Ukrainoje vykstantis karas yra didelė tragedija, su kokia nėra susidūrusios kelios europiečių kartos. Jau anksčiau gerokai strigus ekonomikai, karas Ukrainoje dar labiau užaštrino ekonominius ir socialinius iššūkius Lietuvoje ir padidino kainą, kurią reikės sumokėti su jais kovojant. Ar mes būsime tam pasirengę priklauso tik nuo valdančiųjų politikų priimamų sprendimų ir priemonių. Deja, vis dar nesulaukiame realių valdančiųjų veiksmų, o kainų šuoliai vis labiau slegia gyventojų pečius ir didina nerimą dėl ateities.
Prisiminkime neseną išbandymą – pandemijos suvaldymą. Tiek valstybę, tiek Vilniaus miestą valdo liberalų ir konservatorių tandemas. Kaip parodė pandemijos aplinkybės, valdantieji ne tik kad nepasirūpino spręsti žmonių problemų, bet ir priėmė nuostolingų bei visokeriopai žalingų sprendimų.
Ryškus pavyzdys – kvėpavimo aparatų įsigijimo situacija Vilniuje, kai visų vilniečių pinigais sumokėta už priemones, kurios niekada nebuvo gautos. Norėtųsi sakyti ne situaciją, o skandalą, betgi skandalo nebuvo. Dėl tokių iškreiptų ir netgi nusikalstamų pandemijos valdymo prioritetų daug verslų naujo kvėpavimo taip ir neįgavo. Kaltų nėra, nes juk pandemija.
Pastaruoju laikotarpiu visuomenę prislėgė pribloškiančius mastus siekiantis maisto produktų, paslaugų, elektros, šildymo ir degalų kainų didėjimas, skirtingos kilmės ir įvairaus pobūdžio verslui tenkantys smūgiai, neaugantys atlyginimai, o kur dar ilgus metus stagnuojančios pensijos ir kitos ekonominės ir socialinės problemos.
Ryškus pavyzdys – kvėpavimo aparatų įsigijimo situacija Vilniuje, kai visų vilniečių pinigais sumokėta už priemones, kurios niekada nebuvo gautos.
Dabar, karo Ukrainoje kontekste, susiklostė panaši situacija kaip ir pandemijos įkarštyje. Visuomenė sukrėsta, kartu su Ukrainos žmonėmis išgyvena tragediją ir telkiasi į vienam bendram tikslui – kaip nors padėti kraujuojančiai laisvės gynėjai Ukrainai ir karo baisumus patiriantiems žmonėms. Karas tampa priedanga valdžiai, kuri jau kurį laiką gyvena skelbdama skambius politinius pareiškimus, kai su realiais veiksmais ir čia vėluojama – uždaryti oro erdvę Rusijos lėktuvams pasiūlėme paskutiniai tarp Baltijos šalių.
Valdžia naudojasi karo Ukrainoje situacija ir nepateikia jokios konkrečios vizijos, neturi strategijos, nesiima priemonių dėl mūsų piliečių patiriamų krizių valdymo. Tai iškalbingai byloja apie tikrąjį valdančiųjų neryžtingumą, negebėjimą priimti būtinus bei neatidėliotinus sprendimus ir tinkamai veikti krizių sąlygomis.
Tenka priminti, kad ši valdžia dar iki karo Ukrainoje ne tik kad nepateikė pasiūlymų dėl šalies ekonominių ir socialinių problemų sprendimo būdų, bet ir nenorėjo naudotis kitų jiems teikiamomis idėjomis ir pasiūlymais. Pasyviai stebėjo vis augančią infliaciją, didėjančias socialinės problemas ir iš Seimo tribūnos žadėjo, kad pavasarį viskas susitvarkys. Nesusitvarkė.
O stebint ligšiolines valdančiųjų reakcijas į visuomenės, ekonomistų, verslininkų ir mokslininkų perspėjimus, akivaizdu, kad valdžios abejingumas ir arogancija neišsisklaidė, ir plano, ką daryti, kaip tada nebuvo, taip ir dabar nėra.
Valdžia naudojasi karo Ukrainoje situacija ir nepateikia jokios konkrečios vizijos, neturi strategijos, nesiima priemonių dėl mūsų piliečių patiriamų krizių valdymo.
Dar praėjusiais metais socialdemokratai pasiūlė taikyti lengvatinį pridėtinės vertės mokesčio tarifą maisto produktams. Pasiūlymas buvo atmestas. Šiemet sausio mėnesį socialdemokratai pirmieji pasiūlė Lietuvos gyventojams taikyti nulinį pridėtinės vertės mokesčio tarifą šildymui. Ši pasiūlymą pradžioje kritikavusi, o vėliau minimaliai pakoregavusi ir jau gerokai vėluojanti Vyriausybė visuomenei pristatė kaip savo.
Žinoma, geriau taip, negu niekaip, bet sunku suprasti, kodėl išsisukinėjama ir net keliuose Seimo posėdžiuose atmetinėjami opozicijos pasiūlymai, gaištama, kai galiausiai vis tiek priimama tas pats, tik siauresne apimtimi ir nereikšmingai pakeitus pasiūlymo techninį įgyvendinimą.
To, kas priimta, – per maža. Valdantieji nutarė kompensuoti pridėtinės vertės mokesčio dalį už šildymą tik centrinio šildymo naudotojams. Kaip padengti šildymo sąskaitas tiems, kurie nepriklauso centrinio šildymo tinklui, o pavyzdžiui, turi autonominį dujinį, elektrinį šildymą ar kūrena malkomis – neaišku, ir šie gyventojai paliekami valdžios sprendimų užribyje.
Praėjusiais metais prasidėjęs elektros ir šildymo kainų augimas turėjo tapti aiškiu signalu valdžiai apie būtinybę priimti greitus sprendimus. Tai ypač aktualu ten, kur savivaldybės padarė klaidų arba uždelsė reformuoti šilumos ūkius. Laisvės partijos ir konservatorių valdomame Vilniuje sąskaitos už šildymą padidėjo tris kartus.
Šiemet sausio mėnesį socialdemokratai pirmieji pasiūlė Lietuvos gyventojams taikyti nulinį pridėtinės vertės mokesčio tarifą šildymui.
Nepaisant to, aštuntus metus Vilniui vadovaujanti liberalų ir konservatorių valdžia ir toliau miega – Vilniaus kogeneracinėje elektrinėje rimtesni procesai nepradėti, o Vilniaus dispozicijoje esantys du galingi šildymo katilai – nepaleisti. Įdomu, kaip dešinieji pasiaiškins vilniečiams, jeigu pasitvirtins Valstybinės energetikos reguliavimo tarnybos prognozė, kad elektra gali brangti iki 50 procentų, o dujos, kuriomis apšildomas ir didžiausias šalies miestas, – 200 procentų?
Ieškoti sprendimų sušvelninti kainų augimą dabar būtina kaip niekada. Ir ne tik mažinant pridėtinės vertės mokestį, bet ir taikant įvairias papildomas priemones. Pirmiausia todėl, kad kainų augimas vis labiau didina skurdą ir atskirtį Lietuvoje, o energijos, kuro kainos jau dabar drasko net ir vidutines pajamas gaunančių gyventojų kišenes.
Atminkime, kad be viso to, daug lietuvių negalėjo likti abejingi karo baisumus Ukrainoje patiriančių žmonių negandoms, atsiliepė į solidarumo iniciatyvas, aukoja pinigus ir prisideda kitais ištekliais, kai kurie jų, užuot gavę pajamų iš nekilnojamojo turto, priėmė karo pabėgėlius iš Ukrainos.
Nemažą dalį pabėgėlių sudaro globos ir pagalbos reikalingi žmonės, – moterys su vaikais, vaikai, kūdikiai ir senoliai, o net ir kukliam jų gyvenimui būtinos sąlygos – šiluma, vanduo, elektros energija, maistas, drabužiai ir kt. Visa tai kainuoja, ir ta kaina su kiekviena diena vis didėja geraširdžiams ir su karo skriaudžiamais, savo namus priverstais palikti Ukrainos gyventojams solidariems Lietuvos žmonėms.
Ieškoti sprendimų sušvelninti kainų augimą dabar būtina kaip niekada.
Daug problemų patiria ir verslas, pramonė bei ūkininkai, bet jų ši valdžia taip pat negirdi. Štai ūkininkai sako, kad trąšų kainos kyla nepakeliamais tempais, daržovių dideliuose šiltnamiuose augintojai negali pasakyti, kiek kainuos daržovės, kai dujos ir elektra, būtini šildymui, brangsta kartais.
Mėsos perdirbėjai kalba apie tai, kad žaliavų didmenos kainos jau dabar viršija tas, kurias dar sausį mokėjo vartotojai už galutinį produktą mažmeninės prekybos tinkle, ir tik trumpo laiko klausimas, kada mažmeninės prekybos tinklai bus priversti produktus įsigyti ir parduoti jau naujomis ir gerokai didesnėmis kainomis. Deja, bręstančios dar didesnės krizės akivaizdoje ir toliau visiškai negirdime jokių valdžios idėjų.
Visi sutariame, kad Putino režimui būtina taikyti sankcijas, tačiau valdžiai neįdomu, kaip reikės amortizuoti sankcijų pasekmes, – kaip reikės kompensuoti nesurenkamus mokesčius, padidėjusias socialines išmokas, įmonių, negaunančių užsakymų, bankrotus, ir ką pasiūlyti darbo netenkantiems žmonėms. Sankcijos įvestos ir galioja, tačiau kas ateityje laukia įmonių, kurių atžvilgiu pritaikytos sankcijos, ir jų darbuotojų, kol kas neaišku.
Suvokdami gresiančią katastrofą, kai dėl pritaikytų sankcijų buvo paralyžiuotas trąšų gamybos bendrovės „Lifosa“ darbas, profsąjungoms raginant, valdantieji pritaikė laikinas išimtis šiai gamyklai, tačiau nėra aišku, kiek laiko išimtys bus taikomos ar jos bus veiksmingos. Tai tik viena įmonė, o tokių yra kur kas daugiau.
Daug problemų patiria ir verslas, pramonė bei ūkininkai, bet jų ši valdžia taip pat negirdi.
Pavyzdžiui, penki šimtai Alytuje įsikūrusios šaldytuvų gamyklos „Snaigė“ darbuotojų neturi atsakymų dėl įmonės ir savo ateities. Ką jau kalbėti apie įmones, kurioms dėl bet kokių, esamų ar menamų ryšių su Rusija, visuomenė skelbia boikotą – šių įmonių tolimesnė ateitis miglota, tad ten dirbantieji gali netekti darbo, nors jie niekaip nėra atsakingi už tai, kad dirba įmonėje, kurios akcijų turi Rusijos pilietis.
Pažangių užsienio įmonių vadovybės supranta, kad ekonominis karas ir prieš Kremlių nukreipti sprendimai negali lemti, kad darbuotojai būtų palikti likimo valiai. Nutraukusios saitus su Rusija, jos pasirūpina savo darbuotojais, pavyzdžiui, įsipareigodamos jiems ir toliau mokėti atlyginimus bent jau kurį laiką. Ar toks pat principas neturėtų būti taikomas visos šalies mastu, kai valstybė, taikydama būtiną ekonominį spaudimą Kremliui, prisiimtų atsakomybę ir pasirūpintų ne dėl savo kaltės nukenčiančiais žmonėmis?
Kalbant apie darbuotojus ir darbo rinką, negalima nutylėti ir čia artėjančių galimų pokyčių. Nemaža dalis atvykstančių iš Ukrainos žmonių gali ir nori dirbti. Kai kurie jų jau spėjo įsidarbinti. Tenka išgirsti istorijų, kad ieškantis darbo ukrainietis ar ukrainietė pasiūlymą gauna per kelias valandas. Tiek ukrainiečiams, tiek ir verslui tai yra labai gerai, – vieni gauna galimybę dirbti ir užsidirbti, o kiti, ilgus metus siekę pigesnės darbo jėgos iš trečiųjų šalių, dabar gavo galimybę užpildyti darbo vietas.
Vis dėlto, ši situacija neabejotinai paveiks šalies darbo rinką – laisvų darbo vietų gerokai sumažės, gali sumažėti šiuo metu siūlomi atlyginimai už tam tikrą darbą, o vidutinio darbo užmokesčio augimo tempai stipriai sulėtės ilgam. Šie iššūkiai gali labai smarkiai paliesti tuos sektorius, kur dirbantieji gauna mažesnį nei vidutinį atlyginimą.
Vienas didžiausių šios valdžios paklydimų yra manymas, kad dar ne vienerius metus viską bus galima paaiškinti ir pateisinti karu.
Susidarius situacijai, kai kainos didėja ir šalyje gali atsirasti darbo jėgos perteklius bei sumenkti darbuotojų derybinės pozicijos, tikėtina, pablogės mažesnius atlyginimus gaunančių žmonių gyvenimas – jie paprasčiausiai neturės galimybių įsigyti reikalingų prekių ir gauti būtinų paslaugų. Panašu, kad idėjų, kaip reikės padėti šiems žmonėms ir kaip vėl nevirsti pigios darbo jėgos šalimi, Vyriausybėje taip pat nėra.
Vienas didžiausių šios valdžios paklydimų yra manymas, kad dar ne vienerius metus viską bus galima paaiškinti ir pateisinti karu. Taip manyti yra didelė valdančiųjų klaida, nes, pirma, žmonės puikiai prisimins, kad didžiausią Europoje, net 12 procentų viršijančią infliaciją, Lietuva pasiekė dar iki karo Ukrainoje pradžios, antra, žmonės iš valdžios ir politikų tikisi ne konstatavimo ir išsisukinėjimų, o problemų sprendimų.
Ukrainos ir laisvės pergalė šiuo metu yra pagrindinis viso laisvo pasaulio, taip pat ir mūsų tikslas. Tačiau jis negali tapti priedanga valdantiesiems ignoruoti esančias ir vis didėjančias socialines ir ekonomines problemas. Žmonės yra pasirengę padėti už laisvę kariaujančiai Ukrainai, bet jų atsidavimas šiam svarbiam tikslui negali tapti valdžios pretekstu ar pasiteisinimu nesirūpinti Lietuvos žmonėmis ir jų problemomis. Pergalei būtinas žmonių sutelktumas ir vienybė, o valdžia privalo tai suvokti ir imtis greitų bei efektyvių sprendimų, kurie padėtų žmonėms atlaikyti prasidėjusią krizę.
Povilas Pinelis yra LSDP Vilniaus miesto skyriaus pirmininkas.
