Konstituciniam Teismui išaiškinus, kad mero ir savivaldos tarybos funkcijos turi būti aiškiai atskirtos, naudodamasis šia proga Seimas iš esmės pakeitė Vietos savivaldos įstatymą, pagal kurį miestų bei miestelių gyvenimą organizuoti reikės jau naujai išrinktiems merams ir savivaldybių taryboms. Ši nauja įstatymo redakcija tikrai negali būti vertinama vienareikšmiškai, kadangi joje yra stipriai išplečiamos merų galios, kai tuo tarpu savivaldybių tarybų vaidmuo ir reikšmė dar labiau traukiasi.
Įstatymo rengėjai didžiuojasi ir nuolat pabrėžia, kad pagal jų parengtą naują įstatymo redakciją, meras nuo šiol bus vykdomoji valdžia. Toks abstraktus aiškinimas įstatymo kūrėjams yra labai patogus, nes šis politologinis terminas ne tik skamba solidžiai, bet ir leidžia apsisaugoti nuo klausimų apie būsimų pokyčių esmę – negi pasirodysi kokiu neišmanėliu, kuris nežino, kas gi yra ta vykdomoji valdžia? Tokios abstrakcijos visuomet signalizuoja viena – kažkas nutylima, o kažką galbūt bandoma nuslėpti.
Panašu, kad pagrindo per daug nekalbėti apie naują įstatymo redakciją tikrai yra. Peržvelgus ir apibendrinus visus pakeitimus, matyti gan paprasta užmačia – į mero rankas sutelkti nepagrįstai daug galių, taip užtikrinant ne tik vienasmenes mero galias daugybėje savivaldos klausimų, bet ir sukuriant terpę ilgalaikių politinių karalysčių kūrimui tam tikroje savivaldybėje.
Nors meras ir nebebus savivaldybės tarybos narys, tačiau į jo rankas naujuoju įstatymu perduodami ypač dideli galios svertai, eliminuojant kontrolę, atsvaras ir saugiklius. Štai, pavyzdžiui, merui yra perduodamos praktiškai visos administracijos direktoriaus funkcijos, jis pats sudarinės savivaldybės biudžetą, bus atsakingas už jo įgyvendinimą ir kontrolę. Maža to, jis bus atsakingas ir už savivaldybės turtą, pinigines lėšas, pats tvirtins savivaldai pavaldžių įstaigų nuostatus, skirs ir atleis jų vadovus.
Peržvelgus ir apibendrinus visus pakeitimus, matyti gan paprasta užmačia – į mero rankas sutelkti nepagrįstai daug galių, taip užtikrinant ne tik vienasmenes mero galias daugybėje savivaldos klausimų, bet ir sukuriant terpę ilgalaikių politinių karalysčių kūrimui tam tikroje savivaldybėje.
Tai reiškia, kad savivaldybės administracijos direktoriai ne tik nebetenka daugybės vykdomosios valdžios funkcijų, bet jų paskyrimui merui net nebereikės net ir formalaus tarybos pritarimo. Be to, galia sudaryti biudžetą ir iš esmės asmeniškai tvarkytis su miesto finansais, reiškia ne ką kitą, kaip merui suteikiamą įrankį savo ir/ar savo partijos, komiteto politiniams tikslams ir viešiesiems ryšiams įgyvendinti.
Galimybė vienasmeniškai skirti ir atleisti savivaldybei pavaldžių įstaigų vadovus greičiausiai lems, kad šiose įstaigose bus įdarbinami ne aukščiausios kvalifikacijos profesionalai, o mero ir jo partijos arba komiteto politiniai bendražygiai, taip ilgam sukuriant vieno asmens ir jo partijos ar rinkimų komiteto dominavimą tam tikruose miestuose ar rajonuose.
Antakius kilstelti verčia ir naujai atsirandanti mero veto teisė, kuria naudodamasis meras galės nevykdyti savivaldybės tarybos priimtų sprendimų. Nors įstatymo leidėjai kalba apie tam tikrą mechanizmą veto atmetimui, tačiau nagrinėjant įstatymo nuostatas aišku, kad tas mechanizmas neveiks.
Pirmiausia savivaldybės tarybos, norėdamos atmesti mero veto, turės priimti sprendimą 2/3 visų tarybos narių dauguma, o net ir atlikus šią sunkiai įmanomą misiją, merui paliekama teisė ginčyti tarybos sprendimą teisme. Ši merui suteikiama nepagrįsta ir nepamatuota galia nesutikti ir nevykdyti savivaldybės tarybos sprendimų yra ne tik skandalingas akibrokštas vietos savivaldai, bet ir kelią klausimų dėl suderinamumo su Konstitucija.
Antakius kilstelti verčia ir naujai atsirandanti mero veto teisė, kuria naudodamasis meras galės nevykdyti savivaldybės tarybos priimtų sprendimų.
Svarbu paminėti ir tai, kad nuo šiol vicemerai bus mero asmeniškai paskiriami politinio pasitikėjimo pareigūnai ir nebegalės būti savivaldybių tarybų nariais. Tai yra rimtas iššūkis, nes iki šiol vicemerų pareigybės užtikrindavo valdančiųjų koalicijų sudarymą ir tinkamą bendradarbiavimą tarp valdančiųjų. Priėmus naują įstatymo redakciją, mero bendražygiai ir politiniai partneriai iš esmės tampa jo įkaitais, kadangi turėdamas jam suteiktas galias, meras bet kuriuo momentu galės atleisti savo vicemerą, kuris jau bus atsisakęs savivaldybės tarybos nario mandato. Taigi, prieštaravimas merui, nesutikimas su jo matymu ar asmeniškai, ar koalicijoje, rimtą gyventojų pasitikėjimą gavusį politiką ar net politinę jėgą, vien mero sprendimu gali palikti prie suskilusios geldos.
Kalbant apie savivaldybių tarybų, žmonių išrinktų atstovų vaidmenį darant įtaką vietos gyvenimui, vaizdas išties liūdnas. Štai projekto rengėjai numatė fiksuotą tarybos nario pasisakymo laiką ir būtinybę tarybos posėdžius transliuoti internetu. Na, žinoma, gražu – opozicijos atstovai galės kalbėti ilgiau, meras negalės jų nutraukti, gyventojai, žinoma, galės, stebėti, apie ką vyksta diskusijos komitetuose.
Kita vertus, būkime objektyvūs, – kiek gi žmonių stebi tuos savivaldybių, o juo labiau jų komitetų posėdžius? Štai, pavyzdžiui, Vilniaus, kuriame gyvena apie 600 000 gyventojų, paskutinius tris tarybos posėdžius „Youtube“ platformoje peržiūrėjo vidutiniškai 540 žmonių. Tuo tarpu Rokiškio rajonų savivaldybės paskutinius 10 komitetų posėdžių vidutiniškai stebėjo po 46 žmones. Taigi, akivaizdu, kad toks viešumo didinimas neturi jokios realios reikšmės.
Priėmus naują įstatymo redakciją, mero bendražygiai ir politiniai partneriai iš esmės tampa jo įkaitais, kadangi turėdamas jam suteiktas galias, meras bet kuriuo momentu galės atleisti savo vicemerą, kuris jau bus atsisakęs savivaldybės tarybos nario mandato.
Taip pat įstatymo leidėjai itin pabrėžia ir nuo nacionalinės valdžios nukopijuotą modelį, kai opozicija turi teisę formuoti savo darbotvarkę ir net kelis kartus per metus turėti galimybę posėdžio metu užduoti klausimus merui, jo komandai ir valdančiųjų atstovams. Skamba kaip ir gerai, demokratiškai, bet reikalas tas, kad nėra aišku, ką gi realaus duos tos „valdančiųjų valandėlės“ porą kartų per metus, o be to, svarbu paminėti ir tai, kad meras gali, bet tikrai neprivalo rengti posėdžio su išimtinai opozicine darbotvarke. Na, o apie atsirandančią opozicijos lyderio poziciją savivaldybės tarybose net ir kalbėti neverta, nes jokių realių politinių galių šiai pareigybei nenumatyta, tad ir ši pozicija tėra butaforija.
Neabejotina, kad įsigaliojus įstatymui, jis sukels daugybę diskusijų tiek tarp politikų, tiek ir visuomenėje. Neatmestina ir tai, kad tik laiko klausimas, kada šis įstatymas pateks ant Konstitucinio teismo stalo, nes tiek merui suteikta veto teisė, kadencijų skaičius, tiek įstatyme numatytas biudžeto formavimo principas rėžią akį, nekalbant jau apie kitus, mažesnius niuansus. Kyla klausimų, kaip šis įstatymas dera su Konstitucijos 119 straipsniu, kuriame aiškiai pasakyta, kad įgyvendindamos teisės aktus ne kas kitas, o būtent savivaldybių tarybos sudaro sau atskaitingus vykdomuosius organus? Visiškai neaišku ir tai, kaip situacija, kai meras netgi nėra savivaldybės tarybos narys, derės su Konstitucijos 121 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad savivaldybių biudžeto sudarymas yra išimtinė savivaldybės funkcija?
Tokių galių koncentravimas į vieną asmenį iš esmės atitinka merų interesus – vadovaudamiesi juo, merai galės greičiau, efektyviau priiminėti sprendimus, kurtis efektyvią ir veikiančią politinio pasitikėjimo komandą. Kita vertus, tokios galios vienam asmeniui išties sukuria didelį disbalansą, nes nėra jokių rimtesnių saugiklių, atsvarų ir vietos kitokiai nei mero pozicijai apskritai. Tarybų nariai neturės jokių rimtesnių svertų priešintis mero vykdomiems veiksmams, nekalbant jau apie savo idėjų, pasiūlymų miestams ir rajonams įgyvendinimą. Taigi, savivaldybių tarybų, jų rinkimų reikšmė Seimo valia dar labiau menksta.
Deja, tenka konstatuoti, kad politikams dažnai kalbant apie savivaldos reikšmę ir jos didinimą, piliečių įsitraukimą į ją, šiuo įstatymu žengiama priešinga kryptimi – grįžtama penkmečius ar net dešimtmečius atgal, galia koncentruojama į vieną asmenį ar politinę jėgą, ir programuojamos ne žmonių valia renkamos ir perrenkamos, o lojalumu merui grįstos ilgametės karalystės Lietuvos miestuose ir rajonuose.
Įsigaliojus tokiam reguliavimui, deja, bet atsiranda labai rimtos grėsmės savivaldybėms tapti mažais Baltarusijos modeliais, kai vos vieną kartą laimėjęs rinkimus asmuo, turėdamas tokias šiuo įstatymų jam suteikiamas galias ir administracinius resursus, ilgam įsitvirtina poste ir iš esmės vienas ar tik su savo politiniais bendražygiais sprendžia dėl visai savivaldybei aktualių klausimų.
