Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius miesto tarybos svarstymui pristatė komplekso projektą, kurį patvirtinus būtų pastatytas ir Nacionalinis stadionas. Taip, Nacionalinis stadionas, apie kurį daugybė valdžių ir žmonių kalba jau ne vieną dešimtmetį, tapo tik sudedamąja didelio, išimtinai į daugiafunkcinį kompleksą valdysiančio verslo interesus orientuoto projekto dalimi, o pats kompleksas su futbolu ir šio sporto kultūros plėtra turi nedaug bendra.
Panašu, kad meras, vadinamoji „Laisvės partija“, ir konservatoriai savo principus apgludino ir, patvirtinus projektą, statybų imsis ne kas kitas, o tie patys „Axis Industries“.
Projektas daugeliui stebinčių šį procesą kelia šypseną. Tiesa, ne tokią šypseną kaip Remigijaus Šimašiaus, o ironišką. Jei kas pamena, Remigijus Šimašius, pirmą kartą kandidatuodamas į Vilniaus miesto merus, visą savo rinkimų kampaniją „vyniojo“ ant to, kad Artūras Zuokas turi sąsajų su „Rubicon“ (dabar „Axis Industries“) įmonių grupe, o Remigijus Šimašius šias sąsajas nutrauksiąs. Praėjusios kadencijos pabaigoje jau konservatorių atstovai pareiškė, kad kyla grėsmė valdančiajai koalicijai, nes meras ir jo komanda galimai neteisėtai proteguoja minėtą įmonių grupę. Bet panašu, kad meras, vadinamoji „Laisvės partija“, ir konservatoriai savo principus apgludino ir, patvirtinus projektą, statybų imsis ne kas kitas, o tie patys „Axis Industries“.
Sakysite, bala nematė tų principų, kad tik pastatytų! Gal ir teisingai – pasitaiko, kai rezultatas yra svarbesnis už priemones, ir koks ten skirtumas, kas stato. Tačiau problema atsiranda todėl, kad pagal projektą nebus taip, kad objektai bus pastatyti, už juos atsiskaityta, o raktai bus atiduoti Vilniui. Taip jau nutiko, kad Vilniaus valdžia pasirinko tokį „fokusą“, jog ne tik negaus komplekso raktų, bet ir sukurs valdytojui milžinišką investicijų grąžą, ir dar pati bus įsipareigojusi mokėti objekto operatoriui, kadangi turės iš jo nuomotis pačius objektus arba patalpas juose iš anksto numatytomis apimtimis: bus nustatyta, kiek renginių per metus turi „nupirkti“ Vilniaus miesto savivaldybė ir valstybė, ir kiek pinigų tie renginiai turi atnešti.
Komplekso objektai (įskaitant ir sporto objektus) – konferencijų salės, prekybos vietos, stadionas, futbolo aikštės, krepšinio aikštelės – bus nuomojami tiek privačiam verslui, tiek valstybei ir tai pačiai savivaldybei. O tai, kad vienas iš komplekso operatorių bus „Kauno arena“, šiam projektui suteiks pasaulinio lygio egzotikos, kadangi, tikėtina, ne tik Vilnius, bet ir Vilniaus sporto komandos netiesiogiai taps Kauno „Žalgirio“ rėmėjomis.
Nors nereikėtų stebėtis, kad ši valdžia, sudaryta iš liberalų ir konservatorių, vis daugiau miesto perleidžia privačiam verslui, tačiau stebina jos apsukrumas ir cinizmas visuomeninei aktualią problemą padaryti tikra „šėrykla“ tam tikram verslui ir tam tikriems verslininkams. Tokiu pačiu būdu savivaldybė išsprendė ir darželių problemą: užuot investavusi į viešąją gėrybę, pridėtinės vertės miestui didinimą, ji pasirinko tiesiog perpumpuoti miestiečių pinigus į privačius darželius ir juos valdantį verslą. Kaip tai pelninga galite sužinoti „pasigooglinę“ Austėjos Lansbergienės valdomo „Vaikystės sodo“ pelną ir išmokamų dividendų dydžius.
Prieš kurį laiką Edmundas Jakilaitis klausė, kodėl žemė tokioje komerciškai patrauklioje vietoje nėra parduodama, juk už gautus pinigus būtų galima nesiskolinant pastatyti stadioną kur kas patrauklesnėje tokio tipo statiniui vietoje ir dar, tikėtina, liktų pinigų. Ir štai po šio projekto pristatymo paaiškėja atsakymas: kam parduoti, jeigu galima ne tik atiduoti, bet ir lygioje vietoje sukurti naują verslą tai pačiai jau daug kartų gėdingai nuskambėjusiai interesų grupei ir kitiems verslininkams už miestiečių pinigus?
Akivaizdu, kad projektas yra tiesiog saldus kąsnis investuotojams: tu gauni žemę, miestas iš tavęs skolinasi, tu gauni garantuotus paskolos mokėjimus, dargi su palūkanomis, ir operuodamas šiuo kompleksu generuoji pelną. Verslo interesas aiškus, lobizmas šioje vietoje pateisinamas, bet ką gauna Vilnių valdantieji už tai lieka paslaptimi. Tačiau per ilgai gyvename, kad manytume, kad toks, kaip kažkas teisingai įvardijo, nusikaltimas vilniečiams yra daromas šiaip sau.
Gerai, mokim ranka ir į tai – kas kaip moka, tas taip sukasi, noras uždirbti nėra nusikaltimas, kad tik būtų rezultatai. Bet čia ir vėl problema: pagal šį projektą nėra prielaidų teigti, kad, jį įgyvendinus, miestui taps geriau. Pirmiausia numatomo dydžio stadionas vargiai surinks pilnas tribūnas. Atsižvelgiant į tai, kad projektą valdys privatus verslas, jame greičiausiai namų rungtynių nežais nei Vilniaus „Žalgiris“, nei „Trakai“, nes jų poreikius visiškai atitinka Lietuvos futbolo federacijos stadionas, o tokio privataus kapitalo valdomo monstro nuoma bus per brangi. Atsižvelgiant ir į tai, kad tokio stadiono įrengimas, operavimas juo bus didelis iššūkis, sunku tikėtis, kad abi Vilniuje žaidžiančios futbolo komandos jį rinksis ir pirmiems Europos lygos ar Čempionų lygos etapams, ką jau kalbėti apie žemesnių lygų komandų rungtynes.
Austėjos Landsbergienės valdomo privačių darželių tinklo pelningumas rodo, kad ir darželiai tikrai neliks tušti. Atsižvelgiant į tai, kad brangiausi restoranai ar desertinės, prašantys net ir 5 eurų už desertą, yra perpildyti, tikėtina, kad ir kompleksas bus užpildytas. Tas pats ir su būreliais – panašu, kad sportuoti čia galės turtingų tėvų vaikai, kurie už būrelius ir jaukią aplinką vaikams galės mokėti bet kiek. O kur dar įvairūs taip įmonių, valstybinių įstaigų pamėgti renginiai, konferencijos ir mokymai?
Akivaizdu, kad šis kompleksas dūgs kaip avilys, o tai gerai tam tikram verslui ir tam tikriems „išrinktiesiems“ miestiečiams. Bet didžioji dauguma vis tiek žais kitose aikštelėse, o krepšinio mėgėjai verčiau rinksis mokyklų sporto sales. Kompleksas bus skirtas tik „elitui“, o sportas niekaip nepriartės prie vilniečių, neskatins daugiau miestiečių ir jų vaikų sportuoti. Deja, liberalų ir jiems prijaučiančių pasaka apie būsimą futbolo proveržį teks nusivilti, kadangi selekcija iš išskirtinai turtingųjų nepadeda atrasti talentų.
Taigi, tai bus kompleksas, kurio koncepcija neabejotinai žalinga vilniečiams. Bet štai dar viena problema, kurią nutyli R. Šimašiaus komanda – kompleksas pakeis labai didelės dalies vilniečių gyvenimą. Net ir tų, kurie niekada nebus įkėlę kojos į kompleksą ir nebus pasinaudoję nė viena jo paslauga (ir ne tik todėl, kad paslaugos bus neprieinamos ar nereikalingos).
Šis monstras paveiks gyvenimą kaip radiacija. Kodėl? Ogi štai kodėl. Koncentruoti tiek daug objektų viename, sąlyginai mažame plote yra visiška beprotybė. Jau dabar keliaujantys pro ir aplink numatomą komplekso vietą susiduria su milžiniškomis eismo spūstimis, vien dėl to, kad ši vieta yra tranzitinė, o kur dar „Akropolio“ sukuriami automobilių srautai. Įsivaizduokite, kaip ten viskas vyks tada, kai bus papildomai atidarytas šis kompleksas, į kurį beveik ištisą parą plūs sportininkai, vaikus į darželius ir būrelius vežantys tėvai, konferencijų dalyviai, koncertų ir sporto renginių žiūrovai. Galiausiai kyla klausimas, kaip visas šis kompleksas ir jo infrastruktūra koreliuoja su Darnaus judumo planu, kurį yra patvirtinusi pati savivaldybė.
Tikiu ir noriu, kad svarbiausias sporto objektas būtų Vilniuje. Tačiau didžiausias ir svarbiausias sporto objektas neturi būti dar vienas už mūsų visų pinigus kuriamas „kranelis“ verslui įsisavinti miestiečių pinigus ir pelnytis iš viešojo poreikio, kurio patenkinti net neturima tikslo. Deja, siūlomas projektas yra būtent tai – tai projektas, kuris nuo A iki Z yra tam tikro verslo intereso tenkinimas. Tai projektas, nesukuriantis jokios realios pridėtinės vertės Lietuvos ar Vilniaus sportui. Tai projektas, kuris nepagerins, o tik pablogins vilniečių gyvenimą, kadangi už jį teks mokėti daug ir ilgai, dėl jo dar labiau sunkės eismas Vilniuje. Ar Vilniui tikrai to reikia?
Autorių galite sekti 
