Maždaug 400 tūkstančių eurų. Tai suma, kurią mokesčių mokėtojų pinigais sumokės konservatoriai Sauliaus Skvernelio partijai už jo frakcijos balsus paremiant Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijai nepaprastai svarbius projektus. Juk būtent „Vardan Lietuvos“ balsai užtikrino ramų ir sklandų konservatoriams pačių svarbiausių sesijos, o gal net ir visos kadencijos įstatymų ir reformų priėmimą.
Vytautas Landsbergis paskelbtas valstybės vadovu, reformuota savivalda ir pradedama tiek daug nepasitenkinimo sukėlusi, daugybę darbo vietų ir galimybę gauti tinkamą medicininę pagalbą laiku atimsianti sveikatos reforma. Ir tik laikas parodys, ką už tuos sidabrinius dar bus įsipareigoję daryti opozicija save vadinantys demokratai, bet, greičiausiai, į šį sandorį buvo įtraukta ir civilinė partnerystė bei narkotinių medžiagų dekriminalizavimas.
Šiandien kaip nuo balto žirgo buvęs premjeras Saulius Skvernelis dalina interviu ir pasakoja apie Vyriausybes klaidas užsienio politikoje ir reiškia neva esanti didelį susirūpinimą dėl artėjančių infliacijos pasekmių. Dabar švelniai pakutenti valdančiuosius jau galima.
Bet kurgi Saulius Skvernelis ir jo kariauna buvo praėjusią savaitę, kai karšta buvo ne tik dėl lauke tvyrančios temperatūros, bet ir valdančiųjų stumiamų teisės aktų ir reformų? Kodėl šiaip jau įprastai garsiai kalbėti bandančių demokratų nebuvo nei matyti, nei girdėti? Vietoje sau būdingos kritikos valdantiesiems, save principiniu kairiuoju vadinantis Tomas Tomilinas rūpinosi, kad Seimo kanceliarijos darbuotojai mokėtų suteikti pirmąją pagalbą?
Juk būtent „Vardan Lietuvos“ balsai užtikrino ramų ir sklandų konservatoriams pačių svarbiausių sesijos, o gal net ir visos kadencijos įstatymų ir reformų priėmimą.
Atrodytų visiška nesąmone, kai save aktyviausiais opozicionieriais vaizduojanti politinė jėga ir ryškieji jos politikai dingsta prieš pačių jautriausių, daugybę Lietuvos žmonių gyvenimo sričių persmelksiančių įstatymų ir reformų, pradedant nuo civilinės saugos ir baigiant sveikatos reforma, priėmimą. Bet būtent taip ir nutiko.
Atrodytų neįprastas, keistas ir opozicinei frakcijai nebūdingas ir visiškai nepateisinamas elgesys turi patį paprasčiausią paaiškinimą. Save demokratais ir opozicionieriais vadinanti Sauliaus Skvernelio frakcija derino sandorio, kuriuo būtų išgelbėtas jų partijos finansavimas, detales su konservatoriais. Taip jau nutiko, kad svarstant naująjį Politinių organizacijų įstatymą demokratas Algirdas Stončaitis apsižioplino ir drauge su visu Teisės ir teisėtvarkos komitetu nubalsavo už tai, kad finansavimo skyrimas išimtinai partijai „Vardan Lietuvos“ pažeistų lygiateisiškumo principus, o tai gali prieštarauti Konstitucijai.
Šios A. Stončaičio klaidos kaina – maždaug 400 000 eurų, kurių „Vardan Lietuvos“ negautų artėjant savivaldos rinkimams. Tai klaida, kuri iš esmės palaidotų save demokratais vadinančią politinę jėgą, nes neturint nei biudžeto asignavimo, nei Ramūno Karbauskio pinigų, įtikinėti rinkėjus savo idėjų prasme tektų iš asmeninių lėšų, kurių jie tiesiog neturi.
Tad Saulius Skvernelis ir jo bendražygiai ilgai nesvarstė ir ėmė belstis į konservatorių duris siūlydamiesi parsiduoti, kad tik valdantieji savo balsais ištaisytų A. Stončaičio padarytą klaidelę netyčia patvirtinus teisininkų nuogąstavimus, kad jų išskirtinis Skvernelio partijos finansavimas gali prieštarauti pagrindiniam šalies teisės aktui – Konstitucijai. Juk yra nepaprastai didelė tikimybė, kad apie tavo prekybą rinkėjas nesužinos, nesupras, nesigilins.
Save demokratais ir opozicionieriais vadinanti Sauliaus Skvernelio frakcija derino sandorio, kuriuo būtų išgelbėtas jų partijos finansavimas, detales su konservatoriais.
Pagaliau, turint beveik pusę milijono, vis tiek yra geriau – jei ir atsiras vienas kitas, darbą su konservatoriais kaip nors paaiškinsi, bet būsi matomas, gražus ir turėsi šansą toliau meluoti pasakodamas apie savo vertybes ir principingumą. O lakstymu per bendruomenės tuščiomis kišenėmis tegul užsiima komitetai arba kokios nors kairėm besidedančios, nepamatuotų ambicijų turinčios organizacijos, kurias, jei netyčia joms pasisektų, bus galima taip pat pigiai įsigyti.
Tai, kad sandoris įvyko ir „Vardan Lietuvos“ parsidavė už biudžeto dotaciją savo partijai abejonių nėra. Tai puikiausiai įrodė Remigijus Žemaitaitis, pakvietęs opozicines frakcijas išeiti iš salės balsuojant už taip vadinamą sveikatos reformą, pagal kurią ligoninės dar labiau nutols nuo žmonių, paslaugų gavimas dar labiau pasunkės, o rajonuose dirbantys medikai – neteks darbo. Visos opozicinės frakcijos paliko plenarinių posėdžių salę išskyrus… Taip, Sauliaus Skvernelio „demokratus“, kurie ne tik išbuvo salėje, taip išgelbėdami balsavimą ir sukurdami progą jį priimti, bet dalis jų, t. y. Vytautas Bakas, Arvydas Stončaitis, Domas Griškevičius ir Zenonas Streikus net įsigudrino ir pabalsuoti „už“ konservatorių stumtą sveikatos reformą.
Panaši situacija vyko ir su V. Lansbergio paskelbimu valstybės vadovu – vienintelė iš opozicinių frakcijų „Vardan Lietuvos“ dalyvavo balsavime, taip sukurdami ramų ir komfortišką įstatymo priėmimą, nors patys valdantieji iki paskutinio momento balansavo ties vieno balso riba.
Tuo tarpu konservatoriai greičiausiai net nesapnavo apie tokią iš tiesiog dangaus nukritusią dovaną. Greičiausiai, kai A. Stončaičiui taip pabalsavus ir konservatorių vadams savo telefonuose pamačius demokratų skambučius, jie kurį laiką net galėjo būti ištikti šoko.
Panaši situacija vyko ir su V. Lansbergio paskelbimu valstybės vadovu – vienintelė iš opozicinių frakcijų „Vardan Lietuvos“ dalyvavo balsavime.
Neoficiali parama ir Skvernelio partijos stiprinimas visuomet buvo vienas iš svarbių konservatorių strateginių tikslų. Paprasta – turint savo pastovų rinkėją, o susiskaldžiusiems liberalams nesudarant jokios realesnės grėsmės politinėje dešinėje, didelė politinių partijų fragmentacija kairėje reiškia, kad galima tikėtis, jog didelio principinio konkurento nebus. Tuo tarpu mažos ir bendro vardiklio neatrandančios politinės jėgos yra kur kas geriau.
Pirmiausia, jos atstovauja panašiems rinkėjams ir rungiasi dėl daugiau mažiau panašiomis alternatyvomis dešiniųjų politikai, todėl joms kur kas sunkiau yra susitarti, kartais paminti asmenines ambicijas ir veikti išvien. Maža to, kaip matome ir iš pastarojo atvejo, ir kalbant paprastai – pirkti jas ar atskirus jų politikus yra kur kas lengviau.
Tad konservatoriai ir taip iki tol darę viską, kad Saulius Skvernelis sukurtų politinę jėgą, kuri galėtų pretenduoti į kokius 7 ar 8 procentus rinkėjų balsų, prie šio savo strateginio siekio dar ir taip vadinamų „magaryčių“ gavo „Vardan Lietuvos“ nusižeminimą ir paramą savo esminiams gal net ne šios sesijos, o apskritai visos kadencijos projektams. Net jei kai kur balsų ir pakaktų, negi nemalonu kai tokie aštrialiežuviai ir principingais besidedantys politikai šitaip nusižemina ir parsiduoda? Tad konservatoriams beliko patogiai įsitaisyti ir tiesiog žiūrėti, kiek gi drabužėlių nusimesti už 400 000 tūkstančių eurų yra pasirengę tie principingieji opozicionieriai.
Net patys didžiausi ir įžvalgiausi konservatorių strategai tokios dovanos ne tik numatyt, bet ir susapnuoti negalėjo. Ir jiems, skirtingai nei „Vardan Lietuvos“, tokius savo žingsnius paaiškinti rinkėjams yra labai paprasta tiek strateginių, tiek ir politinių tikslų įgyvendinimu.
Kaip savo elgesį žada teisinti demokratai – šiandien sunku pasakyti. Faktas tik tas, kad jei rinkėjai galvos, juos įtikinti, kad buvo verta atsisakyti savo vertybių, teiginių ir elgtis būtent taip, kaip pasielgė S. Skvernelis bus labai sunku. Jei negalvos, tai ir aiškint nereikės. Pakaks ir toliau lyg niekur nieko vaizduoti rūpestį žmonėmis prie uždarytų regionų ligoninių, o toks atsidavimas už pinigus bus visiškai pasiteisinęs.
Konservatoriai nepaprastai pigiai gavo labai daug. Kiek daug – dar nėra aišku. Greičiausiai galime tikėtis demokratų paramos civilinei sąjungai ir/ar narkotinių medžiagų dekriminalizacijai, galbūt dar keliems mažesniems projektams. O jei dėl jų nebuvo tartasi, bent jau konservatoriai čia nepralaimi – tai jų partnerių, o ne jų projektai.
Bet kokiu atveju, tokios atviros politinės prekybos ir akivaizdaus parsidavimo ir deklaruojamų vertybių išsižadėjimo, net ir Lietuvos politikoje dažnai nepamatysi. Tad galima pasidžiaugti bent jau tuo, kad visi tapome istorinio įvykio liudininkais ir nepamiršti, kad nuo šiol valdančioji koalicija Lietuvoje tai ne tik konservatoriai su liberalais.
