Pusę metų ar daugiau ligoninėse praleidęs žmogus, nebesikeliantis iš lovos, sergantis 4-5 lėtinėmis ligomis, negali gauti nuolatinės slaugos, nes dar sugeba pakelti ranką arba ištarti žodį. O tai reiškia – neatitinka specialaus indekso, pagal kurį apibrėžiamas žmogaus savarankiškumas. Tuomet toks ligonis kompleksinės pagalbos namuose nevertas. Ir tik artimieji žino, kokia baisi yra realybė, kurioje nuolatinė profesionalų pagalba – tiesiog būtina. Ką turėtume keisti valstybėje, kad ligonio slauga netaptų nepakeliama našta?
Mūsų visuomenė gana sparčiai sensta ir, turbūt, nerasime žmogaus, kurio aplinkoje nėra asmenų, kuriuos reikia slaugyti. O turintys ar kažkada turėję namuose sunkiai sergantį asmenį tikrai žino: jų slauga ir priežiūra – labai nelengvas uždavinys. Tuomet profesionalių specialistų pagalba tiesiog būtina. Nuolatos. Ne tik sergančiajam, bet ir jo artimiesiems. Ir nors Lietuva jau žengė nemažai žingsnių kurdama integralios pagalbos sistemą, vienu didžiausių artimųjų rūpesčių lieka slaugos poreikio nustatymas, be kurio –– nei speciali kompensacinė technika (funkcinė lova ir kt.), nei kompleksas socialinių paslaugų tiesiog neįmanomas.
Šiuo metu jau daugelyje savivaldybių galima pasinaudoti valstybės teikiamomis paslaugomis – Dienos socialine globa asmens namuose, mobiliomis komandomis, kuriose dirba slaugos, reabilitacijos specialistai, psichologai. Integrali socialinė globa namuose teikiama iki 7 dienų per savaitę ir iki 4,5 val. per dieną. Slaugytojai ar jų padėjėjai pamoko kaip reikia ligonį apversti, pakelti, prižiūrėti žaizdas, paaiškina, ką reikia daryti, kad neatsirastų pragulų, matuoja kraujospūdį ir taip toliau.
Tačiau, dėmesio: visas šias paslaugas gali gauti tik tie gyventojai, kuriems yra nustatytas nuolatinės slaugos poreikis. Deja, šis poreikis nustatomas kur kas rečiau, nei iš tiesų reikėtų.
Tuomet galima pasinaudoti tik „Pagalba į namus“ paslauga, pagal kurią priklauso iš parduotuvės parnešti maisto produktų, vaistų, pagaminti maistą ar sutvarkyti namus.
[blockquote author=”Raminta Popovienė” sc_id=”sc616638829364″]Ar įsivaizduojate, ką tai reiškia 24 valandas per parą priežiūros reikalingam žmogui?[/blockquote]
Sunku patikėti sistemos absurdiškumu, bet kartais žmogus serga 4-5 lėtinėmis ligomis, jis pats negali pasirūpinti savimi, bet, vadovaujantis specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo kriterijų sąrašu ir asmens savarankiškumo vertinimu pagal BARTHEL indeksą, gydytojai nevisada gali rasti atitiktį vertinant ligas ir asmens savarankiškumą. Labai dažnai pagalbos ligonis negauna.
Tuo tarpu artimiesiems tai – tikras iššūkis. Išnaudojus 4 mėnesius slaugos ligoninėje, tolesnė slauga namuose lieka tik jų rūpestis. Nes jei ligoniui nenustatytas nuolatinės slaugos poreikis, jam nepriklauso ir integralios pagalbos paslaugos, nepriklauso ir labai reikalinga funkcinė lova. Suteikiamos tik „katino ašaros“ – 2 val. per dieną pagalbos į namus paslaugų. Ar įsivaizduojate, ką tai reiškia 24 valandas per parą priežiūros reikalingam žmogui?
Čia ir prasideda artimųjų paieškų kelias ieškant pagalbos privačiame sektoriuje, kuris – niekam nepaslaptis – tikrai brangus. Daugeliui – finansiškai tiesiog nepakeliamas.
Socialinių paslaugų įstatyme teigiama, kad socialinių paslaugų tikslas – sudaryti sąlygas asmeniui (šeimai) ugdyti ar stiprinti gebėjimus ir galimybes savarankiškai spręsti savo socialines problemas, palaikyti socialinius ryšius su visuomene, taip pat padėti įveikti socialinę atskirtį.
Teoriškai turime siekti, kad žmogus kuo ilgiau gyventų savo namuose, ne socialinės globos įstaigoje, kas valstybei kainuoja žymiai brangiau. O ką dėl to darome praktiškai? Dėl sisteminių trūkumų verčiame ligonio artimuosius skausmingai pasirinkti – prarasti savo gyvenimą arba atiduoti mylimą šeimos narį, kuriam reikalinga slauga, į institucinę globą. Taip negali tęstis.
Tai ar ne pats laikas ieškoti kitokių sprendimų? Jei įvestume tarpinius specialiųjų poreikių nustatymo lygius (dabar jų tėra 2) tarp nuolatinės priežiūros ir slaugos, kurie realiai atitiktų asmens būklę ir savarankiškumą, galėtume palengvinti daugelio sergančiųjų ir jų artimųjų gyvenimus. Gydytojams nereikėtų laužyti galvos kriterijų sąraše ieškant ligos atitikčių ligonio būklei aprašyti, teikiant NDNT sudarytoms komisijoms spręsti. Tuo tarpu ligonio artimieji galėtų gauti daugiau socialinių paslaugų, kaip integruotos pagalbos (socialinių paslaugų ir sveikatos priežiūros paslaugų) į namus.
[blockquote author=”Raminta Popovienė” sc_id=”sc1251837997416″]Atsimename atvejį, kai jaunuolis, nesulaukęs pagalbos, iš beviltiškumo nužudė savo slaugomą mamą. Vėl sukvietėme visas atsakingas institucijas. Visi pakalbėjo ir tuo baigėsi[/blockquote]
Seime ne kartą buvo svarstomas šis klausimas komitetuose. Kiek pamenu, dažniausiai tokie klausimai puolami svarstyti, kai kažkas atsitinka. Atsimename atvejį, kai jaunuolis, nesulaukęs pagalbos, iš beviltiškumo nužudė savo slaugomą mamą. Vėl sukvietėme visas atsakingas institucijas. Visi pakalbėjo ir tuo baigėsi. Ar dar turime laukti tokių atvejų, kad galėtume greičiau rasti sprendimus?
Tuomet kreipiausi į Socialinės ir apsaugos darbo ministrą dėl tarpinių savarankiškumo lygio nustatymo kriterijų įvedimo. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija teigia, kad jau yra parengtos pataisos, įpareigojančios slaugos ir priežiūros kompensacijų dydžius labiau diferencijuoti, o jas skiriant – vertinti ne tik medicininius kriterijus, bet ir asmens savarankiškumą. Kaip teigiama, pagal tai bus galima skirti neįgaliesiems būtiną pagalbą ir reikiamas socialines paslaugas. Tačiau tai reikia daryti nedelsiant.
Taip pat labai svarbu peržiūrėti Socialinių paslaugų kataloge nustatytas bendrąsias ir specialiąsias paslaugas, išplėsti socialinių paslaugų gavėjų ratą, peržiūrėti socialinių paslaugų teikimo trukmę/dažnumą. Pagalbos neretai reikia net ir tiems asmenims, kurie dėl ligos ar kitų priežasčių savarankiškumo neteko tik laikinai. Jiems nėra nustatyti specialieji poreikiai, tačiau socialinės pagalbos namuose vistiek labai reikia ir tų 2 val. neužtenka.
Kiekvienas valstybės gyventojas nusipelnė sirgti ir senti oriai. Netapti sunkia našta savo artimiesiems. Jausti, kad valstybė, kuriai uoliai mokėjo mokesčius, prireikus pagalbos, sugebės ją suteikti. Po truputį judame pirmyn, tačiau tobulėti dar turime labai daug kur. Tikiuosi, greitai slaugos ir nuolatinės priežiūros poreikius papildys dar kelios – tarpinės – kategorijos, o valstybės pagalba taps prieinama kur kas platesniam ratui žmonių.
O kol kas visiems, prižiūrintiems sunkų ligonį, kuriam reikia specialistų pagalbos, socialinės globos namuose, siūlau aktyviai domėtis, kokios paslaugos jums priklauso ir jomis pasinaudoti. Kreipkitės į savo gyvenamosios vietos seniūniją, jums bus atsakyta į visus klausimus ir pagal poreikį suteikta kvalifikuota pagalba.
