Džiugu, kad pastaruoju metu žemės ūkio tema yra viena aktualiausių, tik gaila, kad viso to kontekstas yra ne toks jau ir džiuginantis, dar liūdniau, pasekmės yra stipriai pažengusios, todėl būtina politinė valia, moksliškai pagrįstiems sprendimams šiame sektoriuje.
Ne veltui paminėjau mokslu pagrįstus sprendimus, o ne politikų ribotą įsivaizdavimą apie tai kuria linkme turi judėti žemės ūkis. Pastarųjų supratimą dar labiau riboja interesai, dar blogiau, kai valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis p. Ramūnas Karbauskis (didžiausias Lietuvos žemvaldys) bei daugelis šiai politinei jėgai priklausančių Seimo narių turi esminės įtakos žemės ūkiui priimamiems įstatymams, jų įgyvendinimui, todėl mažai tikėtina, kad užteks politinės valios, esminėms smulkiųjų ir vidutinių ūkių paskatoms stambiųjų sąskaita.
Teko stebėti LRT Forumo diskusiją apie žemės ūkį, kurio svečiai – dabartinės politikos formuotojai, įgyvendintojai, smulkiųjų ūkininkų atstovai bei mokslo srities atstovė gerbiama Rasa Melnikienė, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė.
Tikėjausi konstruktyvios diskusijos ir aiškios Žemės ūkio ministro p. Broniaus Markausko pozicijos dėl situacijos žemės ūkyje. Įspūdis toks, kad šiuo metu priiminėjami įstatymai ar jų pakeitimai yra skuboti, atliepiantys į žiniasklaidos sukeltą triukšmą. Apie daugelį iškeltų į viešumą problemų, kaip patys valdžios atstovai prisipažįsta, jiems yra senai žinoma, tačiau iniciatyvos jas spręsti stokojama (matyt, taip patogu, kaip yra)…
Ne kartą diskusijoje politikos formuotojų buvo išsakyta mintis, kad blogybė yra tai, jog juridiniams asmenims apskritai buvo leista įsigyti žemės ūkio paskirties žemės (nuo 2004 m), kėlė nuostabą. Tai norėčiau priminti ponams Konstitucinio Teismo nutarimą (2006 m.), kuriame konstatuota, kad tarp juridinių ir fizinių asmenų, siekiančių įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, kuri būtų naudojama žemės ūkio veiklai, nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kurie pateisintų leidžiamos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės plotų skirtingus maksimalius dydžius. Kitaip tariant, tiek fiziniai, tiek ir juridiniai asmenys, siekiantys įsigyti žemės ūkio paskirties žemės yra lygiaverčiai.
Taigi politikai tokiais pasisakymais diskriminuoja juridinius asmenis, toliau priešina juos su fiziniais asmenimis (ūkininkais), skleidžia menkinančio pobūdžio informaciją apie vieną iš efektyviausių veiklos formų (juridinius asmenis), kurių dėka sukurtos gerai apmokamos darbo vietos, jų pastangomis kuriama pridėtinė vertė teikia naudą ne tik valstybei ar savivaldybei, bet ir turi didelės įtakos tos kaimiškosios vietovės gyventojų gyvenimo kokybei.
Nutarime taip pat pabrėžta, jog maksimalaus dydžio nustatymas (šiuo metu jis yra 500 ha, išskyrus gyvulininkystės ūkiams) gali būti viena iš priemonių, sudarančių prielaidas racionaliai valdyti žemės ūkio paskirties žemę, išsaugoti dirbamos žemės ūkio paskirties žemę, tinkamai plėtoti žemės ūkio verslą, skatinti sąžiningą konkurenciją žemės ūkyje, neleisti monopolizuoti gamybos ir rinkos ir pan.
Todėl atsižvelgus į šią Konstitucinio Teismo nuostatą rimtų abejonių kelia p. R. Karbauskio deklaruojamos moralinės vertybės, rodomas pavyzdys, mat pasinaudojant įstatymų spragomis (dėl susietų asmenų apibrėžimo), naudojamos schemos ir taip įgyjami didesni nei maksimalūs žemės ūkio paskirties žemės sklypai.
Tenka apgailestauti, kad dėl kelių kraštutinių pavyzdžių (deja, pakankamai reikšmingų savo mastu), kenčia ir tie juridiniai asmenys, kurie nieko bendro neturi su siekiu monopolizuoti rinką.
[blockquote author=”Raminta Jakelaitienė” sc_id=”sc1504990892097″]Tenka apgailestauti, kad dėl kelių kraštutinių pavyzdžių (deja, pakankamai reikšmingų savo mastu), kenčia ir tie juridiniai asmenys, kurie nieko bendro neturi su siekiu monopolizuoti rinką[/blockquote]
Norėčiau atkreipti dėmesį, jog didelė problema yra egzistuojanti statistinė informacija apie fizinius asmenis (ūkininkus), kuri neleidžia objektyviai jų įvertinti, nes informacija nėra vieša, kaip kad juridinių asmenų.
Kita vertus, tam yra Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas ir begalė kitų registrų, kuriais disponuoja valstybinės institucijos, kurios teikia pagrįstą ir objektyvią informaciją bei pasiūlymus politikams, tik gaila, kad į tai retai atsižvelgiama priimant politinius sprendimus, vis tik dažniau, pasiriamama kraštutiniais idėjos-situacijos vertinimais, dėl kurių nukenčia visas žemės ūkio sektorius.
Pažymėtina, kad didžioji dalis žemės Lietuvoje yra valdoma nuomos ar panaudos pagrindais, todėl sudarius atitinkamas sąlygas smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams, tai yra jas pagerinus (tiek tiesioginėmis išmokomis, tiek ir parama investiciniams projektams), esu įsitikinus, kad visa tai esmingai keistų situaciją žemės ūkyje.
Žemės ūkis tai nėra vien tik javų ir rapsų auginimas, galima ir su santykinai nedideliu žemės plotu kurti pridėtinę vertę. Tik ar užteks politinės valios ir išminties mūsų politikams toms paskatoms sudaryti, remiantis mokslo pagrįstais sprendimais?
