Visuomenė pastarosiomis dienomis galiausiai atkreipė dėmesį į Nacionalinio stadiono projektą – ne vieno vis dažniau ir drąsiau įvardijamą kaip „amžiaus aferą“ – kuriuo dabartinė Vilniaus valdžia žada ilgam užnerti didelę skolos naštą ant Vilniaus gyventojų pečių.
Gal kiek apmaudu, kad buvo numojama ranka į sporto bendruomenių ar Vilniaus valdžiai oponuojančių politikų jau gerokai anksčiau siųstus pavojaus signalus. Tema įdomi ir aktuali tapo tik po to, kai gerai užpainiotus galimos korupcijos mazgus iš peties ėmėsi raizgyti buvęs žurnalistas ir vienas įtakingiausių šalies tinklaraštininkų, taip nemenkai supykdydamas mero komandą ir didžiausius jo politinės jėgos rėmėjus.
Ką gi, geriau vėliau negu niekad, ypač todėl, kad ši tema leidžia plačiau pažvelgti į jau šešerius metus vykstantį sostinės regresą.
Nors Skirmantas Malinauskas kaip vieną gyventojų bejėgiškumo sričių išskiria Nacionalinį stadioną, tačiau, kalbant apie Vilnių ir turint omenyje tai, kas jame vyksta jau šešerius metus, šį pasakymą būtina plėsti. Vilniečiai bejėgiais buvo paversti toli gražu ne tik dėl stadiono, bet dėl absoliučios daugumos Vilniaus valdžios sumanytų projektų. Tiesiog toks šios komandos stilius – daryti, ką nori, o savo dažnai net elementarių skaidrumo reikalavimų neatitinkančius projektus pridengti tomis pačiomis klišėmis – šiuolaikiška, progresyvu, inovatyvu.
Gal kiek apmaudu, kad buvo numojama ranka į sporto bendruomenių ar Vilniaus valdžiai oponuojančių politikų jau gerokai anksčiau siųstus pavojaus signalus.
Remigijui Šimašiui pradėjus eiti mero pareigas, buvo nukeltos sovietinės skulptūros nuo Žaliojo tilto. Tuomet meras ir jo komanda žadėjo, kad Žaliojo tilto laukia didi transformacija, o pats tiltas turi tapti miesto puošmena. Praėjo šešeri metai, o Žaliasis tiltas ne tik nesitransformavo, bet ir tapo įrankiu paremti sau lojalius asmenius – nuolat kuriant pritemptus konkursus, kuriuos „netikėtai“ laimi ir dešimtis tūkstančių iš miesto kišenės gauna abejotinos meninės vertės ir, švelniai tariant, estetiniu požiūriu labai jau keistus projektus kuriantys, tačiau merui ar jo aplinkai palankūs, asmenys.
Vėliau atėjo Lazdynų baseino eilė. Kaip ir dabar, taip ir tada – veržli, išsimokslinusi, progresyvi ir šiuolaikiška mero komanda su patarėjais paskaičiavo, kad baseino rekonstruoti neapsimoka – reikia griauti ir statyti naują. Ne paprastą, sportininkams pritaikytą baseiną, o visą įvairius, būtinus ir nebūtinus, įvairių amžiaus grupių poreikius atitinkantį sporto kompleksą. Nieko naujo, ar ne? Kaip nieko naujo ir tai, kad praėjus jau daugiau nei ketveriems metams nuo baseino griovimo, vilniečiai ne tik neturi nieko panašaus į baseiną, bet turės dar gerokai patuštinti kišenes – paaiškėjo, jog šio projekto užbaigimui reikės papildomų 14 milijonų eurų iš Vilniaus biudžeto.
Nemažiau skandalingas ir Žalgirio stadiono likimas. Perduodant šį sklypą A. Avulio kompanijai, buvo žadama, kad perdavimas yra su esmine sąlyga – bus išlaikoma jo pirminė paskirtis, t. y. teritorijoje bus pastatytas stadionas, kuris tenkins visuomenės poreikius. Jau tuomet prokurorai bandė stabdyti šį sandorį, baksnodami pirštu į tai, kad visuomenė yra mulkinama, o griežto įpareigojimo pastatyti visuomeninį objektą sutartyje nėra. Tuomet pats R. Šimašius nesislėpdamas ėmė daryti didelį spaudimą prokurorams – ne tik reikšdamas poziciją socialiniame tinkle, bet ir dalyvaudamas televizijos laidose, kuriose formulavo žinutę, kad prokurorai nepagrįstai trukdo Vilniui ir jo veržliai vizijai. Prokurorai atsitraukė, Vilniaus valdžios ir nekilnojamo turto plėtotojų sandoris įvyko, o šiandien vilniečiai vietoje nedidelio ir jaukaus, visuomenės poreikius atitinkančio stadiono turi viešbučių ir daugiabučių kompleksą.
Toliau sekė kiti mero, jo komandos ir, tikėtina, verslo ar gyvenimo partnerių projektai, kurie geriausiu atveju pasibaigdavo niekuo. Blogiausiu – neaiškiai išleistais pinigais arba duotu įsipareigojimu juos dar išleisti. Tarp tokių, merą gerokai įklampinusių, projektų – Tolminkiemio gimnazija su visais beveik milijoną eurų siekiančiais projektavimo ir dar dešimtis milijonų siekiančiais statybų darbais. Savo eilės vis dar laukia Stoties rajonas, vietoje nugriautų Profsąjungų rūmų iškilti turintys Tautos namai ar nauja Vilniaus geležinkelio stotis. Tad gražių kalbų ir pažadų būta, tik štai nieko naujo ir prasmingo neturime, tik dar daugiau griuvėsių ir skolų.
Prokurorai atsitraukė, Vilniaus valdžios ir nekilnojamo turto plėtotojų sandoris įvyko, o šiandien vilniečiai vietoje nedidelio ir jaukaus, visuomenės poreikius atitinkančio stadiono turi viešbučių ir daugiabučių kompleksą.
Čia kyla klausimas – ką apskritai ši valdžia nuveikė per šešerius metus? Nepaneigsi, kad Vilniuje padaugėjo dviračių takų, dalimis buvo remontuojami šaligatviai, kai kur šalia daugiabučių atsirado skverelių, kad ir abejotinai, bet atnaujintas Reformatų skveras ar įgyvendinti dar daugiau problemų gyventojams sukėlę gatvių perbraižymai ir rekonstrukcijos. Taip, tai darbai, tačiau kažin ar jie atitinka mero deklaruotas ir vis dar deklaruojamas dideles ambicijas bei pažadus vilniečiams. Ką jau ten apie ambicijas – žiūrint į nuveiktų darbų sąrašą kyla klausimas, apie kokius dar labiau augsiančius greičius ir pokyčius meras kalba?
Akivaizdu, kad šešis metus Vilnių valdantys žmones negali pasigirti nė vienu didesniu įgyvendintu projektu Vilniui. Kiek per šių žmonių valdymo laikotarpį buvo pastatyta visuomenės poreikius tenkinančių objektų – naujų darželių, mokyklų, viešosios paskirties objektų, tokių kaip bibliotekos ar muziejai? Skaičius toks nykus, kad kažin ar skaičiuojančiam pritrūktų vienos rankos pirštų.
Vietoje esminių pokyčių ši valdžia leidžia ar net padeda apeidinėti teisės aktus ir nutaisę žudikų šypsenas toliau neria finansines kilpas ant vilniečių kaklų, pirštu rodydami į nekilnojamo turto vystytojų statomus verslo centrus ar štampuojamus daugiabučius, kaip į neva augančio Vilniaus ir jų efektyvaus darbo įrodymą. Bet joks tai progresas – tai regresas, nes nekuriant viešųjų erdvių ir objektų, nesprendžiant esminių miesto problemų, tokių kaip susisiekimas ar šilumos tinklų atnaujinimas, o miesto plėtrą atiduodant tik verslui, Vilnius ne auga, atvirkščiai, gūžiasi prieš faktą, kad čia svarbiausi toli gražu ne vilniečių, o verslo interesai ir susitarimai, kurie yra pasiekiami per giminystes, pažintis ir politinę liniją.
Tad norisi tikėti, kad į viešumą iškelta taip vadinama „amžiaus afera“ Nacionalinio stadiono pavadinimu bus gera proga ne tik visuomenei dar kartą įvertinti jau šešerius metus Vilnių valdančių politinių jėgų darbus, bet ir įkvėps visuomenininkus bei teisėsaugos institucijas dar kartą atidžiau peržiūrėti tiek politikų, tiek ir staiga iš mero komandos „bendru sutarimu“ pasitraukusių asmenų vykdytus ir milijonus eurų vilniečiams kainuosiančius projektus.
