1962 rugpjūčio 24 diena, Los Andželas. Mykolo Biržiškos 80 metų jubiliejus. Nepriklausomybės akto signataras, po trumpos pertraukėlės, grįžo į savo darbo kabinetą ir sukniubo. Tos pačios dienos vakare jo gyvybė užgeso.
Taip anapilin išėjo 16-asis nepriklausomybės akto signataras. Nepaisant jo indėlio į Lietuvos valstybės kūrimą, M. Biržiškos atminimas yra palengva pamirštamas. Taip, signataro vardu yra pavadinta mokykla Vilniuje, Vytauto Didžiojo universitete yra Mykolo Biržiškos skaitykla, o Kauno Dainavos rajone yra Biržiškų gatvė. Tačiau šie atminimui skirti sprendimai buvo priimti prieš kelioliką metų ar netgi daugiau. Laikinas blykstelėjimas įvyko perlaidojant Biržiškų palaikus Vilniaus Rasų kapinėse. Nors perlaidojimo faktas yra labai svarbus Lietuvai ir įvykdo vieną iš paskutinių velionio norų – atgulti poilsio numylėto Vilniaus žemėje – po šio įvykio M. Biržiška vėl tapo praeitimi. Ši užmiršimo „tradicija” yra gaji kalbant apie visas mūsų istorines asmenybes, tačiau neįmanoma paneigti, jog apie Joną Basanavičių ar Antaną Smetoną yra kalbama nepalyginamai daugiau. Todėl šiandien, Mykolo Biržiškos 136-ųjų gimimo metinių ir 56-ųjų mirties metinių proga, kviečiame pažvelgti į politiko, akademiko, lietuvių literatūros istoriko gyvenimą.
Politika ir aktyvi visuomeninė veikla buvo įrašyta M. Biržiškos genuose – jo prosenelis dalyvavo priimant 1791 metų gegužės 3 d. konstituciją, o senelis – 1830-1831 metų sukilime. Pats Mykolas nuo pat paauglystės rodė ženklus, jog tyliai nesitaikstys su caro valdžia. Dėl lietuviškos vakaronės organizavimo buvo pašalintas iš Šiaulių gimnazijos. Turint omenyje faktą, jog mama jį augino lenku ir Mykolui pranešus apie savo pasiryžimą įsivardinti lietuviu (pastaroji galimai pareiškė, kad jis “<…> ne jos sūnus, nes aš pagimdžiau lenką!”), paaiškėja, jog būsimas vienas iš Lietuvos tėvų anksti pajuto ryšį su Lietuva. XIX-XX amžių sandūroje, agrariniame, tradicijomis grįstame krašte kaip Lietuva, atviras prieštaravimas tėvams nebuvo itin dažnas reiškinys.
Nepaisant to, jog labiau prie širdies Biržiškai buvo istorija bei literatūra, jis pasirinko teisės studijas. Čia taip pat figuruoja patriotizmas ir noras kurti Lietuvai – tuo metu teisės studijas pasirinkę studentai galėjo be jokių problemų grįžti į savo gimtąjį kraštą.
Universitete M. Biržiškos dėmesį patraukė socialdemokratinės idėjos ir, kaip viskam savo gyvenime, joms jis atidavė itin daug. Tiek daug, jog už šią veiklą buvo suimtas ir 11 mėnesių sėdėjo Maskvos, Vilniaus bei Kauno kalėjimuose. Tačiau niekas neprivertė jaunuolio išsižadėti savo idėjų, todėl 1905 metais jis tapo Lietuvos socialdemokratų partijos nariu.
Būtent tuo metu paaiškėjo tvirti Biržiškos įsitikinimai Lietuvos atžvilgiu – jokios priklausomybės nuo kitų. Netrukus po įstojimo į partiją ėmė girdėtis jo opozicija tiems, kurie teigė, jog Lietuvos socialdemokratai turėtų jungtis su Rusijos socialdemokratais. Anot jo Lietuva turėjo turėti savo kairiąją partiją, t.y. būti nepriklausoma. Šis leitmotyvas kartojosi ir vėliau, kai buvo svarstoma Lietuvos nepriklausomybės idėja.
Tai, jog M. Biržiška buvo gerbiamas ir autoritetingas asmuo, rodo jo išrinkimas į Lietuvos Tarybą. Joje buvo tik du socialdemokratų atstovai – antruoju tapo Steponas Kairys, vienas iš socialdemokratų partijos vadovų. Nuo pat Tarybos veiklos pradžios tapo aišku, jog M. Biržiškos pozicija dažnai nesutapa su dešiniųjų. Gana greitai susiformavo 4 kairiųjų grupė – prie jau minėtų M. Biržiškos ir S. Kairio prisijungė nepartinis, bet socialdemokratams artimas Stanislovas Narutavičius bei socialistas liaudininkas demokratas Jonas Vileišis. Šis blokas laikėsi pozicijos, jog Lietuva gali būti tik visiškai nepriklausoma ir dėl šios priežasties kilo konfliktas su Antanu Smetona bei kitais konservatyviais Tarybos nariais, kurie norėjo savo veiksmus derinti su Vokietija. Minėta keturių kairiųjų grupelė priėmė radikalų sprendimą – išstojo iš Lietuvos Tarybos ir grįžo tik tada, kai likę jos nariai pritarė ketveriukės siūlymui kurti nepriklausomą ir su jokia valstybe nesusaistytą Lietuvą. Mažiau žinomas faktas yra tas, kad tai nebuvo vienintelis M. Biržiškos išstojimas iš Tarybos. Šį veiksmą jis pakartojo po kelių mėnesių, 1918 metų vasarą, kai Taryba nusprendė paskelbti Vilhelmą fon Urachą Lietuvos karaliumi.
Tačiau politinė veikla tuo nesibaigė. 1918 metų pabaigoje, suformavus Lietuvos vyriausybę, Biržiška buvo paskirtas švietimo ministru (kadangi 1915-1922 metais vadovavo pirmąjai lietuvių gimnazijai, šioje srityje buvo patyręs ir išmanė nemažai), o lenkams užėmus Vilnių atsisakė trauktis į Kauną ir nusprendė tarpininkauti tarp lietuvių ir lenkų. Negana to, ėmė leisti laikraštį lenkų kalba, kuriame nuolatos skelbė Lietuvos vyriausybės reikalavimus ir už šią veiklą buvo suimtas ir nuteistas mirti. Tik Tautų Sąjungos įsikišimas padėjo išsaugoti signataro gyvybę.
Po šio įvykio M. Biržiška ėmė vis labiau gilintis į akademinį pasaulį: norėjo susisteminti lietuvių literatūrą, liaudies dainas. Galų gale 1939 metais, Lietuvai atgavus Vilnių, buvo paskirtas Vilniaus universiteto rektoriumi, kuriuo liko ir pirmosios sovietų bei vokiečių okupacijos metais. Palikti šio posto jam neleido sąžinė, nes signataro manymu, tik taip jis galės apsaugoti savo branginamą universitetą nuo sovietų vykdomų žiaurumų.
Galiausiai, 1944 metais, pasitraukė į vakarus, ėmė dėstyti Vokietijoje įkurtame Pabaltijo universitete, o 1949-aisias išvyko į Jungtines Valstijas, kuriose teko kęsti nepriteklių. Nemokėdamas anglų kalbos negalėjo rasti darbo, susijusio su protine veikla, o fizinio darbo negalėjo dirbti dėl savo amžiaus. Tačiau niekada nepalūžo ir net dirbdamas namie dėvėdavo švarką ir palaikydavo tvarką bei rimtį.
Mykolas Biržiška – nepelnytai užmirštamas nepriklausomybės signataras. Įdomu, kiek žmonių žino, kas yra šis žmogus, kurio vardu yra pavadinta gimnazija? Ar neapleidžiame vieno iš svarbiausių savo istorijos puslapių? Be tų dvidešimties žmonių, kurie suraitė savo parašus po aktu ir be keturių kariųjų, kurie atkakliai siekė nepriklausomybės, šiandien Lietuva greičiausiai būtų visiškai kitokia. Viskas, ką dabar galime padaryti, tai įamžinti jų atminimą savo lūpose. Lietuva negalėjo tikėtis geresnio Steigiamojo Tėvo nei Mykolas Biržiška.
Parengė Lukas Vaigauskas
