Gerbiamasis Pilieti, šiame laiške noriu pasidalinti man kilusiais klausimais ir abejonėmis dėl mūsų Valstybėje vyraujančios partinės sistemos, lyderių, mano ir Jūsų pasirinkimo, su kuria partija ar judėjimu tapatintis, ką remti rinkimuose ir kodėl. Man regis, kad šiandien turime kelias dešimtis didesnių ar mažesnių partijų, įvairių politinių judėjimų, komitetų ir/ar forumų (nekalbant jau apie profesinius forumus ar sąjūdžius). Man natūraliai kyla klausimas: argi pagrindinė mūsų Valstybės idėja, jos pasiekimo ir įgyvendinimo keliai gali ir turi būti tokie skirtingi? O kai dar pastebiu, kad tos partijos ir politinės grupuotės nenatūraliai kunkuliuoja – tai skyla, tai jungiasi, tai persigrupuoja, tai skolina viena kitai savo garsiais vardais pasižyminčius narius – manyje susiformuoja mintis, kad jos tik imituoja kažkokių neįvardintų idealų siekimą.
O kaip Tau atrodo, gerbiamas Pilieti? Ar tai nėra tik kai kokių paviršutiniškų dalykų patvarkymas Valstybėje, už kurio (neduok Dieve!) slypi savi – savo sluoksnio ir savo aplinkos draugų šiandieninių interesų tenkinimas? Ir kaip man tada pasirinkti rinkimuose? Dabar gi kas nors rikteli: „Viską sutvarkys laisvoji rinka!“ Ir ko man daugiau reikia? Nieko; ir balsuoju už jį. Kitas gi įtaigiai sako: „Nėra nieko svarbesnio už tikrą lietuvišką bakūžę; neįsileiskime jokių kitataučių,- jie ir tą paskutinę bakūžę atims ir privatizuos!“ .Požiūris lyg ir patriotinis; balsuoju už jį. Bet suskamba dar patriotiškesnis šūkis: „Sunaikinkime viską, kas buvo sukurta tarybiniais metais!“ Tai ir man, ir Tau, gerbiamas Pilieti, reikėtų, ko gero, įsiklausyti į šitą kvietimą, juolab, kad naikinti gerokai lengviau, negu kurti.
O mintis, kad dabar lietuvių kalba nėra funkcionali, kad svarbu įvaldyti anglų kalbą, kad mūsų mokslo žmonės smarkiai atsilieka nuo užsieniečių ir kad, vargu, ar mums reikia plėtoti lietuvišką mokslą – irgi smagi: jei verslui reikės (o vargu, ar jam reikės) mokslo,- tai nusisamdysime reikiamą mokslininką iš svetur, nes pigiau, nei ruošti ir ugdyti savąjį; juk svarbu pinigai! Ir, pagalvojęs apie savuosius pinigus, balsuoji už tokias mintis – svarbu pinigai!
Pilieti, jei ir Tu abejoji ir esi pasimetęs ir nežinai už ką balsuoti, apie mudviejų čia pateikiamus pavirkavimus kas nors Seime pasamprotaus, kaip apie „episteminį pesimizmą, parsiveržiantį iš nacionalinio provincializmo pozicijų”. Bet gi visiškai nusiminti neverta, nes skamba ir šūksniai: „Laisvė, Lygybė, Brolybė!“. Irgi gražu, juk viskas žmogui ir per žmogų. Bet ir šitie šūkiai kažkokie efemeriniai: niekas nepaaiškina, kam ir kokia laisvė, su kuo lygybė, su kuo ir kieno broliavimasis. Lygiai taip, kaip ir toji gerovės valstybė. Taigi kaip tik dabar yra tas nuostabus laikotarpis susimąstyti, nes kaip niekad apgausėjo gerovės valstybės kūrėjų/siūlytojų būrys. Tačiau ir čia kyla tie patys visiškai teoriniai ir abstraktūs klausimai.
Pirmas. Įsivaizduokime, kad sukūrėme/pasiekėme tą absoliučiai pilną gerovę ir absoliučiai visiems. Pasiektas kiekvieno (nuo kūdikio iki senolio) pilnas pasitenkinimas/gerovė. Niekam nieko daugiau nereikia (ir reikėti negali), nes kiekvienas pasiekė savo. Ar neištiks žmonių visuomenės kažkas panašaus į fizikų žinomą „termodinaminę (šiluminę) mirtį“?
Antras. Kas gi toji gerovė? Net kandidatai į prezidentus vengė atsakyti į šitą klausimą. Kokiomis gi vertybėmis remiasi šita gerovė? Tikriausiai, kiekvienam savomis, bet gi kokiomis? (Kūdikis, prigludęs prie mamos krūties; bankininkas, užmigęs seife su banknotais; jaunuoliai, tik ką vienas kitam prisipažinę esą įsimylėję; mokslininkas, suvokęs, kodėl juodoji skylė praryja fotonus; dailininkas, nutapęs „juodąjį rombą“; ūkininkas, matydamas apsiveršiavusią jo mieliausią karvę; sotus senolis, kuriam dar nesopa pakeistas klubo sąnarys ir t.t.) . Taigi kokios gerovės siekiame/siūlome žmogui, šeimai, tautai, valstybei?
Trečias. Kodėl taip retai kalbama apie darbo ir žmogaus (kaipo tokio) tarpusavio santykį? Juk žmogaus tapsmas žmogumi suprantamas tik per darbą (gal darbas ir yra toji vertybė ir siekiamybė?). Žinomai apie tai pasisakė tik Čarlzas Darvinas (dabar lyg ir gėdinamės to) ir Karolis Voityla (na, Jonas Paulius antrasis; mūsų popiežius; tada lyg ir drąsiau). Popiežius rašė: „… darbas yra pagrindinis žmogaus egzistencijos žemėje bruožas.“, „…žmogus – darbo subjektas“. Popiežius davė suprasti, kad „ darbas nėra prekė“ , kad neatsiejami „darbas ir asmens orumas“, kad „darbas yra žmogaus gėris – jo žmogiškumo matas“. Juk žmogiškoji laimė, ko gero, ne tame, kad nereikia nieko dirbti, kad viską gamina robotai, kad Tavimi rūpinasi daiktų ir paslaugų Internetas, ir kad jaučia, mąsto, galvoja už Tave dirbtinis intelektas. O aš ir Tu, gerbiamas Pilieti, lyg ir nesame apskritai reikalingi toje kažkokioje abstrakčios gerovės valstybėje.
Sumaišties galvoje daug, o mudu su Tavim artėjam prie balsadėžių, nešini visokių partijų, partijėlių, komitetų, koalicijų ir judėjimų veikėjų pavardžių pilnais biuleteniais. O! Šitas veikėjas turi tvirtą ranką – jis tvarką padarys; o šitas koks dailus – jo portretas tiktų bet kokiai patalpai papuošti; bet juk šitas labiau patyręs – jis jau ketvirtoje partijoje; bet anas žadėjo dvi sostines sujungti; o anas rengiasi rajoną prie miesto prijungti; o šitas buvo tylutėlis ir niekam nežinomas, bet jį aplankė nušvytimas (o gal rėmėjai, ar pinigai) ir jis pajuto savyje slypint būsimą prezidentą; bet šitas – per daug atidus moterų globėjas; o šitas pažadėjo vaikiškus tautinius drabužėlius; gi anas – nesuvokiamai turtingas, o juk turtingi žmonės,- turtinga visa valstybė; o šitas kandidatuoja jau ketvirto miesto rinkimuose ir t.t. ir t.t.
Ir tada netikėtai prisiminiau visai eilinį Socialdemokratų Kauno miesto Centro grupės narių susirinkimą, kuriame, gerai nebeprisimenu, ar tai bičiulis Karolis Sasnauskas, ar bičiulis Vytautas Juodagalvis ar dar kas kitas pasiūlė sudaryti savotišką partijų „Vertybių žemėlapį“, iš kurio matytųsi, kuri partija ir ką fundamentaliai iš esmės siūlo mūsų Valstybei, kokiomis vertybėmis ji vadovaujasi, ką propaguoja.
Čia šiame žemėlapyje reikėtų nevaizduoti ir atmesti visus paviršutiniškus taktinius manevrus, propagandines klišes, tarpusavio rietenas ir tarppartinius kaltinimus. Tiesiog norėtųsi matyti, kokia vertybine apimtimi skiriasi ir kokia apimtimi sutampa bei persidengia didieji partijų siekiai. Nes mudviems su gerbiamu Piliečiu net nejauku, jei turime, tarkim, kokias penkias liberalų partijas, ar, tarkim, tris socialdemokratų, arba tris tautininkų partijas, ar šiaip kokį nors darinį, kuriame apskritai nesiremiama jokiomis fundamentaliomis vertybėmis, arba kuriame yra tų įvairių vertybių mišrainė, slypinti po kokio nors konjunktūriškai patogaus vaduko šešėliu. Mums susidaro įspūdis, kad tai tiesiog vadų ir vadukų asmeninių ambicijų, ar grupuočių bei klanų veiklos rezultatas, pridengtas rūpesčiu mūsų Valstybe.
Kadangi tokio partijų „Vertybių žemėlapio“ mums niekas dar nesudarė (matyt, tai per daug sunki užduotis, reikalaujanti ir nemenko analizinio darbo), tai mudviems su gerbiamuoju Piliečiu reikėtų bent pamąstyti ta kryptimi ir apsibrėžti savo nuostatas bent trimis pagrindiniais (kaip šiandien atrodo) aspektais. Reikia nuspręsti, ko mudu norėtumėme, siektumėme, o tada išsiaiškinti, kiek tie mūsų siekiai sutampa su mus dominančios partijos siekiais. Tie trys aspektai galėtų būti tokie: 1) kokios politinės sistemos (P) mes norėtumėme, 2) kokio tipo ekonomika (E) ir/ar ūkio valdymas mus tenkintų, 3) koks kultūrinio/ dvasinio gyvenimo (K) stovis mums atrodytų priimtinas/komfortabilus. Suprantama, kad šie trys aspektai vienas kitą įtakoja, jie persipynę, ir tik savotiškas jų tarpusavio balansas apytikriai nustato tą mus tenkinantį ar siektiną vertybinį tašką. Bet jau žiūrint į klausimą „matematiškai“, tas vertybinis taškas yra trijų matavimų (PEK) erdvėje; ir žemėlapis daugiau primintų gaublį, nei įprastą dvimatę plokštumą.
Gi kalbant apie P-E-K tarpusavio įtakas, tenka suprasti, kad neįmanoma sukurti galingos ekonomikos (E), jei yra menkas kultūros (K), išsilavinimo, dvasinio gyvenimo lygmuo; kaip ir negalima įsivaizduoti tada pažangios politinės sistemos (P) sukūrimo galimybės. Esant silpnai ekonomikai, sunkiai įsivaizduojama parama kultūros raidai; esant nepalankiai politinei sistemai irgi sunku tikėtis pozityvios dvasinio gyvenimo raidos, efektyvios ekonomikos ir t.t.
Taigi, mielas Pilieti, pabandykime rasti save bent jau viename matmenyje: kokios gi politinės sistemos mudu norėtumėme (jei tai tik nuo mūsų priklausytų ir mudu galėtumėme rinktis). Įsivaizduokime tiesę P (ašį), kurioje iš kairės į dešinę išdėstytos klasikinės politinės sistemos asmens (individo) laisvė suvaržymo didėjimo tvarka: ANARCHIJA, OCHLOKRATIJA, DEMOKRATIJA, PLUTOKRATIJA, AUTOKRATIJA, DIKTATŪRA ir pan. Žinoma, turėkime galvoje, kad tarpuose tarp čia išvardintų sistemų yra tarpinės būsenos, kuriose pasireiškia mišrios abiejų gretimų sistemų savybės. Pavyzdžiui, tarp ochlokratijos (vargingųjų minios valdžia, kuriai paklūsta išsilavinę ir turtingieji) ir demokratijos (kur valdžia kyla iš bendruomenės daugumos valios) yra įvairios mišrios politinės formos, kuriose labiau pasireiškia viena ar kita individo laisvės suvaržymo atmaina. Lygiai taip pat tarp demokratijos ir plutokratijos (kur valdžia priklauso grupei turtingųjų) yra mišrios valdysenos formos. Štai tokioje ašyje mudu ir susirastumėme tašką, atitinkantį mudviejų padėties įvertį. Ach Tu sakai, kad mes šiandien esame arčiau plutokratijos, aš gi vertinčiau, kad esame arčiau ochlokratijos, bet net neabejoju, kad mudu abudu svajojame apie demokratiją (tikrą, neformalią, nedirbtinę!; bet apie tai kitą kartą.).
Lygiai taip pat galėtumėme išreikšti savo požiūrį į ekonomikos/ūkio valdymo aspektus, ieškodami savo taško tiesėje, ar ašyje E, kurioje iš kairės į dešinę išdėstytos ūkio valdymo formos ekonominių laisvių suvaržymo didėjimo tvarka. Simboliškai tai galėtų būti ABSOLIUČIOJI RINKOS LAISVĖ, TARPTAUTINIŲ MONOPOLIJŲ REGULIUOJAMA RINKA, VALSTYBĖS REGULIUOJAMA RINKA, TARPVALSTYBINIŲ SUSITARIMŲ/ SĄJUNGŲ REGULIUOJAMA RINKA, CENTRALIZUOTA PLANINIO VALDYMO RINKA. Žinoma, kraštutiniai atvejai įmanomi grynai teorinių samprotavimų terpėje; realiame gyvenime įmanomos tik tos mišrios tarpinės formos. Bet mudu, mielas Pilieti, turėtumėme susirasti tuos minėtus savo vertinimo taškus. Jie turi būti sąžiningai pristatyti, ir vienos ar kitos preferencijos aiškiai pateiktos: kokio lygmens konkurencijos ir kovos dėl stipresniojo išlikimo rinkoje mes norime, ir kokiu laipsniu mes norime kooperacijos, bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos.
Beje, tiek asmens laisvių suvaržymai P atveju, tiek ekonomikos valdymo reguliavimo lygmenys E atveju atsiranda ir aiškinami valstybės interesais. Manoma, kad politinių laisvių suvaržymai atsiranda valstybei akcentuojant piliečių pareigų svarbą valstybės stiprumui. Lygiai taip pat laisvosios rinkos reguliavimai suteikia valstybei daugiau galių solidariau rūpintis piliečių bendruomenės reikmėmis. Taip ir sprendžiama, kiek valstybėje turėtų būti kapitalizmo, o kiek socializmo. Taigi, Pilieti, kur Tavo taškas, kur Tavo pasirinktos partijos taškas, ar jie sutampa?
Trečioji – kultūros ir dvasinio prado ašis K – pati sudėtingiausia ir sunkiausiai graduojama. Čia nepadeda nei jokie IQ (intelekto koeficientai), nei jokie jausmomačiai; čia pats individas privalo susivokti, kur tas jo, ar pasirinktos partijos taškas ašyje, kuri prasideda nuo INDIVIDUALISTINĖS mąstysenos (kraštutinio egocentrizmo, konkurencinės kovos ir pan.) ir siekia KOLEKTYVISTINĘ mąstyseną (bendruomeniškumas, altruizmas ir pan.) Taškų padėtį šitoje dvasinės būsenos ašyje lemia tiek genetiniai faktoriai, tiek ir švietimas bei terpė, kurioje individas gyvena. Bet ir čia susivokti ir pasirinkti būtina, nes dvasinis – kultūrinis pradas praktiškai nulemia viską. Juk ne veltui yra pasakyta: „Ir žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“. Deja, kaip žinai, mielas Pilieti, mūsuose bent šiandien švietimas, mokslas ir kultūra iš didžiosios raidės yra antrame plane, nes neduoda pridėtinės vertės, išreikštos pinigine forma čia ir dabar.
Na štai: žemėlapio nėra, bet jeigu tas tris ašis panaudoti drauge, tai turėtumėme tokią erdvinę konstrukciją, kaip gaublį, kuriame galėtumėme atvaizduoti, pavyzdžiui, kad ir Šiaurės Korėjos vertybių komplektą vienu tašku, ar kokios nors naujai besikuriančios partijos vertybių sistemą, ar savosios Valstybės valdančiųjų, ar opozicijos (jei ji vieninga) vertybių sistemą ir palyginti jas su savo preferencijomis. Galų gale ir visų rinkimuose dalyvausiančių darinių taškelius sudėliotumėme ir drąsiai balsuotumėme. Bet, mielas Pilieti, dauguma tų darinių savo vertybių sistemas (net gi jei jas ir turi) ryškiai neišpažįsta, o slepia po antraeiliais triukšmingais šūkaliojimais. Taigi, matyt mums teks balsuoti už socialdemokratus, nes visose P, E, K ašyse jie kažkur apie vidurį. Belieka tikėtis, kad daugelis tą pastebės ir prisijungs prie mūsų.
