Nemaža dalis partijų į rinkimus eina su vienu iš šūkių „Sumažinsime biurokratiją“. Tokie šūkiai, siekiai kartojasi kiekvienais rinkimais. Tačiau biurokratija kaip yra, taip yra. Vieniems atrodo, kad biurokratinė našta mažėja, kitiems, kad kaip tik auga. Bet kodėl dar niekam nepavyko biurokratijos panaikinti arba bent jau sumažinti? O ar tai iš viso yra įmanoma?
Esu įsitikinęs, kad biurokratijos tiesiog neįmanoma panaikinti. Manau, kad tai yra demokratijos paradokso išdava. Kad visuomenė galėtų išgyventi, tiesiog yra būtinos tam tikros visuotinai sutartos taisyklės. Be šių taisyklių negali egzistuoti jokia išsivysčiusi visuomenė. Netgi bendruomeniškai gyvenančių gyvūnų pasaulyje egzistuoja tam tikros nerašytos, bet visai grupei aiškios taisyklės. Priešingu atveju tiesiog veiktų principas kas stipresnis, tas ir teisus. Bet ar nuo to būtų geriau?
O ar įmanoma biurokratiją sumažinti? Teoriškai žiūrint taip, bet praktiškai itin sudėtinga. Dažniausiai biurokratijos mažinimas yra siejamas su valstybės institucijose esančių žmonių skaičiaus mažinimu. Tačiau ne čia yra visa esmė.
Per beveik 20 metų darbo valstybės institucijose bei intensyvaus aukščiausiose institucijose daromų sprendimų stebėjimo, galiu drąsiai teigti, kad pati esmė yra nepasitikėjimas žmonėmis.
Kad visuomenė galėtų išgyventi, tiesiog yra būtinos tam tikros visuotinai sutartos taisyklės.
Dažniausiai rengiant teisės aktus yra vertinamos korupcijos pasireiškimo rizikos. Jeigu teisės akto projekto vertinimo metu įžvelgiama nors menkiausia korupcijos pasireiškimo tikimybė arba galimybė pasinaudoti teisine spraga, daromas dar sudėtingesnis, laiko ir resursų reikalaujantis, sprendimų priėmimo mechanizmas. Kad būtų suprantamiau, pateiksiu savo pamąstymus apie porą valstybės valdymo sričių.
Labai svarbi sritis, kuriai yra skiriamas itin didelis dėmesys, yra VIEŠIEJI PIRKIMAI. Kas nors kiek susidūrė su viešuoju sektoriumi, šį žodžių junginį žino kaip kokį keiksmažodį.
Jeigu dirbi versle, viskas yra žymiai paprasčiau. Norėdamas nusipirkti kokią prekę ar paslaugą, tiesiog pasirenki rinkoje sau tinkamiausią tiekėją, susideri dėl sąlygų ir perki. Tačiau viešajame sektoriuje viskas gerokai sudėtingiau. Vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymu, tenka atlikti daug veiksmų, užpildyti begalę dokumentų. Įdomiausia, kad šis sudėtingas mechanizmas sukurtas tam, kad užtikrintų viešųjų pirkimų skaidrumą. Bet ar tai efektyvu?
Nemanau, kad kas yra tai vertinęs. Netgi keičiant mano minėtą Viešųjų pirkimų įstatymą, dažniausiai pataisos yra daromos ne dėl proceso efektyvumo, bet skaidrumo. Dar įdomiau, kad net pačios aukščiausios valstybės valdymo institucijos ar tos pačios partijos dažnai bando įteisinti tam tikras viešųjų pirkimų išlygas, tiksliau – galimybę jų nedaryti.
Beje, tai dažniausia susiję ne su noru kažkokiu korupciniu būdu susitarti, bet tiesiog siekiant išvengti sudėtingų ir kartais painių procedūrų.
Vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymu, tenka atlikti daug veiksmų, užpildyti begalę dokumentų.
O dabar dar keletas skaičių pamąstymui apie viešųjų finansų panaudojimo efektyvumą, taikant viešuosius pirkimus. Pradžiai apie tai, kiek žmonių „aptarnauja“ šį procesą.
Vien specializuotoje institucijoje – Viešųjų pirkimų tarnyboje šiuo metu dirba 67 darbuotojai, iš viso viešųjų pirkimų procedūras valstybėje vykdė (pagal Viešųjų pirkimų tarnybos skelbiamus duomenis) daugiau kaip 4000 žmonių viešajame sektoriuje. Dar, manau, tiek ar net daugiau darbuotojų pildydami dokumentus dirbo privačiose įmonėse. Taigi, iš tiesų didžiulis skaičius darbuotojų. Bet, ar tai efektyvu?
Kita situacija yra su statybos leidimų išdavimu. Žinoma, ši situacija yra kiek kitokia. Visas leidimų išdavimo procesas yra perkeltas į kompiuterinę erdvę – Infostatybos platformą. Tačiau panagrinėkime, kiek institucijų dalyvauja statybos leidimo išdavimo procese.
Pagal Statybos įstatymo nuostatas, statybos leidimų išdavimo procese dalyvauja net 10 valstybės institucijų. Dažnai išduodamos sąlygos tik įrašant į jas teisės aktų reikalavimus. Kitokių reikalavimų sąlygas išduodančios institucijos negali įrašyti. Taigi, kyla pagrįstas klausimas, ar tikrai leidimų išdavimo procese turi dalyvauti tiek institucijų?
O gal užtenka tik vienos institucijos, kuri pagal teisės aktų reikalavimus parengtų sąlygas ir jas išduotų norinčiam statyti? Ko gero, tai būti žymiai efektyviau, greičiau, didėtų žmonių pasitenkinimas teikiamomis viešosiomis paslaugomis.
Pagal Statybos įstatymo nuostatas, statybos leidimų išdavimo procese dalyvauja net 10 valstybės institucijų.
Jei mąstome apie tai, kad vienasmeniai sprendimai sukuria prielaidas korupcijai, tai įmanoma išspręsti elementariais techniniais sprendimais. Infostatybos sistemą sujungus su teritorijų planavimo dokumentų rengimo sistemomis (Teritorijų planavimo dokumentų rengimo informacine sistema, Žemėtvarkos projektų rengimo informacine sistema) bei suvedus teisės aktų reikalavimus į Infostatybos platformą, sistema automatiškai atmestų ar tiksliau neleistų įvesti teisės aktų neatitinkančių statinių rodiklių.
Taip būtų išspręstas klausimas dėl galimos korupcijos bei iš esmės pagreitintas, atpigintas statybos leidimų išdavimo procesas.
Taigi, čia panagrinėjau tik du viešojo administravimo epizodus. Jų galima rasti ir daugiau. Bet principas yra tas pats. Manau, šie sudėtingi biurokratiniai procesai atsiranda tada, kai nepasitikima žmonėmis, kai manoma, kad visais atvejais valstybės sektoriuje dirbantys žmonės naudosis savo padėtimi ir darys korupcinio pobūdžio nusikaltimus.
Bet, ar taip iš tiesų yra? Galbūt atskirais, retais atvejais.
Manau, kad biurokratinės sistemos yra sukurtos tam, kad būtume apsaugoti nuo vieno netinkamo atvejo iš 1000 galimų. Taigi, ar ne laikas rengiant teisės aktus, ypač įstatymus, juos vertinti ne tik antikorupciniu aspektu, bet ir jų efektyvaus taikymo prasme?
Jeigu korupcijos pasireiškimo rizika yra neproporcingai maža, lyginant su duodamu neigiamu efektu valstybės ir įmonių biudžetui, tai gal geriau tam tikrus dalykus reglamentuoti gerokai laisviau ir labiau pasitikėti žmonėmis?
Tuo pačiu būtų sutaupyti ir valstybės pinigai, didėtų dirbančiųjų pasitenkinimas darbu bei visuomenės pasitikėjimas viešuoju sektoriumi.
Tačiau šioje vietoje esu skeptiškas. Manau, kad mūsų visuomenė dar nėra pasirengusi tam, ji nepasitiki valstybės institucijose dirbančiais žmonėmis. Todėl ir biurokratiją panaikinti kol kas yra tiesiog neįmanoma.
