Akis bado neteisybė, kai iš mažai uždirbančių žmonių valstybė paima tiek daug, kad dirbančio žmogaus kasdieniniu palydovu tampa nepriteklius, interviu sako Seimo narė, kandidatė į Europos Parlamentą Rasa Budbergytė. Ji tikina, kad svarbiausiu gyvenimo pamokų gauna iš Lietuvos žmonių, kurių išmintis gili ir labai vertinga.
Audito rūmų narė, Finansų ministrė, Seimo narė: Jūsų karjera – aukštasis pilotažas. Kokios būdo savybės reikalingos žmogui, kad to pasiektų?
Pradėčiau nuo savo žemaitiško užsispyrimo, tiksliau atkaklumo. Čia gal kultūriškai duota – dirbu, kol padarau iki galo. Nežiūriu, kiek man kainuoja, neskaičiuoju nei pastangų, nei trūkstamo miego ar neperskaitytų knygų. Pasiekti rezultatą ar tikslą man – ir privalu, ir, matyt, įgimta.
Dar vienas svarbus dalykas – sąžiningumas sau ir kitiems. Manau, kad tik sąžiningas žmogus, kuris pripažįsta savo klaidas, gali prisiimti atsakomybę, o ne bėgti nuo jos, pasiekia savo tikslą. Galvoju, kad šitą vertybę man įskiepijo tėvai.
Mėgautis dabartimi ir nebijoti ateities
Paprastai greitai ir ryžtingai priimu sprendimus, žinios ir patirtis man tai leidžia, taip sutaupau savo ir kitų laiko. Tai padeda suderinti karjeros ir asmeninės laimės siekius. Esu paprastas žmogus, kaip ir visi, noriu džiaugtis gyvenimu – bendrauti su šeima, draugais, mėgautis dabartimi ir nebijoti ateities. Be to, man rutina neteikia gyvenimo džiaugsmo, matyt, esu iš prigimties ir nenuorama ir smalsi, jei nėra – pati ieškau iššūkių ir pokyčių, kitaip man darosi nuobodu.
Esate žemaitė. O kaip susijusi su Prienų kraštu, kur vis apsilankote?
Gimiau Plungėje, iš ten mieliausi vaikystės prisiminimai – sraunios Babrungo pakrantės, žydintys Oginskio parko sodai ir mylimi seneliai. O kai man suėjo vienuolika metų, išvažiavau į Prienus, kur gyveno mano tėvai. Čia baigiau „Žiburio“ gimnaziją. Prienuose amžino poilsio atgulė mano tėveliai. Čia tebegyvena brolis su šeima. Todėl vis aplankau šitą kraštą, bendrauju su prieniškiais. Bet noriu pasakyti, kad ne tik su jais. Tapusi Seimo nare apkeliavau visą Lietuvą – kone visus jos kraštus, rajonus. Teko pabendrauti su daugybe žmonių iš įvairiausių Lietuvos vietų.
Kokie įspūdžiai susipažinus su įvairių regionų žmonėmis?
Tikrai supratau, kad yra kieti žemaičiai ir jautrūs aukštaičiai. Pajutau tą skirtumą, juolab, kad vyras – aukštaitis. Bet nerimą kelia kitas skirtumas, dar vienas įspūdis – kad Lietuvos yra mažiausiai dvi. Tai – didmiesčiai ir likusi Lietuva.
Kalbėdama su žmonėmis, supratau, kad ir žmonės, gyvenantys tose „skirtingose Lietuvose“, skirtingai ir jaučiasi. Jeigu daugeliui vilniečių problema, kur pastatyti automobilį ir kaip per kamščius nepavėluoti nuvežti vaikus į darželį, tai rajone gyvenančiam žmogui svarbu – turėti ir išsaugoti bet kokį darbą, už kurį moka, o ir kaip iš mažos algos pinigėlius išleisti taip, kad užtektų ir vaikų kotletukams, ir batams nusipirkti.
Žmonės blogai jaučiasi ne tik dėl mažų pajamų, bet ir dėl neteisybės jausmo.
Dar viena dalis žmonių – senjorai – turbūt, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, gyvena irgi savo atskirą gyvenimą, kuriame nėra nei atostogų, nei didelių pramogų. Jų didžiausias lūkestis, kad aplankytų artimieji ir pensijos kaip nors užtektų maistui, mokesčiams ir vaistams.
Žmonės blogai jaučiasi ne tik dėl mažų pajamų, bet ir dėl neteisybės jausmo. Man atrodo, kad labai didelė neteisybė, kai jauni žmonės, norėdami įsigyti būstą, yra priversti važiuoti į užsienį uždarbiauti, prasiskolinti bankams, įsipareigodami iki pensijos mokėti už stogą virš galvos.
Europoje nėra tokių skirtumų tarp regionų gyvenimo?
Ne vien Pietų Europoje, bet ir išsivysčiusiose, turtingomis laikomose šalyse yra regionų skirtumai ir didelė turtinė nelygybė. Tik Skandinavijos šalyse yra daug daugiau gerovės visiems. Gyvendama Liuksemburge, dažnai lankiausi Prancūzijoje, tuomet supratau, kodėl prancūzai taip dažnai streikuoja. Ne vienam iš jų tenka gyventi iš minimalių pajamų ir suvedinėti galus su galais. Tas pats Belgijoje, kur dideli mokesčiai, aukštos kainos, o žmonių pajamos nepakankamos.
Net ir žemos užsieniečių pajamos nėra tas nepriteklius, kuriame gyvena daugybė mūsų žmonių.
Vis dėlto galiu pasakyti, kad net ir tos žemos užsieniečių pajamos nėra tas nepriteklius, kuriame gyvena daugybė mūsų žmonių. Juk net 843 tūkstančiai, tai yra beveik milijonas Lietuvos gyventojų patiria pinigų stygių ar net skurdą.
Ką Europos parlamentas gali padaryti, kad žmonės nejaustų to nepritekliaus?
Europos Sąjunga buvo sukurta kaip saugumo projektas, kad nebūtų karų, tačiau šiuo metu ES labai svarbi naikinant skirtumus tarp 88 regionų, kurie yra išsibarstę po visą ES teritoriją. Sanglaudos lėšomis kuriamos darbo vietos, kas mažina skirtumus tarp žmonių pajamų. Europos socialdemokratinės jėgos labiausiai ir kovoja už socialesnę ir artimesnę paprastam žmogui Europą. Ir Europos parlamente veikianti socialdemokratų frakcija, prie kurios jungčiausi, jeigu būčiau išrinkta į EP, dirba dėl didesnės lygybės Europoje ir tarp valstybių, ir tarp žmonių.
Kandidatuojate į Europos parlamentą. Kokioje srityje ketintumėte dirbti?
Jau beveik 15 metų, kai tenka gilintis į viešuosius finansus, domėtis, kaip paskirstomi visuomenei iš jos surinkti pinigai. Tai dariau ir dirbdama Valstybės kontroliere, ir būdama Europos audito rūmų nare, ir dirbdama finansų ministre. Kuomet buvau išrinkta Seimo nare – dirbu Biudžeto ir finansų komitete. Ir EP norėčiau dirbti biudžeto ir jo kontrolės srityse.
Ir kaip dabar vertinate – ar teisingai visuomenei paskirstomi pinigai, kuriuos žmonės suneša į biudžetą?
Pirmiausia akis bado neteisybė, kai iš mažai uždirbančių žmonių valstybė paima tiek daug, kad dirbančio žmogaus kasdieniniu palydovu tampa nepriteklius. Jis turi sukti galvą, kaip užsidirbti papildomai, kaip išmaitinti šeimą ar įsigyti būstą, pagaliau, kaip slėpti mokesčius, kai tų pinigų neužtenka. Tuo tarpu jau prakutę turčiai galvos nesuka, iš jų valstybė mokesčių pavidalu paima dar mažiau negu iš uždirbančių vidutines pajamas. Apmaudu, bet turtingi verslininkai nenoriai dalijasi pelnu su savo darbuotojais, kurie dirbdami kaip bitutės suneša savininkui tą pelną.
Akis bado neteisybė, kai iš mažai uždirbančių žmonių valstybė paima tiek daug.
O biudžete nuolat trūksta pinigų ir švietimui, ir sveikatai, ir socialinei apsaugai. Skaudžiausia, kad dabar ekonomika auga, o biudžetininkų algos taip ir liko sumažintos nuo praėjusios krizės laikų. Mokytojai, medikai neapsikentę išėjo streikuoti, o vyriausybė, nors pažadų pažarstė – pokyčius nukėlė po 2020-tųjų metų, t. y. ateities vyriausybėms.
Vienuolika metų kontroliuodama, kaip leidžiami pinigai ir Lietuvoje, ir Europos Sąjungoje, pamačiau, kad neretai daug kas iššvaistoma, piktnaudžiaujama, o atsakomybės dažniausiai nepareikalaujama. Ką jau kalbėti apie kyšininkavimo ir sukčiavimo schemas, kurios tikrai egzistuoja ir, kaip rodo patirtis, sunkiai atrandamos, o kaltieji retai nubaudžiami.
Valdantieji dabar Lietuvoje imasi įvairių reformų. Tai gal matote vilties, kad kažkas pagerės viešajame sektoriuje?
Natūralu, kad žmonės nemėgsta pokyčių, vis dėlto pertvarkos yra reikalingos. Bet su sąlyga, kad pokyčiai prisideda prie realaus žmonių gyvenimo pagerėjimo.
Susidaro įspūdis, kad dabartinės valdančiųjų reformos – popierinės. Mokestinės pertvarkos nemažina pajamų nelygybės ir atskirties, miškų reformos – nesaugo aplinkos ir tų pačių miškų. Atvirkščiai, bet kokie raginimai tvarkytis ir keistis, suprantami pernelyg tiesmukiškai, pavyzdžiui, rekomendacijos iš Europos – mažinti lovų ligoninėse skaičių – Lietuvoje virsta rajonų ligoninių naikinimo planais.
Džiūsta ir viešosios paslaugos regionuose – nepakanka viešojo transporto, vyresnio amžiaus žmonių ten vis daugiau gyvena, ypač rajonuose, o socialinių darbuotojų ir kokybiškų paslaugų trūksta.
Tai, ar mūsų politikai, dirbdami Europos Parlamente, gali daryti įtaką gyvenimo gerinimui Lietuvoje?
Galutiniai sprendimai priimami Europos Taryboje, bet tik EP nariai atstovauja paprastų žmonių interesus – ne eurokratai, ne diplomatai, ne premjerai, bet įvairių valstybių tiesiogiai gyventojų išrinkti atstovai. Jie sprendžia, kiek kam pinigų skirti – kiek vaikams, kiek regionams, kiek žemės ūkiui ar moksliniams tyrimams ir kokiomis sąlygomis tie pinigai turi būti skirstomi ir naudojami bendriems gėriams kurti.
Pavyzdžiui, dirbdama Europos audito rūmuose visus šešerius metus darbavausi žemės ūkio srityje. Turėjau puikių progų matyti, kaip EP parlamentarai aršiai gynė vienų ar kitų sričių ūkininkų interesus. Aš nemačiau nei vienos priežasties, dėl kurios Lietuvos ūkininkai turėtų būti diskriminuojami dėl tiesioginių išmokų dydžio. Mano manymu, eurokratai nuo pradžios pasinaudojo naujų šalių nepatyrimu, nesusimąstydami, į kur stumia jų trumparegiškas požiūris į žemę dirbančius žmones. Mūsų ūkininkai vienijasi su lenkais, latviais, bando atkovoti savo lygias teises į vienodas išmokas. Politikai turėtų labiau prisidėti ir palaikyti savo regionų žmonių lūkesčius, tiesiog – atkakliai pakovoti už juos ir kartu su jais.
Sudarote dalykiškos, protingos ir energingos moters įvaizdį. O Jums svarbu šeima, namai, ar, pavyzdžiui, mėgstate gaminti maistą?
Žinios, sunkus darbas ir šeimos palaikymas man padėjo pasiekti to, ką šiandien turiu. Didžiuojuosi būdama žmona ir mama. Mano beveik dvimetriniai ąžuolai – vyras ir sūnus – yra didžiausia parama, žinoma, ir mano malonus rūpestis. Gal kam keista, bet aš ramiai ir visa širdimi galiu atsiduoti darbui Seime, kaip anksčiau ir kitose veiklose, kai ryte anksčiau atsikėlusi pagaminu namiškiams pusryčius.
Draugystė, draugai – man labai didelė vertybė.
Esu namų žmogus, nors mėgstu ir pakeliauti, ir pasivaikščioti gamtoje, ir į svečius nueiti. Bet smagiausia visa tai daryti su artimiausiais žmonėmis. Su jais ir namuose jaučiuosi labai gerai. Vyras – mano draugas. Draugystė, draugai – man labai didelė vertybė.
Sūnus dabar jau suaugo, studijuoja psichologiją, gyvena atskirai. Bet susitinkame – bendraujame, diskutuojame. Jis mane nuolat moko labiau suprasti Y ir Z kartų pasaulėžiūrą, ketvirtosios pramonės revoliucijos iššūkius. Man tai neleidžia atitrūkti nuo labai dideliu greičiu dabar besisukančio ir į priekį bėgančio pasaulio.
O kas Jums yra laiminga šeima?
Manau, kad šeimoje jaustis laimingais galima ne vien tik pasidalinus darbus ir pareigas, bet svarbiausia – suprantant vienam kitą, jaučiant pagarbą. Juk gal vieną vakarą vienas labiau pavargęs, kitą vakarą – kitas. Ir tuomet šiukšlių kibiro išnešimas nėra toks nemalonus darbas, kai supranti, kad tai darai dėl savo artimo. Tos, vidutiniškai septynios minutės bendravimo per dieną, kurias sutuoktiniai skiria vienas kitam, nėra apie mano šeimą. Mes mėgstam tartis, laiką leisti kartu, pasikeisti naujienomis.
Sakote, kad gaminate namiškiams. Kokius virtuvių skirtumus pamatėte gyvendama užsienyje?
Pagyvenusi svetur galiu iš šalies įvertinti ir mūsų lietuviškos virtuvės ypatumus, lyginant su Prancūzijos, Belgijos ar Vokietijos.
Manau, kad mūsų lietuviškas maistas be reikalo nuvertinamas. Mūsų šeimininkės puikiausiai gamina skanius nacionalinius patiekalus, o ir užsienietiškus – pritaikytus mūsų skoniui. Nuo kitų, pavyzdžiui, prancūzų ar belgų skiriamės tuo, kad gaminame labai įvairiai ir gausiai. Šventėms nukrauti stalai, aišku, parodo mūsų vaišingumą ir svetingumą. Bet čia turėtume pagailėti šeimininkių, dažniausiai moterų, kurios persistengia ir pervargsta gamindamos tą gausą. Paskui jos atsisėda prie stalo pavargusios ir be šypsenos.
Tuo tarpu prancūzės pirmiausia pasirūpina savimi ir gražiu stalo serviravimu, o ant stalo patiekalų deda mažai, dar mažesni yra jų kiekiai ir, beje, gausu vyno, kuris pirmiausiai padeda geram maisto virškinimui ir artimesniam bendravimui prie stalo. Bet tikrai galiu pasakyti, kad alkoholiu ten žmonės mėgaujasi ir gana saikingai, o ne piktnaudžiauja.
Pamatėte Vakarų komfortą, pagyvenote kitose sąlygose. Ar nenorėjote likti užsienyje gyventi? Kodėl grįžote?
Aš tikrai norėjau grįžti. Ir netgi sūnus, gyvenęs su manimi Liuksemburge, baigęs ten europinę mokyklą, apsisprendė grįžti studijuoti į Lietuvą. Klausiau – kodėl jis taip nusprendė. Jis atsakė, supratęs, kad ne tėvynėje gyventi yra sunku, nes ten visuomet būsi svetimas.
Taip ir man buvo svarbu grįžti pas šeimą. Svetur, ypač savaitgaliais, apimdavo ilgesys. Aišku, aš supratau, kad man teks palikti patogumo zoną. Bet aš jau žinojau, kad tas išėjimas iš komforto zonos – žmogui dažnai sunkus apsisprendimas, tačiau jeigu to nedarai, tai nejudi į priekį.
Grįžusi į Lietuvą po šešerių metų, radau mūsų šalį pasikeitusią gerąja prasme. Bet reikėjo susirasti naują veiklą, naują darbą, atnaujinti jau trūkinėjančius ryšius su draugais.
Galiu suprasti, kaip sudėtinga pasiryžti emigrantams, kurie norėtų sugrįžti, bet mes jų nei nuoširdžiai kviečiame, nei įvertiname, kaip jų patirtis ir žinios prisidėtų prie mūsų gerovės kūrimo. Panašų jausmą patyriau ir aš.
Tai, manote, kad dabartinių emigrantų susigrąžinimo programų nepakanka?
Kol kas emigrantų grąžinimo planai ir strategijos yra popierinės, nes neskiriama pinigų, kad jos būtų įgyvendintos. Yra sėkmingų grįžimo pavyzdžių, bet dažniausiai sėkmingai grįžta jauni žmonės, kurie savarankiškai ieško darbų ir dažniausiai juos randa bei įsitvirtina Vilniuje. O provincijoje, kur galbūt dar turi paliktą būstą, emigrantai neturi kur dirbti, jeigu grįžtų. Regionų skirtumai Lietuvoje didesni negu visoje Europos Sąjungoje – ir žmonės į regionus negali sugrįžti. Liūdna. Nors ir buvo teikiama daug vilties, kad regionų atsiskyrimas nuo didmiesčių nyks, deja, kol kas viskas daroma atvirkščiai.
O jūs pati turite kažkokių asmeninių svajonių? Ar jaučiatės pasiekusi maksimumą, ką gali pasiekti moteris Lietuvoje?
Sako, kol žmogus svajoja, tol yra jaunas. Tai aš vis dar jauna (juokiasi). Turiu ir aš dar svajonių. Vieną baigiu įgyvendinti – vyrą beveik jau įkalbėjau lankyti klasikinius šokius. Tai mano svajonė dar nuo vaikystės. Vaikystėje buvo labai skaudu, kad negalėjau lankyti pramoginių šokių užsiėmimų – buvau pernelyg aukšta ir nerasdavau tinkamo partnerio. Mane tik draugė namuose pamokydavo žingsnelių. O man beliko žaisti krepšinį, dainuoti chore ir raiškiai skaityti eiles. Bet niekada nesakau niekada. Gal jau atėjo ir svajonės šokti išsipildymo eilė. Tik partnerį ilgai įkalbinėju.
Ir dar viena svajonė, turbūt, būti aktyvia besikeičiančio pasaulio dalimi, o ne tik stebėtoja. Man be galo smalsu, kaip netrukus gyvensime, kai robotika taps mūsų gyvenimo dalimi. Iš dalies jau tai įvyko – pažiūrėkime į visus išmaniuosius įrenginius. Visi mes, ypač jaunimas, jau be jų neišsiverčiame. Labiausiai mane domina, kaip pasikeis medicinos sritis, kaip ji prailgins ir kokybiškai pakeis senjorų gyvenimą. Labai tikiuosi, kad jis bus daug lengvesnis negu šiandien, ypač tiems vienišiems žmonėms, kurie dažnai nesulaukia pagalbos ar paslaugų.
Kalbant apie pagyvenusius žmones, ar manot, kad jų gyvenimas sunkus tik dėl paslaugų trūkumo?
Nemanau. Pirmiausia, jie vargsta, nes pensijos yra per mažos. Jos per mažos todėl, kad algos per mažos – yra ir buvo.
Lietuvoje turime du darbdavius – vienas valstybė, kitas – privatūs savininkai. Jei nesidalijančius pelnu verslininkus galiu suprasti, tai valstybės, kuri visomis išgalėmis stengiasi karpyti lėšas skirtas biudžetininkų darbo užmokesčiui, taip nukirpdama ir jų pensijas, tikrai nesuprantu. Beje, keldama algas dirbantiesiems viešajame sektoriuje, valstybė įtakotų ir savininkų mokamų algų kartelės pakėlimą.
Labai apmaudu, kad ligi šiol neturime profesinių pensijų, nes darbdaviai nenori iš savo dalies skirti dalies pinigų profesinėms pensijoms finansuoti, o kaupimas pensijų fonduose, mano manymu, yra daugiau palankus jaunesniems ir daugiau uždirbantiems. Nesuprantu, kodėl „Sodros“ mokestis buvo ką tik sumažintas dar vienu procentu. Tai vėl reiškia pensijų sąstingį. Galvoju, kad ir iš biudžeto galėtume padidinti pensijas, nes pragyventi už tris šimtus eurų reiškia gyvenimą beveik skurde. Aš jau nekalbu apie Vakarų Europos pensininkų atostogas užsieniuose, kurortuose, kur tai laikoma normaliu pagyvenusio žmogaus poreikiu.
Ką Jūs laikote ar pavadintumėte savo gyvenimo Mokytojais?
Šiaip aš nevadinu Mokytojais, bet yra žmonės, kurie padarė didelę įtaką mano gyvenime. Tai iš tokių žmonių pirmiausia galiu paminėti buvusį teisingumo ministrą V. Pakalniškį, kuris paskatino mane eiti tarnauti visuomenei, o ne privačiam interesui.
Prezidentas Valdas Adamkus, yra man autoritetas, ir tikrai ne dėl to, kad parodė didelį pasitikėjimą man patikėdamas Valstybės kontrolierės pareigas, iš jo rankų, beje, gavau valstybinį apdovanojimą, bet dėl to, kad būdamas valstybės vadovu demonstravo santarvę, telkiančią lyderystę, man jis – aukštos politinės kultūros simbolis.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kadenciją baigianti mūsų šalies vadovė mane kaip Lietuvos atstovę delegavo dirbti į Europos audito rūmus, bet svarbiausia – ji įkvėpė man pasitikėjimo savimi ir davė impulsą suvokti, kad ir Europoje galime jaustis tikrai lygiaverčiais.
Gavote tarnystės visuomenei ir pasitikėjimo savimi pamokas. O kaip save apibūdintumėte – kokia esate politikė?
Politika yra diplomatijos menas. Net ir mano oponentai sutinka, kad aš savo nuomonę ginu korektiškai. Šiuolaikiška politike mane daro tai, kad aš iki šiol esu žingeidi ir toliau mokausi. Nuolat gilinuosi į ekonomikos, finansų sritis. Man tai patinka, tad kartais net pamirštama, kad esu ne ekonomistė, o teisininkė. Bet svarbiausių gyvenimo pamokų gaunu iš Lietuvos žmonių, kurių gyvenimiška išmintis yra gili ir labai vertinga.
Nepaisant to, kad daugelis laiko mane racionalia, aš net ir teisybės siekiu ne tik aiškindamasi priežastis, bet ir stengdamasi pajausti tą tiesą ir širdimi.
Kalbino Irmina Frolova-Milašienė
