Jau daugiau nei mėnesį vykstant karui Ukrainoje, į brolišką kvietimą atvykti į mūsų šalį atsiliepia vis daugiau nuo karo baisumų bėgančių ukrainiečių, saugančių savo ir, svarbiausia, savo vaikų gyvybes. Natūralu, kad atvykstančiųjų įkurdinimas ir pilnavertė integracija sukelia iššūkius, kurie tampa ir čia gyvenančių žmonių nerimo priežastimi.
Viena ryškiausių ir labiausiai matomų integracijos problemų, ypač aktuali didmiesčiams, – tai galimybė priimti šiuos vaikus darželiuose ir mokyklose. Deja, tačiau Vilniuje su tokia problema susiduriame išimtinai dėl to, kad per aštuonerius metus vykdyta privačių darželių finansavimo politika patyrė fiasko, o miestas per tiek laiko nesukūrė pakankamai vietų vaikams valstybiniuose darželiuose.
Tiek Vilnius, tiek kiti miestai priims visus nuo karo bėgančius ukrainiečių vaikus – Lietuvos žmonės yra solidarūs ir empatiški. Ir šioje vietoje nereikėtų bandyti užčiaupti žmonių klausimų, turėjusių ar turinčių problemų, susijusių su vietomis sostinės darželiuose ar mokyklose. Šie žmonės bandomi pateikti kaip neturintys empatijos ar solidarumo, siekiant, kad nebūtų į viešumą keliamos ne dabar, o per metų metus besikaupusios problemos. Juk šis žmonių nerimas ir pasipiktinimas, skirtingai nei nori parodyti valdžia, jokiu būdu nėra nukreiptas prieš ukrainiečius. Tai tik gana suprantama žmonių reakcija ir kritika aštuonerius metus vykdytai Vilniaus švietimo politikos liberalizacijai, kuri, kaip matome dabar, patyrė visišką fiasko.
100 eurų kompensavimas, kaip panacėja – neveikia
Jeigu Kauno savivaldybė dar ieško būdų ir kažkaip sprendžia darželių trūkumo klausimą, tai Vilniuje ši problema yra gerokai įsisenėjusi ir tapusi jau metų metus jaunas šeimas kamuojančiu skauduliu. Vilniečių šeimos turi pereiti nemažai vargo tam, kad savo vaikui gautų vietą bent kažkuriame valstybiniame darželyje. Jeigu tai pasiseka, dažniausiai tos šeimos laukia naujas etapas – tėvai, pasitelkę socialinius tinklus, bando įvairius būdus tam, kad išmainytų vietą ir nereikėtų vaiko vežioti kiekvieną dieną per visą miestą.
Tačiau nemažai daliai šeimų belieka privatūs darželiai, kurių įkainiai yra tikrai dideli ir kiekvienais metais vis labiau auga. Dar 2015 metais į Vilniaus valdžią atėjęs Remigijus Šimašius su savo komanda kaip panacėją pasiūlė 100 eurų kompensaciją tėvams, kurių vaikai netilpo į valstybinius darželius.
Viena vertus, 100 eurų yra geriau, nei nieko, tačiau iš kitos pusės – 100 eurų sudaro tik mažąją kainos už privatų darželį dalį, o iš savos kišenės dar tenka primokėti 400 ir gerokai daugiau eurų. Tokio dydžio išlaidos kiekvieną mėnesį, net ir vidutines pajamas gaunančiai šeimai, yra nemenkas iššūkis.
R. Šimašius greičiausiai tikėjosi, kad priverstinai verčiant žmones tapti privataus verslo klientais ir augant paklausai, atsiras gerokai daugiau privačių darželių, kurie galimai konkuruos tarpusavyje – taip mažės jų įkainiai. Taip juk rašoma vadovėliuose. Tuo tarpu vilniečiai susitaikys su liberaliąja realybe, kad turėdami vaiką ar kelis privalo atseikėti verslui nemažą šeimos biudžeto dalį.
Tačiau R. Šimašius su komanda nenumatė lietuviško verslo ypatumų – čia konkurencija neveikia kaip teoriniuose vadovėliuose. Ir kaina, gaunant pastovų klientų srautą bei dotacijas iš visų vilniečių kišenių, tik didėja. Juk verslas puikiai žino, kad neturėdami kito pasirinkimo, žmonės mokės tiek, kiek paprašysi, net jei dėl to jiems bus itin sudėtinga išlaukti kito atlyginimo.
Blogiausia šioje situacijoje yra ne tai, kad R. Šimašius išbandė naujovišką idėją, bet tai, kad matydamas, jog ji stringa, kelia daugybę problemų ir miestui kainuoja nepaprastai didelius pinigus, jos neatsisakė ir toliau nuosekliai marino švietimo infrastruktūrą visus aštuonerius metus, nekurdamas naujų darželių ir mokyklų Vilniuje.
Privačių darželių finansavimas – apie 60 milijonų eurų
Tikrai buvo galimybių plėtoti darželių ir mokyklų tinklą. 2022 metais vien privačių darželių subsidijoms Vilniaus valdžia numatė daugiau nei 8 milijonus eurų, pernai – daugiau nei 7,5 mln. eurų, kurie iš vilniečių kišenės buvo perkelti į privatų verslą. Tokios išlaidos, kaip mėgsta sakyti ekonomistai – tiesiog pravalgyti pinigai, kadangi tai nėra investicija ir miestas, leisdamas tokio dydžio sumas, nieko nesukuria.
Nėra sunku paskaičiuoti, kad per visą R. Šimašiaus valdymo laikotarpį, įgyvendinant jo pasiūlytą ir realizuotą privačių darželių finansavimo projektą, miestui tai kainavo apie 60 milijonų eurų. Jeigu šie miestiečių pinigai nebūtų atiduoti privatiems darželiams, o būtų investuoti į miesto ateitį, t. y. naujų valstybinių darželių statybą – šiandien problema su vietų trūkumu nebeegzistuotų arba būtų maksimaliai sumažėjusi.
Štai šių metų biudžete Vilniaus miesto savivaldybė skyrė šiek tiek daugiau nei 3 milijonus eurų lopšelio–darželio užbaigimui, kurio bendra vertė, pagal Vilniaus miesto savivaldybės sutarimą su įmone „Conresta“, siekia 5 milijonus eurų. Tai labai modernus, kelių aukštų darželis, kuris galės priimti apie 240 vaikų. Pasitelkus elementarią aritmetiką galime suskaičiuoti, kad už tuos pinigus, kurie buvo tiesiog atiduoti privačioms įmonėms, per visą R. Šimašiaus valdymo laikotarpį, net ir skaičiuojant dabartiniu metu gerokai išaugusiomis kainomis, buvo galima pastatyti mažiausiai dvylika tokių darželių, kurie jau dabar galėtų papildomai priimti beveik 2880 darželinukų.
O jei būtų statoma dar 2015–2017 metais, kai kainos buvo nepalyginamai mažesnės, skaičiai būtų gerokai didesni. Pridėkime ir tai, kad jei projektuojant orientuojantis ne į statinio vizualinį vaizdą, o į talpą – vieno darželio priimamų vaikų skaičius galėtų siekti ir 300–400 vaikų. O svarbiausia, tuos pinigus investavus į miesto turtą, šie vaikų darželiai galėtų priimti vaikus ir tenkinti jaunų šeimų poreikį dar daug dešimtmečių.
Viso to neturime, o privačiam verslui tiesiog perleistų pinigų nebesusigrąžinsime. Visgi, visuomenės rodomas ir vis garsiau reiškiamas nerimas bei pasipiktinimas negali būti kaip nors marginalizuojamas. Tai yra pagrįstas signalas apie tai, kad vykdyta politika nepasiteisino ir ją reikia kuo skubiau keisti.
Privalome investuoti į naujų darželių statybas
Ką gi dabar turėtų daryti Vilniaus valdžia? Pirmiausia, būtina per trumpiausią laiką peržiūrėti dar vasario pradžioje tvirtintą biudžetą ir kuo skubiau atrasti lėšas tam, ką dar 2015 metais siūlė socialdemokratai – tai moduliniai darželiai. Tokie moduliai gali veikti kaip priestatai prie jau esamų darželių arba iš atskirų modulių gali būti formuojami visiškai nauji. Moduliniai pastatai pasižymi keliomis labai svarbiomis ir tokiam metui labai reikšmingomis savybėmis.
Pirmiausia, jie kainuoja sąlyginai nedaug. Taip pat jie yra statomi labai greitai ir jau šiemet būtų galima džiaugtis pirmaisiais rezultatais. Tai laikini statiniai, kuriuos galima statyti ant nenaudojamos žemės ir, jei yra poreikis, perkelti – tai reiškia, kad jų statyboms nereikia milžiniškų biurokratinių procedūrų, leidimų ir daugybės aptarimų.
Antra, būtina pakeisti šiuo metų „Laisvės partijos“ vykdomą politiką, kuomet skiriant subsidijas yra visiškai neinvestuojama į naujų valstybinių darželių statybas. Atsižvelgiant į tai, kad Vilnius gali sau leisti statyti Lazdynų baseiną už beveik 40 milijonų ar stadioną už 160 milijonų eurų, galima daryti pagrįsta prielaidą, kad yra pinigų ir būdų gauti investicijoms ne tik į sporto, bet ir švietimo objektus. Reikia tik noro.
Vilnius ne tik gali, bet ir privalo investuoti mažiausiai į kelių naujų valstybinių darželių statybas kiekvienais metais – tai nėra daug ir tiek galima būtų pastatyti vien nutraukus problemos nesprendžiantį privačių darželių finansavimą. Jeigu dar pridėjus kitus finansavimo šaltinius – sau galėtume keltis ir kur kas ambicingesnius planus.
Vilnius privalo investuoti ne į privataus verslo išlaikymą, o savo stabiliai veikiančią infrastruktūrą, galinčią priimti pakankamą skaičių vaikų. Turime nepamiršti, kad tikslingai ir atsakingai investuodami į miesto turtą mes kursime ne vienus metus, o dešimtmečius vilniečiams tarnausiančius objektus.
Povilas Pinelis yra LSDP Vilniaus m. skyriaus pirmininkas
