Profesinės sąjungos, kaip darbuotojams atstovaujančios ir jų interesus ginančios visuomeninės organizacijos, savo aukso amžių Vakarų šalyse išgyveno XX a. 6-8 dešimtmečiuose. Šiandien dėl kintančio darbo rinkos pobūdžio, technologijų plėtros, atsirandančių vis naujų „nestandartinių“ profesijų, globalizacijos procesų, vartotojiškos visuomenės puoselėjamų idealų regime narystės profesinėse darbuotojų organizacijose populiarumo mažėjimą. Tačiau, kaip teigia Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos jaunimo pirmininkas Tomas Jakutavičius, „negalime to vadinti problema – galime sakyti, kad tai yra iššūkis, kviečiantis profesines sąjungas atsinaujinti ir prisitaikyti prie dabartinių darbuotojų poreikių“.
Apie profesinių sąjungų veiklos kryptis, iššūkius ir pokyčius kalbamės su Tomu Jakutavičiumi ir Lietuvos valstybės tarnautojų, biudžetinių ir viešųjų įstaigų darbuotojų profesinės sąjungos pirmininke Irena Petraitiene.
– Siūlyčiau pokalbį pradėti nuo atrodytų elementaraus, bet galbūt dalies žmonių ir primiršto atsakymo į klausimą, kokia pagrindinė profesinių sąjungų misija? Kaip skiriasi jų veiklos tikslai ir principai, lyginant su tomis profesinėmis sąjungomis, kurios aktyviai veikė XX a. pradžioje ir viduryje?
Tomas Jakutavičius: Profesinių sąjungų misija ir tikslas išlieka toks pat nuo jų susikūrimo pradžios – atstovauti darbuotojams, užtikrinti jų teises, siekti, kad darbuotojui būtų gera dirbti, jis gerai jaustųsi savo darbo vietoje, garantuoti darbuotojui socialinį gerbūvį.
Pati pirmoji Lietuvoje buvo kurpių profesinė sąjunga, įkurta 1892 m., tačiau ryškiau profesinės sąjungos ėmė veikti XX a. pradžioje, kai joms pavyko iškovoti pramonėje dirbantiems darbuotojams 8 valandų darbo dieną, o visiems kitiems – dešimties valandų.
Svarbu suvokti, kad darbuotojui nepakanka tik gauti atlyginimą, kaip kai kurie darbdaviai vis dar mano. Laiku mokamas atlyginimas nėra pasiekimas, taip privalo būti.
Šiandien darbuotojams svarbiomis tampa ir papildomos socialinės garantijos, pavyzdžiui, papildomos atostogų dienos tam tikroms grupėms darbuotojų, draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, papildomos pensijos įmokos – visa tai, kas darbuotoją daro patenkintu savo darbo vieta, dėl ko jis/ji tampa lojaliu įmonei ir kuria pridėtinę vertę.
Mūsų tikslas yra tokios darbo įstatymų nuostatos, kurios užtikrintų visapusišką apsaugą darbuotojams, norime, kad darbdavys siektų ne apeiti įstatymus, bet juos realiai taikytų savo veikloje, o profesinės sąjungos atliktų tarpininko tarp darbuotojų ir darbdavių bei monitoringo vaidmenis.
Mes siekame, kad visi darbdaviai suvoktų, jog profesinės sąjungos yra gėris: jos darbdaviui palengvina gyvenimą, suteikia galimybę išsiaiškinti darbuotojų poreikius, civilizuotai derėtis ir socialinio dialogo būdu sutarti, ką darbdavys, pagal jo esamas galimybes, gali darbuotojui suteikti bei kokią grąžą, pagerinus darbuotojų darbo sąlygas, gali gauti įmonė.
– Su kokiais iššūkiais ir problemomis šiandien susiduria profesinės sąjungos kaip visuomeninės organizacijos Lietuvoje ir pasaulyje?
T. J.: Profesinės sąjungos, kaip ir visos visuomeninės organizacijos, yra priklausomos nuo piliečių aktyvumo. Problemos išlieka panašios Lietuvoje ir visame pasaulyje. Profesinių sąjungų narių skaičiaus mažėjimas – pasaulinė tendencija. Europa rengia specialias strategijas stabdyti šį procesą. Negalime to vadinti problema – galime sakyti, kad tai yra iššūkis, kviečiantis profesines sąjungas atsinaujinti ir prisitaikyti prie dabartinių darbuotojų poreikių.
Irena Petraitienė: Reikia pripažinti, kad šiandien profesinėms sąjungoms Lietuvoje yra nelengva, jos susiduria su nemažai iššūkių. Darbo kodekso, kitų įstatymų nuostatos nėra palankios profesinių sąjungų kūrimuisi Lietuvoje. Neretai susiduriame su neigiamomis darbdavių ir visuomenės nuostatomis profesinių sąjungų atžvilgiu. Dažnai mes vengiame apie tai kalbėti, tačiau reikia pasakyti, kad, pavyzdžiui, žiniasklaidai profesinių sąjungų veikla nėra labai įdomi ir mums gana sunku apie save skleisti žinią visuomenei per nacionalinės žiniasklaidos kanalus.
Vyriausybė taip pat nenori išgirsti profesinių sąjungų balso. Dabartinei Vyriausybei, pakeitus Vyriausybės darbo reglamentą, profesinių sąjungų atstovai nebekviečiami dalyvauti Vyriausybės posėdžiuose. Mes taip pat nedalyvaujame ir tokių darbo grupių, kaip darbo grupė Valstybės tarnybos įstatymo projektui rengti, veikloje. Sakyčiau, tai – demokratijos žingsnis atgal. Sunku suprasti, kodėl nenorima išgirsti pilietinės visuomenės balso.
– Kodėl pastaraisiais dešimtmečiais Europoje stebimas profesinių sąjungų populiarumo mažėjimas? Ar pritartumėte kai kurių mokslininkų minčiai, jog tai lemia darbo jėgos segmentacija ir vadinamųjų masinių specialybių, tokių kaip fabriko darbuotojas, nykimas? Jeigu keičiasi darbo jėgos struktūra, galbūt ir profesinės sąjungos turėtų keistis? O gal jos ir keičiasi, tik mes to nežinome?
T. J.: Iš dalies pritarčiau. Skaitmenizacija, robotizacija paveikė visą pasaulį. Dabar robotai atlieka tuos darbus, kuriuos kažkada rankiniu būdu atlikdavo fabriko darbuotojai. To pasekmė – darbuotojai netenka darbo ir yra priversti persikvalifikuoti ir įgyti naują specialybę.
Europos profesinių sąjungų konfederacija siekia, kad darbuotojams būtų užtikrintos persikvalifikavimo galimybės, jeigu įmonėje vyksta skaitmenizacija. Siekiama, kad darbdavys finansuotų studijas ar persikvalifikavimo kursus, jeigu darbuotojas buvo atleistas ne dėl savo kaltės, o dėl skaitmenizavimo ir robotizavimo procesų.
Profesinės sąjungos taip pat keičiasi: prisitaikome prie naujovių, tobulėjame, stengiamės pasiekti tas darbuotojų grupes, kurių anksčiau apskritai nebuvo, pavyzdžiui, vadinamuosius „freelancerius“ arba kitaip laisvai samdomus įvairių sričių specialistus, dirbančius pagal trumpalaikes ar projektines darbo sutartis. Esame atviri, dirbame su tomis darbuotojų grupėmis, kurios realiai egzistuoja rinkoje. Štai į profesinių sąjungų gretas priėmėme Aktorių gildiją – tai naujovė. Taip pat atsiranda toks dalykas kaip tiesioginė narystė vienos šakos profesinėje sąjungoje. Tarkim, jeigu asmuo dirba maisto pramonės sektoriuje, gali įstoti į maisto pramonės federaciją, ir nesvarbu, kur jis/ji ateityje dirbs (aut. maisto pramonės srityje), pakeitus darbo vietą, narystė profesinėje sąjungoje nenutrūks, o darbuotojo interesai bus ir toliau ginami.
I. P.: Ne visose Europos Sąjungos šalyse profesinių sąjungų populiarumas mažėja. Skandinavijos šalyse profesinės sąjungos labai aktyvios, aktyviai gina dirbantį žmogų, jos yra labai populiarios, turi autoritetą.
Žinoma, kiekvienoje šalyje profesinių sąjungų darbo intensyvumo lygmuo skiriasi. Mūsų šalyje tam tikrą žmonių pasyvumą ar nenorą dalyvauti profesinių sąjungų veikloje lemia istorinė patirtis ir įstatyminės nuostatos, kurios tikrai ne visada palankios dirbančiam žmogui, o neretai gina ir verslo interesus.
Stengiamės vis aktyviau ginti dirbantį žmogų, keičiamės, prisitaikome prie naujų sąlygų.
– Kaip Jūs manote, kodėl Lietuvoje profesinėms sąjungoms priklauso tik 8 % darbuotojų (Statistikos departamento duomenimis, 2016 m.), kai tuo tarpu, pavyzdžiui, Suomijoje profesinėms sąjungoms priklauso 74 % darbuotojų? Ar nėra taip, kad Lietuvoje darbuotojai nestoja į profesines sąjungas, nes turi išankstinių nuostatų ir įsitikinimų, kaip antai „jei įstosiu, susipyksiu su darbdaviu“ arba „profesinės sąjungos vis vien neveikia efektyviai“?
T. J.: Viskas remiasi į keletą aspektų. Vienas iš jų – kultūrinis. Čia net galima prisiminti A. Maslow piramidę: bazinius poreikius patenkinantys žmonės mano, kad to jiems ir užtenka. Tačiau, kai poreikiai keičiasi, ieškoma papildomų galimybių save realizuoti. Taip pat yra su profesinėmis sąjungomis – keičiantis darbo rinkos situacijai, keičiantis darbo kodeksui, atsiranda poreikis žinoti, kokia iš tiesų yra situacija. Šiuo atveju profesinės sąjungos atlieka didelį vaidmenį – suteikia darbuotojams reikalingas žinias.
Žinoma, egzistuoja išankstinės nuostatos. Mes labai norime, kad žmonės suprastų, jog profesinės sąjungos pasikeitė. Mes nebedaliname šaldytuvų ir baldų, o dirbame tam, kad darbuotojas būtų saugus, ir baldams su šaldytuvu galėtų užsidirbti pats. Siekiame suformuoti naują požiūrį, naują poziciją, remiamės ES šalių patirtimi.
Visgi, dalis ES šalių susiduria su tomis pačiomis problemomis, kaip ir mes. Natūralu, kad Prancūzijoje vienoks profesinių sąjungų skaičius, o Slovėnijoje – kitoks. Egzistuoja kultūriniai skirtumai; šalys buvo paveiktos ir karo, ir kitų istorinių aplinkybių, turėjusių tam lemiamos įtakos.
Kitas labai svarbus dalykas – nereikia lyginti, kiek yra narių profesinėse sąjungose skirtingose šalyse, nes svarbiau yra aktyvių narių skaičius. Tarkim, Suomijoje iš tų 74 % priklausančių profesinėms sąjungoms, tikrai ne visi nariai yra aktyvūs, pilnai įsitraukę į profesinių sąjungų veiklą, tuo tarpu, Lietuvoje mes turime nemažai aktyvių narių.
Taip pat reikia paminėti, kad profesinių sąjungų dėka sudaromos įvairaus lygmens (įmonės, šakos ar nacionalinio) kolektyvinės sutartys. Sėkmingų kolektyvinių derybų metu su darbdaviais pavyksta sutarti dėl tokių papildomų garantijų darbuotojams, kurios nenumatytos Darbo kodekse. Šakos ir nacionalinių kolektyvinių sutarčių dėka atstovaujame 35-40 % dirbančiųjų, nes jos taikomos ir tiems darbuotojams, kurie nėra profesinių sąjungų nariai.
Beje, šiomis dienomis mus pasiekė gera žinia, jog Lietuva tapo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos nare. Taigi, tikėtina, kad mūsų šalyje nuo šiol gali suaktyvėti įvairaus lygmens kolektyvinės derybos, mat šios organizacijos ekspertai, remdamiesi naujausiais šalių tyrimais, nuolat pabrėžia, kad nėra kito įrankio pajamų nelygybei mažinti, kaip kolektyvinės sutartys. Tad ir mes, profesinės sąjungos, viliamės, kad narystė šioje organizacijoje prisidės prie įvairių mūsų šalies visuomenės grupių, o tuo pačiu ir darbuotojų, gerovės.
I. P.: Skandinavijos šalyse jau nuo seno profesinės sąjungos yra lyg demokratijos pagrindas. Tai dirbančiųjų gynybos institucija, darbdavių ir Vyriausybės partneris, turintis tvirtas pozicijas. Žmonės tose šalyse profesinėmis sąjungomis tiki ir buriasi į jas. To linkėčiau ir Lietuvos žmonėms. Reikia rūpintis savimi, savo artimaisiais, ir atsisakyti įvairių išankstinių nuostatų profesinių sąjungų atžvilgiu, ypač jaunimui.
– Kas lemia profesinės sąjungos veiklos efektyvumą? Kiek veiklos efektyvumui svarbus narių skaičius? Štai, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kaip ir Lietuvoje, darbuotojai negausiai jungiasi į profesines sąjungas, tačiau, nepaisant to, Prancūzijoje profesinės sąjungos geba labai efektyviai mobilizuoti vieno ar kito sektoriaus darbuotojus.
T. J.: Prancūzijoje darbininkai yra itin solidarūs, todėl juos lengva mobilizuoti. Ir tas solidarumas yra ne tik kultūrinis dalykas, bet ir įtvirtintas teisiškai. Štai, pavyzdžiui, rengia streiką autobusų arba metro vairuotojai, tai geležinkeliečiai, kaip transporto sektoriaus atstovai, turi teisę rengti palaikomąjį streiką. Pas mus toks dalykas nėra apibrėžtas nei teisiškai, nei apskritai būtų suprantamas.
Lietuvoje įmonės lygiu, tarkim visų įmonės padalinių lygiu, paskelbti streiką turbūt būtų neįmanoma, ką jau kalbėti apie viso sektoriaus streiką arba palaikomąjį streiką. Kita vertus, čia ir pilietiškumo klausimas. Prancūzijoje visuomenė gana pilietiška, jos nariai jungiasi į įvairias nevyriausybines organizacijas, solidarizuojasi; tos organizacijos veikia aktyviai ir yra labai stiprios. Galiausiai, mobilizuoti vieno ar kito sektoriaus darbuotojus padeda ir tai, kad profesinės sąjungos Prancūzijoje turi istoriškai susiformavusį labai stiprų autoritetą.
I. P.: Tai lemia mūsų mentalitetas, charakteris, mes linkę prisitaikyti, per daug nesirūpiname nei savimi, nei kitais. O štai prancūzai, jie visada kovoja, jiems kažkas netiko/nepatiko ir jie išeina į gatves.
Mūsų valdžia tai pat atkreipia dėmesį į mitinguojančius, bet, jeigu tyliai burnoji šeimos ar draugų rate, natūraliai lieki neišgirstas.
Mūsų pilietinė visuomenė silpna ir tam reikėtų skirti daugiau dėmesio. Jaunus žmones reikia pradėti šviesti dar mokykloje, papasakoti jiems apie profesinių sąjungų veiklą, pasakyti, į kokią darbo rinką jie pateks, kokios socialinės garantijos jų laukia, kokių lūkesčių jie gali turėti.
Be minėtų veiksnių, profesinių sąjungų veiklos efektyvumą lemia jų pačių aktyvumas, novatoriškumas, sąžiningumas; turimos lėšos; darbo kodekso ir kitų įstatymų nuostatos.
– Šiandien regime didžiulę jaunimo emigraciją: jauni žmonės baigia mokslus Lietuvoje, tačiau nemato savęs Lietuvos darbo rinkoje ir išvyksta dirbti ir gyventi į svečias šalis dėl didesnio atlyginimo ir geresnių darbo sąlygų. Ar profesinės sąjungos galėtų kaip nors prisidėti prie jaunimo paskatinimo/motyvavimo likti Lietuvoje? Gal reikėtų žmones paraginti kovoti dėl didesnių algų ir geresnių darbo sąlygų čia, o nemėginti pabėgti kitur ?
T. J.: Profesinės sąjungos aktyviai prisideda prie jaunimo švietimo. Praėjusiais metais buvo pradėtas įgyvendinti projektas – seminarų ciklas moksleiviams ir studentams apie pirmąjį darbą. Susitikimų mokyklose, profesinio mokymo įstaigose ir universitetuose metu suteikiame jaunuoliams bazines žinias, kaip turėtų atrodyti darbo sutartis, kokios yra būtinosios darbo sutarties sąlygos, kad jaunas žmogus suprastų ir žinotų, ko tikėtis darbinantis, informuojame su kokiais sunkumais gali susidurti įsidarbinęs, papasakojame apie viršvalandžius, mokesčių sistemą, kodėl reikia mokėti mokesčius, kokios gali būti pasekmės, jeigu mokesčių nemokame.
Taip pat kartu su Socialdemokratinio jaunimo sąjunga įgyvendiname projektą „Tu ir tavo pirmas darbas“. Jis skirtas vyresniųjų klasių moksleiviams. Jo tikslas supažindinti jaunimą su dabartinės darbo rinkos poreikiais, reikalingomis kompetencijomis, įgūdžiais, galimybėmis. Suvienijus jėgas, projektą įgyvendinti lengviau, nes galime pasiekti žymiai daugiau moksleivių, apvažiuoti daugiau mokyklų ir žinią paskleisti žymiai plačiau.
Žinoma, išvažiavusius laimės ieškoti svetur įkalbėti sugrįžti bus sunku, bet galime pamėginti sustabdyti jaunus žmones nuo emigracijos, suteikdami jiems žinių, šviesdami. Mes siekiame, kad į ugdymo programą, kaip papildomas dalykas, būtų įtraukta darbo teisė, kad moksleiviai būtų supažindinti bent jau su baziniais darbo teisės dalykais, ir žinotų, kad Lietuvoje tikrai galima gyventi ir nereikia bėgti, tereikia tik patiems pasistengti ir nenuleisti rankų, jeigu pirmą kartą nepasiseka.
Taip pat norėčiau paraginti nebijoti kovoti dėl savo teisių. Štai turime puikiai veikiančią Darbo ginčų komisiją, kuri tikrai efektyviai išsprendžia darbo ginčus ir padeda darbuotojams apginti savo teises. Kreipimosi į šią komisiją procedūra labai paprasta, ir kiekvienas darbuotojas, esant reikalui, gali kreiptis dėl pagalbos.
I. P.: Žinoma, kad reikėtų, tačiau tai reikėtų daryti bendromis jėgomis. Pirmiausia, šviesti ir mokyti žmones. Antra, Vyriausybė turėtų labiau įsiklausyti į piliečių nuomonę, atsižvelgti į tai, ką visuomenė mano dėl priimamų sprendimų, vykdomų reformų. Tada šalis taptų demokratiškesnė, visiems būtų lengviau ir geriau gyventi.
– Kaip ir kiek stipriai profesinės sąjungos gali įtakoti politinius ir visuomeninius procesus?
T. J.: Visuose procesuose dalyvaujame labai aktyviai, gal tik ne visada mūsų darbas matosi. Bendraujame su Seimo nariais, kurių, beje, nemažai yra buvę profesinių sąjungų nariais, ir mes, jų dėka, galime įtakoti sprendimų dėl darbuotojų teisių priėmimą, inicijuoti svarbias Darbo kodekso pataisas. Darbo kodekso reformos metu profesinės sąjungos aktyviai kovojo už darbuotojų interesus, rengė protesto akcijas, mitingus.
Taip pat dalyvaujame nacionalinio ir regioninio lygmens Trišalės tarybos, Socialinių reikalų ir darbo komiteto posėdžiuose, atstovaujame darbuotojams Darbo biržoje, bendradarbiaujame su Valstybine darbo inspekcija ir padedame užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą.
I. P.: Manau, kad gali. Ypač tai liečia rinkimus į Seimą, savivaldą. Juk profesinės sąjungos – tai nemažas kolektyvas, kuris tariasi, diskutuoja, svarsto, kuriais politikais ar kandidatais galima pasitikėti, už kuriuos balsuoti. Profesinių sąjungų vienybė, bendra pozicija – būdas įtakoti politinius ir visuomeninius procesus.
– Kokiais žodžiais norėtumėte pakviesti darbuotojus jungtis į profesines sąjungas? Ko darbuotojas gali tikėtis iš profesinės sąjungos ir ką jis gali pats jai duoti?
T. J.: Aktyvi narystė yra svarbi dėl to, kad parodytume, jog mūsų yra daug ir mums visiems rūpi tas pats dalykas – t. y. būti saugiems, gauti teisingą darbo užmokestį. Dažnai girdime tautiečius sakant, kad jie norėtų europietiško darbo užmokesčio, o juk mes, profesinės sąjungos, to ir siekiame, ir tikimės, kad pasieksime.
Jeigu mūsų bus daug, tai mūsų balsą išgirs ir darbdaviai, ir valdžios atstovai, nes matys, kad esame solidarūs ir vieningi, o daugumai visada lengviau pasiekti savo numatytų tikslų, nei veikiant atskirai. Kuo mūsų bus daugiau, tuo daugiau pasieksime.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad profesinė sąjunga gali duoti labai daug. Viskas priklauso nuo to, kiek pats nori veikti ir kiek įdedi pastangų. Profesinė sąjunga sudaro visas galimybes augti, tobulėti: įvairūs mokymai, stažuotės, tarptautinė praktika, gerosios patirties sklaida. O toliau – visos durys atviros. Sąžiningai dirbdami profesinėje sąjungoje, žmonės užsitarnauja visuomenės pasitikėjimą, ir toliau savo veiklą tęsia įvairiose visuomeninėse organizacijose, valdžios institucijose.
O ką pats narys duoda profesinei sąjungai irgi priklauso tik nuo jo paties. Jeigu įsitrauks į veiklą, aktyviai dirbs, tai atneš naujų idėjų, prisidės prie profesinių sąjungų tobulėjimo.
I. P.: Kiekvienas žmogus jaučiasi saugus tik būdamas ne vienas, tik būdamas kolektyvo, kuris jį gina, nariu.
Profesinės sąjungos gina dirbantį žmogų, jos yra demokratijos garantas, todėl kviečiu patikėti profesinių sąjungų galimybėmis, nuoširdumu ir noru ginti dirbantį žmogų.
Kalbėjosi Monika Čiuldytė-Kačerginskienė
