teises, o štai darbuotojai dėl to nieko negali padaryti ir yra priversti mėnesių mėnesiais laukti galutinio teismo verdikto. Jiems nėra suteikta jokių galimybių stabdyti tokio piktnaudžiavimo. Ar tai normalu, sąžininga ir teisinga? Kažin.
Taip pat, Lietuvos Respublikos Konstitucija sako, kad esant nepaprastajai padėčiai galima riboti tik tam tikras žmogaus teises ir laisves, tarp kurių nėra teisės į streiką, numatyto Konstitucijos 51 straipsnyje. Tad kyla klausimas, kaip Lietuvoje gali galioti įstatymo (Nepaprastosios padėties įstatymas) nuostata, ribojanti asmens konstitucinę teisę? Akiplėšiška ir tai, kad pati Vidaus reikalų ministerija, net ir po pataisos dėl šio ribojimo įregistravimo Seime, teikdama komentarą žiniasklaidai, aiškino, kad draudimo streikuoti nepaprastosios padėties metu nėra.
Tuo tarpu Lietuvos teisės aktuose darbdavys turi teisę kreiptis į teismą ir taip apriboti kitos šalies konstitucinės teises, o štai darbuotojai dėl to nieko negali padaryti ir yra priversti mėnesių mėnesiais laukti galutinio teismo verdikto.
Kyla klausimų ir dėl Teisingumo ministerijos bei teismų. Pirmiausia, dėl bylų nagrinėjimo teismuose trukmės. Juk būtent situacija su UAB „Vilniaus viešasis transportas“, kai ši įmonė, pasinaudodama savo procesinėmis teisėmis, gali vilkinti procesus iki begalybės, rodo, kad bylų nagrinėjimas teismuose trunka gerokai per ilgai.
Ne mažiau svarbu yra tai, kad vykdydamas jam priskirtą funkciją, t. y. teisingumo užtikrinimą, teismas neturėtų tik formaliai patikrinti, ar ieškinys arba prašymas yra techniškai tvarkingi. Teismai turėtų įvertinti ir platesnį kontekstą ir, remdamiesi juo, priimti sprendimus. Nejaugi tai, kad šiuo atveju dėl UAB „Vilniaus viešasis transportas“ kaltės daugiau nei 600 dienų yra nepasirašoma kolektyvinė sutartis, o darbuotojai jau antrus metus gyvena darbdaviui neatsižvelgiant į jų reikalavimus, nėra svarbu sprendžiant, ar tokio darbdavio ieškinys, kuriuo siekiama supančioti konstitucines teises, turi realų pagrindą? Ar darbuotojas, kuris neturi orių darbo sąlygų, kurio darbdavys neatsižvelgia į jo prašymus ilgą laiką, neturi objektyvios teisės ir negali turėti pagrįsto noro ir galimybės sustabdyti darbo sutartį?
Galiausiai, pasisakydamas dėl draudimo stabdyti darbo sutartį, teismas aiškino, kad toks masinis darbo sutarčių stabdymas gali turėti streiko požymių. Kitaip tariant, teismui argumentu patenkinti darbdavio reikalavimą tapo tai, kad laikinai stabdydami darbo sutartis darbuotojai galimai gali realizuoti savo konstitucinę teisę streikuoti. Ši situacija yra tiesiog akibrokštas, kai pasitelkiant vieną iš daugybės žemesnės galios teisės aktų, yra ribojamos ne tik Darbo kodekse, bet ir Konstitucijoje įtvirtinta žmogaus teisės.
Lietuvoje galimybių streikuoti pažabojimas teismo valia jau įgijo pavojingą pasikartojantį pobūdį. Štai pavyzdžiui, 2007 metais teismas uždraudė streikuoti pasų poskyrio darbuotojams, motyvuodamas tuo, kad šių darbuotojų streikas tiesiogiai paveiktų visuomenės interesus ir pažeistų žmonių teises. Pasų poskyrio darbuotojai nutarė išreikšti savo poziciją dvi valandas darbo metu vilkėdami marškinėlius, bylojančius apie streiką, o neįvykęs streikas teismo buvo pripažintas neteisėtu dėl Darbo kodekso pažeidimų.
Ši situacija yra tiesiog akibrokštas, kai pasitelkiant vieną iš daugybės žemesnės galios teisės aktų, yra ribojamos ne tik Darbo kodekse, bet ir Konstitucijoje įtvirtinta žmogaus teisės.
2011 metais streiką inicijavo gamyklos „Švyturys–Utenos alus“ darbuotojai, reikalaudami padidinti atlyginimus. Įmonės „Švyturys–Utenos alus“ vadovybė kreipėsi į teismą su prašymu pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti darbuotojams streikuoti, kol bus išnagrinėtas įmonės ieškinys pripažinti streiką neteisėtu. Laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos, o streikas galiausiai pripažintas neteisėtu, nes teismas pritarė įmonės argumentui, kad alaus virimas yra nepaprastai reikšmingas Lietuvos visuomenei.
Atsakomybė už funkcijų tęstinumo užtikrinimą visais aptartais atvejais buvo perkelta darbuotojams. Užuot darbdaviams ieškojus sprendimų, kaip užtikrinti darbuotojų teises ir darbdavių valdomų įmonių funkcijų tęstinumą, kadangi jie tiesiogiai yra atsakingi už darbo organizavimą, dalis visuomenės narių tampa įkaitais, tais, kurių teisės visiškai nesvarbios, ir ribojamos teisinėmis žabangomis.
Kad ir kaip pasibaigtų ši ne vienerius metus trunkanti kova tarp Vilniaus savivaldybei pavaldžios įmonės ir jos darbuotojų, tik nuo visuomenės ir jai atstovaujančių politikų priklauso, kokia praktika formuosis Lietuvoje.
Vienas cinikas parodė sistemines darbo santykių reguliavimo ir teisinių procesų spragas, ir dabar tik nuo politikų priklauso, ar šios spragos bus užkamšytos, ar visgi ir toliau jos bus ignoruojamos, o valstybė nuolankiai tarnaus darbdaviams.
Povilas Pinelis yra LSDP Vilniaus miesto skyriaus pirmininkas
